Nors Norvegijos ir kitų Skandinavijos valstybių teisėsaugininkai kone kiekvieną mėnesį sučiumpa ir nubaudžia prekiautojus žmonėmis ar sutenerius, išnaudojančius atvykėles iš Lietuvos, tų moterų, iš gūdžios gimtosios provincijos atvežtų į Oslo gatves ir motelius parsidavinėti, istorijos nuolat šmėžuoja norvegų žiniasklaidoje.
25 metų lietuvė, vieno norvegų žinių portalo pavadinta Evos vardu, prieš kurį laiką papasakojo košmarus, patirtus svečioje šalyje, kuri daugeliui lietuvių asocijuojasi su geru uždarbiu ir lengvesniu gyvenimu. „Man Norvegija tai šalis, kurioje nusikaltėliai iš Lietuvos gali elgis kaip tik nori“, - sako Eva ir priduria, jog jai ši gražios gamtos ir turtingų žmonių šalis taip ir netapo saugia užuovėja nuo skaudžių gyvenimo smūgių.
Norvegams kūniškų malonumų valanda su Eva atsieidavo nuo 500 iki 1000 kronų, priklausomai nuo to, kur jie pageidaudavo mergina pasinaudoti – viešbutyje, namuose ar tiesiog automobilyje. Tuo tarpu, pasak pačios lietuvaitės, jai tokios valandos būdavo pilnos pažeminimo, skausmo ir baimės. „Nemaniau, kad man gali kas nors padėti. Matydavau gatve vaikštančius policininkus, socialinius darbuotojus ir šiaip praeivius, bet nedrįsau nė vieno jų paprašyti pagalbos“, – norvegų žurnalistams pasakojo Eva.
Evos atgabenimo ir vertimo užsiimti prostitucija bylą Norvegijos teisėsaugininkai vadina vienu šiurpiausių pastarojo meto prekybos žmonėmis atvejų.
Dabar Eva jau grįžusi į Lietuvą su su dvimete dukrele gyvena atokiame Lietuvos užkampyje. Ji vis dar bijo tų, kurie ją prievartavo ir pardavinėjo, nors skriaudikai, jos tautiečiai, prieš kurį laiką buvo nuteisti – vienas jų įkalintas 5 metams, kitas atsipirko kiek švelnesne bausme.
Stovėjo prie ambasados
2009 metais Evos padėtis buvo kebli – darbo neturėjo, grėsė pavojus būti iškraustytai iš buto ir atsidurti gatvėje. Kaip tik tada draugė Evai papasakojo, jog vienas statybose Norvegijoje dirbantis tautietis pasiūlęs įdarbinti ir jas. „Jis sakė, kad mes dirbsime bare. Lietuvoje nebuvo įmanoma susirasti jokio darbo, tad pasiūlymas atrodė labai viliojantis“, – pasakojo Eva. Vyriškis nurodė merginoms nieko į Norvegiją nesivežti – girdi, drabužiais ir kitais būtiniausiais daiktais jos būsiančios aprūpintos nuvykus ten.
Atskridusias merginas tas statybininkas ir dar vienas lietuvis nugabeno į viešbutį už Oslo ir abiem nupirko naujas telefono korteles. Vyriškiai užsakė du dviviečius kambarius, tad merginos naiviai vylėsi, kad viename apsistos jiedvi, o kitame – „geradariai“ tautiečiai. Deja, toliau buvo ne taip – kaip vėliau teisme sakė vienas liudytojas, jis girdėjo, kaip užsakinėdami kambarius abu lietuviai tarėsi, jog „reikia išbandyti mergas“...
Taigi dar tą patį vakarą Eva buvo išprievartauta. Nors, kaip vėliau pati teisme pasakojo, spardėsi ir priešinosi, gerokai stipresnis vyriškis buvo tvirtai ją užgulęs ir grasino primušti, jeigu šauksianti. „Aš jaučiausi visiškai sugniuždyta. Neįmanoma to papasakoti... O kitą dieną mums buvo pasakyta, kad dirbsime prostitutėmis“, – sakė Eva. Merginos bandė prieštarauti, bet puikiai suvokė, jog esančios atsidūrusios aklavietėje – neturėjo pinigų, nė viena nemokėjo nei anglų, nei norvegų kalbos, šioje šalyje neturėjo jokių pažįstamų.
