„Prabėgo tik truputį daugiau negu metai, bet dauguma mano bendramokslių jau išvažiavo dirbti į užsienį. Tik vienas kitas dar Lietuvoje likęs“, – Balsas.lt žurnalistams sakė viename Pakruojo rajono ūkyje mechanizatoriumi dirbantis Steponas.
Per metus iš 18 liko trys
Pernai baigęs Šeduvos technologijos ir verslo mokyklą ir įgijęs automobilių inžinieriaus specialybę vaikinas pasakoja, kad kartu su juo šią mokyklą baigė dar 17 vaikinų. Tačiau dabar Lietuvoje likę ir dirba tik trys.
„Specialybė paklausi, bet nueini pas darbdavį, o jis sako: „Tu neturi praktikos, todėl man nereikalingas.“ Iš kur mes turėsime tos praktikos, jeigu niekas mūsų į darbą nepriima? Užburtas ratas: įdarbinsiu, kai turėsi patirties, o patirties neįsidarbinęs negausi. Ir reikia būtent pagal specialybę dirbti. Jeigu dirbai servise, su mašinamis, tada jie užskaito kaip praktiką“, – aiškino Steponas.
Paklaustas, ką veikia kiti jo draugai ir bendraamžiai, su kuriais kartu mokėsi vidurinėje, jaunuolis pasakojo:
„Dauguma užsienyje. Vienas kitas vairuotoju dirba, į tolimus reisus važiuoja. Merginos – kirpėjomis. Viena mergina iš mūsų kaimo Kaune geodeziją baigė, bet dabar Radviliškyje dirba paprastą darbą. Vienas draugas neseniai išvažiavo dirbti į Vokietiją ir grįš tik rugsėjo pabaigoje. Trims mėnesiams išvažiavo pabandyti, nes jis dar mokosi, bus autoelektrikas. Pabandys, pasižiūrės, kaip jam ten seksis. Jeigu baigęs mokslus Lietuvoje negaus pagal specialybę darbo, tikriausiai važiuos vėl, ilgesniam laikui. Kitas pažįstamas, jau baigęs tą pačią specialybę, bet irgi sėdi be darbo.“
Pasak Stepono, jauni žmonės sutiktų dirbti ne pagal specialybę, bet ir tokį darbą susirasti nelengva.
„Dauguma eitų dirbti bet kokio darbo, nebūtinai pagal specialybę, jeigu juos priimtų. Žinoma, norėtųsi kitaip, bet ką gauna, tą ir dirba. Nėra taip, kad jaunimas kratytųsi darbo. Vienas draugas baigė informatiką. Atrodo, irgi paklausi specialybė, bet dirba apsauginiu ir tik ketvirtą mėnesį. Ne pyragai, naktinis darbas, bet pragyventi užtenka. Bet ir jis sako: „Jeigu būtų galimybė, važiuočiau į užsienį“, – pasakojo Steponas.
Steponas: mane priėmė todėl, kad pažinojo
Steponas dirba viename stipriausių Pakruojo rajono ūkių. Jo savininkas pernai net „Sodros“ padėką gavo už tai, kad jo mokamos įmokos už darbuotojus vienos didžiausių rajone – vidutiniškai beveik trečdaliu didesnės negu kitų ūkininkų. Vadinasi, ir čia dirbantys žmonės uždirba daugiau negu kituose ūkiuose. Steponas taip pat savo atlyginimu nesiskundžia.
„Aš šiame ūkyje dirbu antrus metus. Kol mokiausi vidurinėje, čia padirbėdavau vasarą, o kai baigiau mokslus, įsidarbinau. Mane čia jau pažinojo, todėl iš karto atėjau, o jie priėmė. Aš dirbu mechanizatoriumi – jeigu reikia, remontuoju, jeigu reikia – kitus darbus dirbu. Man ar variklis, ar greičių dėžė, ar sankaba – aš viską sutvarkau“, – sakė jis ir pridūrė, kad uždirba palyginti neblogai.
„Darbo sąlygos šiame ūkyje neblogos, būna, ir 1 200 litų per mėnesį uždirbu, būna ir 1 400, būna ir 900, viskas priklauso nuo oro. Kas laukuose dirba – uždirba daugiau, kas vietoje ar kieno koeficientas mažesnis, darbo valandos trumpesnės – mažiau. Bet čia kol kas tikrai įmanoma išgyventi. Man ir iki namų netoli – mažiau negu kilometras“, – atviravo Steponas.
Su šeima neišgyventų
„Man irgi ne kartą yra kilusi mintis važiuoti į užsienį, bet vis dar susilaikau. Vis dėlto savas kraštas, draugai“, – prisipažino Steponas, tačiau neatmeta, kad progai pasitaikius galėtų išvažiuoti ir jis.
„Jeigu atsiras šeima, reikės butui užsidirbti, o to čia padaryti neįmanoma. Aš skaičiuoju taip: jeigu turi žmoną, vieną vaiką, ir pasiimi paskolą iš banko butui įsigyti, per mėnesį reikia ne mažiau kaip 3 tūkstančius uždirbti, kad galėtume išgyventi ir paskolą mokėti. Net jeigu tą paskolą 20 metų mokėsi. Todėl, norint užsidirbti butui, reikėtų važiuoti.“
Paklaustas, ko reikėtų, kad jaunimas iš Lietuvos nebėgtų, Steponas atsakė, kad jo požiūriu pakaktų elementarių dalykų. Tačiau jeigu nori, kad jaunimas liktų, valstybė turi padėti.
„Reikia sudaryti sąlygas įsidarbinti, uždirbti, savo būstą įsigyti. Valstybė turėtų skatinti darbdavius, kad jie priimtų jaunimą į darbą – gal kokių nuolaidų pasiūlytų, kad jiems labiau apsimokėtų priimti jaunimą. Reikia darbdavius skatinti, kad padėtų jaunam žmogui įsikabinti, kad nebūtų taip, kaip dabar: mokomės, vargstam, stengiamės, o paskui nieko... Užburtas ratas.“
Kviečiame ir jus, gerbiami Balsas.lt skaitytojai, pasidalyti mintimis apie tai, kaip galima būtų paskatinti jaunus žmones likti Lietuvoje ir padėti jiems čia įsitvirtinti. Savo nuomonę prašome rašyti komentaruose.
