Ši problema nėra išskirtinai lietuviška. Ji gyva ir kitose Europos Sąjungos valstybėse. Europarlamentarė Vilija Blinkevičiūtė iš pradžių pabrėžė, kad reikėtų aiškiai apibrėžti, kas yra jaunas žmogus.
„Reikia pradėti nuo to, kad išsiaiškintume, kas yra jaunas žmogus. Dabar sakoma, kad tai jaunuolis nuo 15 iki 24 metų. Mano nuomone, reikia dirbti su iki 30 metų jaunais žmonėmis, kuriems dar nepavyko susirasti darbo.
Skaičiavimas, kad jaunas žmogus yra iki 24 metų – netikslus. Daugiau klausimų kyla, ar šioje kategorijoje turėtų būti 15 metų jaunuoliai? Tokiam paaugliui dar reikia laiko suvokti, ko jis nori gyvenime“, - sakė V. Blinkevičiūtė.
Europarlamentarė taip pat nenorėjo pritarti tokiai politikai, kad parama turi būti akcentuojama toms ES valstybėms, kuriose nedarbas didesnis nei 25 proc.:
„O ką daryti toms, kuriose nedarbo lygis yra kiek žemesnis nei ES vidurkis? Tai, kad pasiektas vidurkis, dar nereiškia, jog problema išspręsta. Vieną pusmetį jaunimo nedarbas gali siekti 23 proc., o kitą – pasikeisti į blogąją pusę. Todėl apsiriboti vien 25 proc. nederėtų.
Buvo laikai, kai Lietuvoje jaunimo nedarbas siekė 8-9 proc. ir net tada buvo skambinama pavojaus varpais. Tada kalbėjome, kad jaunimui reikia specialių programų, postūmio, jog jie neprarastų motyvacijos kažko siekti darbo rinkoje.“
V. Blinkevičūtė siūlė neišradinėti dviračio, o remtis tokių valstybių kaip Vokietija, Austrija ar Olandija patirtimi.
„Noriu pasidžiaugti, kad Baltijos šalių jaunimas teikia daug vilčių, nes dar turi to taip reikalingo entuziazmo. Tiek Latvijos, tiek Estijos, tiek Lietuvos jaunų žmonių situacija yra geresnė nei pietų Europos šalių jaunimo.
Normalu, kad jaunas žmogus turi sparnus. Nebūtina jų iš karto taip imti ir nukarpyti. Jaunas žmogus turi ambicijų, norų, siekių. Tai jo postūmis į priekį. O protingas darbdavys kaip tik mokės pasinaudoti tokiomis jaunomis ambicijomis. Pasinaudoti, bet ne išnaudoti“, - teigė V. Blinkevičiūtė.
