85 tūkstančius dolerių uždirbo neurochirurgas Walteris Freemanas, praskėlęs keletą tūkstančių žmonių galvų ledui skaldyti skirtu peiliu. Tokiu metodu W. Freemanas gydė psichines ligas, imdamas už kiekvieną operaciją viso labo 25 dolerius. Freemano metodas buvo vadinamas lobotomija. Kitas kovotojas už psichinę sveikatą, daktaras Henry Cottonas susikrovė turtą, išpjaudamas žmonėms su psichine negalia gyvybiškai svarbius organus. Psichiatrijos metodai neretai keldavo siaubą to laiko žmonėms, bet neretai juos pakeisdavo kiti, dar baisesni, rašo komersant.ru.
Tikras beprotnamis
1925 metų rugpjūtį nedidelis, bet klestintis JAV Trentono miestas Niudžersio (New Jersey) valstijoje ūžė lyg bitės avilyje. Per paskutiniuosius metus miesto gyventojai įprato didžiuotis viena iš pagrindinių savo įžymybių – Trentono psichiatrine ligonine, kuri garsėjo visoje šalyje. Ligoninė, kuriai vadovavo daktaras Henry Cottonas, pasiekė stulbinamų rezultatų: apie 85 proc. psichiškai nesveikų žmonių visiškai pasveikdavo. Na, bent jau tokį skaičių skelbė H. Cottono pavaldiniai. Bet dabar viskas pasikeitė. Laikraščiuose pasipylė straipsniai apie košmarus Trentono ligoninėje. Ligonius žiauriai sumušdavo, o po to per prievartą tempdavo ant operacinio stalo. Iš pradžių nelaimėliams išraudavo dantis, o paskui šalindavo vieną organą po kito, kol vargšą pacientą numarindavo.
Mieste dirbo Niudžersio senato komisija, kuriai vadovavo senatorius Williamas Brightas. Tyrimo metu aiškėjo vis nauji faktai. Greitai mieste pasklido kalbos, kad pats daktaras H. Cottonas išprotėjo. Žmonės matė, kaip klinikos direktorius išbėgo iš komisijos posėdžių salės be lietpalčio ir skėčio, nors merkė šaltas lietus, ir šovė gatve neatsisukdamas. Kai jį surado, jis sunkiai suprato, kur esąs, ir apskritai buvo lyg pamišęs. Vieni gailėjo garsaus daktaro, kiti laikėsi nuomonės, kad jo vieta kalėjime, jei ne elektros kėdėje. Didelis psichiatrinis skandalas buvo pačiame įkarštyje. Atrodė, kad komisija turėjo tvirtą pagrindą daktaro H. Cottono siaubingai praktikai nutraukti. Deja, košmaras, laikui bėgant, įgavo tik naujus, dar siaubingesnius pavidalus.
Psichinės ligos visada stūmė visuomenę į aklavietę dėl dviejų priežasčių. Pirma, buvo neaišku, kaip gydyti ligonius, antra, jų išlaikymui reikėjo kažkur rasti lėšų. Viduramžiais oficialiai pripažintų pamišėlių buvo ne tiek jau ir daug. Visuotinio religingumo epochoje niekas nesistebėjo, jeigu kažkam pradėdavo vaidentis ar kas nors imdavo girdėti paslaptingus garsus. Įvairūs psichiniai nukrypimai buvo traktuojami arba kaip šventumo apraiškos, arba kaip velnio apsėdimas. Ir vis dėlto, kai kuriuos žmones pripažindavo išprotėjusiais ir patalpindavo tokiose vietose, kur jie negalėtų pakenkti nei sau, nei aplinkiniams. Dažniausiai pamišėlius laikydavo vienuolynuose ir vienuolynų ligoninėse. Pavyzdžiui, Paryžiuje nuo neatmenamų laikų protinius ligonius veždavo į Hôtel-Dieu – seniausią miesto ligoninę, įsteigtą dar VII amžiuje, kur ligoniais rūpinosi vienuoliai. Gydyti beprotystę tais laikais nemokėjo, kaip, beje, nemoka ir dabar. Gailiaširdžiai vienuoliai paprasčiausiai stengdavosi palengvinti pacientų kančias, ir tai jiems dažniausiai pavykdavo.