Jau kitą vakarą abi lietuvaitės buvo išvarytos į Oslo gatves. Jiedviem buvo nurodyta kur stovėti, kaip elgtis, bendrauti su klientais, kiek pinigų imti už sekso paslaugas. „Mums buvo liepta vaikščioti gatve ir taip atkreipti vyrų dėmesį. Už aktą mašinoje turėjome reikalauti 500 kronų, o už paslaugas kliento namuose – 1000. Bandžiau nebendrauti su klientais, juos atstumti, tačiau ilgai to daryti negalėjau, nes vienas lietuvių mus nuolat stebėjo. O aš stovėjau gatvėje visai šalia Lietuvos ambasados...“ – pasakojo Eva.
7 klientai per naktį
Teisme Eva liudijo, kad per naktį vidutiniškai turėdavo permiegoti su 3–4 vyrais, nors pasitaikydavo, jog tekdavo aptarnauti ir septynetą. Visus uždirbtus pinigus atimdavo tiedu tautiečiai, o jai nepalikdavo nė cento. „Pirmas mano klientas buvo senyvo amžiaus, daugiau nieko atsiminti nenoriu. Visokių jų buvo – jaunų, senų, blaivių ir girtų“, – sakė lietuvė. Ji ne tik dirbo gatvėje, bet ir buvo nuolat seksualiai išnaudojama, mušama ir gąsdinama abiejų į Norvegiją ją atgabenusių prekeivių žmonėmis.
Bėgti Eva pasiryžo tik po 2 mėnesių, pavykus susisiekti su Švedijoje tuo metu gyvenančia drauge. Apie jos išgyventą košmarą Norvegijos policija sužinojo tik tada, kai kartu į Norvegiją išvykusi draugė kreipėsi į policiją, po to, kai ją žiauriai išprievartavo vienas į prostituciją įstūmusių tautiečių, anksčiau prievartavusių pabėgusią Evą...
Kai Norvegijos policija pradėjo tirti abiejų Evą pardavinėjusių tautiečių bylą, mergina jau buvo grįžusi į Lietuvą. Čia jos apklausti atvyko kriminalistai iš Oslo. „Ji buvo išsigandusi, sukrėsta. Nebuvome matę tokio baisaus atvejo kaip Evos, nors nesame naivūs – žinome, kad moterys iš Lietuvos, pardavinėjamos mūsų šalyje, patiria smurtą iš savo tautiečių. Jie itin brutalūs ir su prostitutėmis elgiasi išties negailestingai“, – pasakojo Evos skriaudikų bylą tyręs kriminalistas Runas Siverstenas.
Beje, lietuvės Evos istorija, paviešinta norvegų žiniasklaidos, sukrėtė ir papiktino dargi Norvegijos socialinių reikalų ministrę Ingą Thorkildsen. „Neįmanoma nenuliūsti išgirdus tokį pasakojimą. Man gėda dėl Norvegijos vyrų, kurie pirkdami seksą sukuria sąlygas tokioms istorijoms atsirasti“, – sakė ji.
Iš manekenės – prostitutė
O štai kita jauna lietuvė, norvegų žiniasklaidos „pakrikštyta“ Veronikos vardu, nors tikino esanti tautiečių pž auka, pati atsidūrė už grotų. Oslo apygardos teisme 21 metų Veronikai paskirta 90 dienų laisvės atėmimo bausmė už suteneriavimą.
„Tai absurdas. Kaip galiu būti teisiama už suteneriavimą? Juk aš nesiunčiau merginų iš Lietuvos į Norvegiją dirbti prostitutėmis, aš pati ja dirbau. Be to, iš kitų merginų prostitucijos „nepasidariau“ pinigų. Aš pati kreipiausi į pareigūnus ir padėjau jiems išaiškinti nusikaltimą, o jie po to mane nuteisė“, – žurnalistams skundėsi Veronika.
Nepažįstamas vyras prie Veronikos priėjo, kai ji, tuomet vos devyniolikmetė, sėdėjo vienoje savo gimto Lietuvos miesto kavinių. Pažėręs šūsnį komplimentų, jis patikino, kad, girdi, turėdama tokią išvaizdą ji nesunkiai galėtų gauti modelio darbą Norvegijoje. Veronika jau buvo padirbėjusi modeliu ir manekene – nuo 16 iki 18 metų Lietuvoje fotografavosi įvairių žurnalų fotosesijoms, demonstravo drabužius mados renginiuose, tik karjerą nutraukė prasidėjusi anoreksija. Dėl nuolatinio badavimo visiškai išsekus organizmui, mergina turėjo gultis į ligoninę. „Ištisą mėnesį visiškai nieko nevalgiau, tad kitus du mėnesius teko praleisti ligoninėje – buvau taip nusilpusi, kad nebegalėjau vaikščioti. Išėjus iš gydymo įstaigos planavau toliau dirbti modeliu, bet tam pasipriešino tėvai – jie bijojo, kad vėl nustosiu valgyti. Tačiau būti modeliu buvo sena mano svajonė, tad pasakiau, kad žadu šį darbą dirbti Norvegijoje, ir jiems neliko nieko kita, kaip sutikti“, – prisiminė Veronika.
