Pastarosiomis savaitėmis, kai internete išplito Lietuvos diplomatijos korifėjų (pagal juos ginančių pajėgų reakciją – net superkorifėjų) pliurpalai apie saulėgrąžas, „kramtoškes“, paramą „krikščionims armėnams prieš maurus azerus“ ir kt., pasigirdo kažkoks isteriškas, stereo ir net „surroundu“ atliekamas falcetas, kuris kai ką iškart priminė.
„Tariame Leninas, sakome partija. Tariama partija, sakome Leninas“, – kriuksėdavo sovietų propaganda laikraščiais, televizijos ir radijo triukšmais. Panašiai ir Lietuvoje, ir ne pirmą kartą.
2006 metais ištikus saugumiečio Vytauto Pociūno „išlipimui“ per baltarusišką langą ir netyčia prasiskleidus uždangai bei pamačius įdiegtas neviešo valdymo praktikas, atsistatydino iš pareigų (tiksliau, į kitas perėjo) toks Albinas Januška. Daugybė solidarių politologų, apžvalgininkų ir šiaip gerų bičiulių užliejo visus prieinamus eterius raudomis apie Lietuvos diplomatijos naikinimą, neįsivaizdavimą, kaip užsienio reikalai apseis be viską ant savo pečių tempusio genijaus, kuriam Tėvynė skolinga už visas eurointegracijas ir galbūt net pačią laisvę bei neprigulnybę.
Praėjo septyneri metai, iškilusis valstybininkas, už kurį krištolinę ašarą anuomet nubraukė ir prezidentas Valdas Adamkus, kaip mįslingai skelbiama, augina avinus ir kažką ten lyg projektuoja su gruzinais. Ar be jo žlugo Lietuvos diplomatija? Šiandien aiškėja, kad dar lyg ir ne. Nes, pasirodo, esama daugiau nepakeičiamų banginių.
Ambasadoriaus Vengrijoje Renato Juškos asmeniškai nepažįstu, jo kraujo ir mėsos tikrai netrokštu. Kaip ir kitų, kurių paviešinti pokalbiai (pagal peršamą versiją galbūt paviešinti rusų superžvalgų) daugiausiai atspindi niekam neslaptą niekinantį dalies klerkų požiūrį į šalies politikus (pastaruosius juk renka „runkeliai“), kiek gluminantį entopolitinį ir istorinį neraštingumą, o taip pat primena, kad „valdo verslo grupuotės“. Nieko dramatiško ir naujo. Kaip nieko baisaus yra kartais pakeisti darbą. Išskyrus tai, kad Europos Sąjungos Tarybai pirmininkaujančios šalies diplomatui reiktų kiek gilesnio supratimo apie Kalnų Karabacho problemą, jei jau taip vertiname savo užsienio politikos „rytų partnerystės dimensiją“, dėl pavojaus, kuriai pravirko šnekorėlio gynėjų choras. Mat „už krikščionis prieš maurus“ yra ne kažin kiek šiuolaikiška ir nelabai europietiška pozicija.
Nenuostabu, kad šių šnekorėlių interesams pirmiausia ėmėsi atstovauti tie patys „valstybės pamatų sargai“, kurie kitados, kaip paskutinį valstybės bastioną, gynė liūdnai prisimintiną KGB rezervininką Arvydą Pocių Valstybės saugumo departamento vadovo poste ir vėliau prie avininkystės perėjusį „diplomatijos išlikimo garantą“.
Tik štai argumentacija kažkokia atšipusi ir trigubai komiška. Antai didelis politiologas Raimundas Lopata (ir ne jis vienas) kažkada reiškė didelį skepticizmą parlamentinių tyrimų atžvilgiu, kai tie tyrimai būdavo inicijuoti tirti reikalams tų, kas jam patinka ir yra dvasiškai artimi. Antai: „Komentuodamas šeštadienio naktį paskelbtas Seimo NSGK komiteto išvadas dėl Valstybės saugumo departamento (VSD) veiklos, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius R.Lopata BNS teigė, jog visas kontekstas, kuriame vyko tyrimas, buvo smarkiai politizuotas” (2006.12.03).
Šiandien skaitau ir negaliu patikėti savo akimis: „Politologo teigimu, specialioji parlamentinė komisija yra reikalinga tam, kad būtų išsaugoti teisinės valstybės likučiai: „Mano nuomone, Seimo įkurtos komisijos tikslas, nors tai nuskambės gal ir dramatiškai, juokingai, – išsaugoti šalies kaip teisinės valstybės likučius (paryškinimas mano, - T. Č.)“ (delfi.lt 2013 m. rugpjūčio 20 d.).
Reikia suprasti, kad dabar parlamente posėdžiauja ne politikai, kuriuos taip niekina diplomuoti jų darbo ekspertai bei karjeros diplomatai, o vertinimas vyks kaip nors kitaip, negu balsų dauguma? Politologui, kuris dar ir profesorius, toks naivumas nelabai dera.... . O štai „teisinės valstybės likučiai“, tai jau stačiai iš Viktoro Uspaskicho pastarojo meto retorikos. Negi šių dviejų asmenų nuomonės apie teisinę aplinką Marijos žemėje ėmė sutapti??? Nors kas ten dabar supras. Juk pokalbių paviešinimą provokacija pavadino ir Darbo partijai atstovaujantis Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Artūras Paulauskas, ir konservatorius Mantas Adomėnas, ir partijos neišsirenkantis užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Visi ūmai surėmė pečius „vardan tos“, kas yra gražu iki graudumo.
Taigi, Tėvynė ir vėl pavojuje, o masinių demonstracijų gatvėse su plakatais „šalin rankas nuo valstybininkų!“ taip ir nepasitaiko. Nors gal kas nors su tokiu ateis šiandien prie prezidentūros, kur 12 valandą bus paminėtos septintosios pulkininko V. Pociūno žūties metinės? Būtų įdomu.