1247 metais Londone buvo įsteigtas Betliejaus Mergelės Marijos vienuolynas, kuris iš pradžių buvo Dievo Motinos ordino vienuolių moterų namai, bet jau kitame amžiuje pradėjo priiminėti psichinius ligonius. Vėliau Londono gyventojai sutrumpino vienuolyno pavadinimą iki vieno žodžio – „Betliejus“ (angl.“Bethlehem“), kuris veikiai pavirto „Beprotnamiu“ (angl. „Bedlam“) kitose kalbose. Taip gimė vienas pirmųjų beprotnamių Europoje, kurio jau pats pavadinimas vėliau keldavo siaubą. XV amžiaus pradžioje čia buvo laikomi tik šeši ligoniai, ir jų gyvenimas, sprendžiant iš visko, buvo ne toks jau ir blogas. Bet jau XVI amžiuje pamišėlių skaičius ėmė sparčiai didėti. Visuomenės gyvenime vykusios greitos permainos, dėl kurių daug žmonių nuskurdo, turėjo neigiamą įtaką psichinei žmonių sveikatai, ir neretai kai kurie žmonės išprotėdavo. Netrukus „beprotnamis“ iš tylios paliegėlių prieglaudos virto kalėjimą primenančia įstaiga. Pacientų skaičius išaugo iki 31, o kai kuriuos iš jų laikė surakintus grandinėmis. Kaip teigė amžininkas, nelaimėliai nuolat stūgavo, raudojo ir žvangino grandinėmis, tad jų keliamas triukšmas „buvo toks didelis ir keliantis siaubą, kad ir protingas žmogus galėtų išprotėti“. Užtat medicininiam personalui buvo kur kas lengviau tvarkytis su grandinėmis sukaustytais pacientais. Analogiškos įstaigos atsirado Olandijos Harleme, Ispanijos Tolede ir daugelyje kitų Europos miestų. O tvarka visur buvo maždaug tokia pati.
Kuo daugiau atsirasdavo ligonių, tuo brangiau atsiėjo jų išlaikymas. XVI-XVIII amžiuose turtingi žmonės stengėsi, kad pamišę jų giminaičiai liktų namuose, todėl Beprotnamis ir panašios įstaigos tapdavo cypėmis vargšams, iš kurių nebuvo jokios naudos pavargėlių namuose. Finansiniai sunkumai dažniausiai būdavo sprendžiami taupant. Maitinimas buvo prastas, o drabužių neretai ir visai nebūdavo. Ligoniai nebuvo rengiami net žiemą, kadangi to meto medikai buvo įsitikinę, kad beprotystė padaro žmogų panašų į gyvulį, tad bepročiams negali būti šalta,kaip nešalta avims ar vilkams.
Kai kurios ligoninės bandė užsidirbti. Geriausių rezultatų šioje srityje pasiekė versli Beprotnamio administracija. Anot legendos, nepavojingiems pamišėliams išduodavo specialią licenciją, suteikiančią teisę prašyti išmaldos, ir išleisdavo į Londono gatves. Ligoniams miestiečiai buvo dosnūs, ir veikiai elgetaujančių „Beprotnamio gyventojų“ atsirado daugiau, negu Beprotnamyje buvo pamišėlių, kadangi dauguma Londono vargšų pradėjo dėtis bepročiais. XVIII amžiuje Beprotnamis atvėrė savo duris lankytojams. Viso labo už vieną pensą buvo galima pažiopsoti į bepročius, ir mažai kas iš Londono gyventojų galėjo atsisakyti tokios pramogos. Pirmaisiais Beprotnamio lankytojais, mokėjusiais pinigus, buvo Anglijos aristokratai, o įkandin jų patraukė ir paprasti miestiečiai. Kiekvieno mėnesio pirmąjį antradienį Beprotnamį buvo galima lankyti nemokamai. Vien tik 1814 metais garsiuosius pamišėlių namus aplankė 96 tūkstančiai žmonių, todėl Beprotnamis perėjo prie savimokos – pajėgė savo pajamomis padengti išlaidas.
Laukite tęsinio
