Uostamiesčio Vaiko teisių apsaugos tarnybos (VTAT) įskaitoje šiuo metu yra daugiau nei 100 nepilnų šeimų, kuriose vienam iš tėvų yra nustatyta psichinė negalia. Išsaugoti tėvystės ar motinystės teises tokiems gimdytojams beveik neįmanoma. Problemą aitrina ir šalyje galiojantys įstatymai.
Vienišos ir neįgalios motinos dėl teisės auginti savo vaikus priverstos įveikti gyvenimo siunčiamus išbandymus. Tačiau dažniausiai jų pastangos būna nevaisingos.
Psichikos negalią turinčios moterys savo atžalomis nepajėgios pasirūpinti, todėl vaikų teisių gynėjai beveik visais atvejais galų gale apriboja motinystės teises, atiduoda vaikus į globos namus ir ruošia dokumentus įvaikinimui.
Ši situacija - negyjanti visuomenės žaizda, - pripažįsta uostamiesčio Vaiko teisių apsaugos tarnybos (VTAT) viršininkė Gražina Aurylienė. Čia pat ji prisiminė atvejį, kai šiemet socialiniai darbuotojai buvo priversti apriboti motinystę klaipėdietei, kuri savo 1,4 metukų sūnų maitino vien tik pienu. Tokio amžiaus berniukas dar nevaikščiojo. Tarnyba vaiką atidavė kūdikių namams.
„Mama jį myli, lanko. O rūpinosi taip, kaip suprato. Mergina net sau nemokėjo ruošti valgio, ką jau kalbėti apie vaikelį. Palikti berniuko jai negalėjome“, - kalbėjo G. Aurylienė.
Panašių istorijų ji galėtų papasakoti ne vieną. Viršininkė pripažįsta, jog jų sumažėtų, jei būtų galimybė psichikos sutrikimų turinčius gimdytojus kurį laiką gydyti priverstinai, nes dauguma atvejų realybės jausmą praradę žmonės nesuvokia savo veiksmų ir atsakomybės, o be gydymo klimpsta į dar didesnį liūną.
Užburtas ratas
Šilutėje gyvenančios Ritos (vardas pakeistas) istorija jau gerą pusmetį tapo galvos skausmu šio miestelio vaikų teisių apsaugos tarnybos darbuotojoms.
Psichikos sutrikimų turinti moteris, kuriai dėl negalios nustatytas 2-os grupės invalidumas, iki šiol viena augino devynerių metų dukrą. Norėdama aprūpinti vaiką, mama bandė susirasti darbą, tačiau nė viename ilgai neužsibūdavo. Rita kasdien ir visą gyvenimą privalo vartoti vaistus, antraip liga paūmėja.
Slopinamojo poveikio raminamieji, pasakojo moteris, trukdydavo jai darbe. Moteris nespėdavo darbų atlikti laiku, viskas krisdavo iš rankų. Rita nusprendė daugiau jų nevartoti. Geri norai sužlugdė moters gyvenimą. Į redakciją ji kreipėsi prašydama sugrąžinti dukrą, kurią, Ritos teigimu, iš jos atėmė Šilutės vaikų teisių gynėjai.
„Jie atėmė mano gyvenimo prasmę, be dukros daugiau nieko neturiu“, - verkė mama.
Pradėjus domėtis situacija, paaiškėjo liūdna tiesa. Šilutės rajono VTAT viršininkės Indros Pranaitienės teigimu, net 5 metus tarnybos socialiniai darbuotojai du kartus per savaitę lankydavosi Ritos namuose ir tik ši pagalba lėmė, jog motinystė jai nebuvo apribota.
„Dukros ir motinos ryšys stiprus. Leidome Ritai rūpintis mergaite, nes ji stengėsi. Klausdavo, kaip teisingai leisti pašalpas, kokius batelius, knygas ar buičiai reikalingus daiktus pirkti. Prieš pusmetį liga paūmėjo, o neseniai vienas įvykis lėmė, jog mergaitę paėmėme laikinai globai, supratę, kad mamai būtinas stacionarus gydymas. Jei tik Rita sutiktų atsigulti į ligoninę, jai pasigydžius, mergaitę tikrai grąžintume“, - tikino I. Pranaitienė.
Vadovaujantis galiojančiais įstatymais, Ritos be jos pačios sutikimo gydyti ligoninėje negalima. Nuovoką praradusi moteris tikina nesigydysianti, o jeigu dukros jai negrąžins, grasina negyvensianti.
Padėti negali
Šilutės psichikos sveikatos ir psichiatrijos centro gydytoja psichoterapeutė Loreta Šiaudvytytė Ritos situaciją atsisakė komentuoti, tačiau patvirtino, jog norint taikyti stacionarų gydymą paūmėjus psichikos sutrikimams, reikalinga ilga procedūra.
Anot L. Šiaudvytytės, neužtenka vien tik psichoterapeuto apžiūros išvadų. Gydytojas siunčia ligonį į gydymo įstaigą, joje medikų komisija dar kartą apžiūri pacientą, teikia išvadas teismui, o šis nusprendžia, reikalingas priverstinis gydymas ar ne.
Anot pokalbininkės, įstatymo vertinti vienareikšmiškai nederėtų, nes jis apsaugo ir nuo tyčinių atvejų, kai dėl įvairių priežasčių stengiamasi asmenį padaryti neveiksnų ir taip jo atsikratyti, pasiunčiant į psichiatrijos įstaigas.
Tuo tarpu vaikų teisių gynėjai tikina, kad spragų įstatyme esama.
„Ką mums daryti su 38 metų klaipėdiete, sergančia ūmia depresijos forma, kuri jau keletą metų nesikelia iš lovos, atsisako gydytis, tačiau gyvena su 16 metų sūnumi?“ - retoriškai klausė Klaipėdos VTAT viršininkė G. Aurylienė.
Anot jos, Vaiko krizių centro darbuotojos, prieš dvejus metus radusios šią šeimą, pašiurpo. Atsisakanti gydymo motina svėrė vos 35 kilogramus. Ją rado apleistą, utėlėtą.
Vaikinas, kuriam iki pilnametystės liko vos dveji metai, nesutiko keliauti į globos namus ir palikti motiną vieną.
Atvejų, kai psichiškai neįgalūs tėvai užaugina savo atžalas patys, - vienetai. Dažniausiai jiems padeda artimieji, giminaičiai.
„Mums svarbiausia, kad vaikai nenukentėtų nuo gimdytojų, kurie negali atsakyti už savo poelgius. Išeitis yra viena - atskirti vaiką nuo sergančių tėvų“, - sakė G. Aurylienė.
Visi atvejai, viršininkės teigimu, - be galo skaudūs, nes mažamečiams, savo gimdytojus mylintiems beatodairiška meile, neįmanoma išaiškinti, kodėl jie negalės gyventi kartu.
Apie šią problemą Lietuvoje diskutuota ne kartą. Ją svarstė ir VTAT asociacija, tačiau išeities nesurasta. Drausti gimdyti psichiškai nesveikoms moterims negalima, nes taip pažeidžiamos žmogaus teisės, o gydyti be jų sutikimo draudžia šalies įstatymai.
Vaida JUTKONĖ