Taigi nepažįstamasis, prisistatęs modelių ieškančiu agentu, Veroniką nuvežė pas tokią Vilniuje gyvenančią Oną, kuri save vadino modelių agentūros savininke. Ji Veronikai paaiškino atseit pamiršusi užsakyti lėktuvo bilietus į Norvegiją, tad kol tai padarysianti, patarė merginai pagyventi pas ją. „Pas Oną lankydavosi nemažai vyrų. Jie visi buvo žinomi nusikaltėliai, keletą jų buvau mačiusi per televizorių. Daugelis jų vertėsi narkotikais, mašinų vagystėmis ir plėšimais“, – atskleidė mergina.
Nežinojo, koks eskortas?
Pirmąjį nakvynės vakarą Veronika buvo supažindinta su buvusiu Onos sugyventiniu, kuris atvykęs į moters butą gyrėsi „užsukęs“ gerą „eskorto biznį“ Vokietijoje, Ispanijoje ir Italijoje. „Jis man pasakė, kad Norvegijoje dirbsiu eskorte. Aš nežinojau, ką reiškia šis žodis – maniau, jog būsiu panelė, kuri lydi vyrus į įvairius renginius, kartu su jais vakarosiu restoranuose ir šėlsiu klubuose. Negalvojau, kad tai prostitucija, nes buvau tikra, kad Lietuvoje prostitutės dirba gatvėje. Be to, neturėjau didelės seksualinės patirties, buvau draugavusi tik su vienu vaikinu“, – pasakojo Veronika.
Kelias dienas iki skrydžio į Norvegiją minėtoji Ona Veroniką atidžiai ją stebėjo ir visur sekiojo iš paskos. Vėliau padarė Veronikos paso kopiją ir įdavė jai vienos pusės bilietą į Oslą. „Nors ir suvokiau, jog darbas eskorte nebus toks kaip modelio, apie kurį visada svajojau, nedrįsau atsisakyti kelionės. Jaučiau, kad tiesiog negaliu pasakyti „ne“, – teigė Veronika.
Iš oro uosto Veronika buvo nugabenta į butą Osle, kur jau gyveno 7 merginos. „Aš atsisėdau virtuvėje, o iš dušo staiga išlindo nuogas vyras ir su viena merginų užsidarė kambaryje. Mačiau, kaip jis jai sumokėjo. Rytą merginos man papasakojo, jog būsiu fotografuojama, o mano nuotraukos bus įdėtos į seksualines paslaugas teikiančios firmos tinklalapį. Taip pat jos atskleidė, kad 70 procentų to, ką uždirbsiu, nukeliaus į Onos banko sąskaitą. Merginos mane pamokė, kaip bendrauti su klientais ir kiek pinigų prašyti už paslaugas“, – atvirai dėstė Veronika.
Kitą dieną Veronika turėjo vykti į miestą. Ten ji buvo nufotografuota, bet kurį laiką jos nuotraukos dar nebuvo dedamos į „eskorto“ paslaugų puslapį, tad ji jau buvo beapsidžiaugianti, kad neteks iškart pradėti dirbti prostitute. Vis dėlto ji klydo – pirmąjį sekso klientą Veronikai teko aptarnauti jau tą patį vakarą. „Vienas klientas buvo nepatenkintas pasirinkta mergina, tad aš buvau išrikiuota kartu su kitomis ir jis išsirinko būtent mane... Kai viskas baigėsi, užsidariau duše ir stovėjau ten 3 ar 4 valandas“, – pasakojo Veronika.
Išvarė tėvai
Prostitutės darbo diena bute, kuriame buvo įkurdinta Veronika, prasidėdavo devintą ryto ir paprastai trukdavo iki antros valandos nakties. „Tas dvi savaites, kai dirbau, buvau tiesiog robotas. Tada paskambinau Onai, pasakiau, kad nebegaliu to daugiau daryti, ir grįžau namo. Bet kažkas mano tėvams buvo pasakęs, ką iš tiesų veikiau Osle, todėl jie liepė man susirinkti daiktus ir dingti iš namų. Lietuva labai maža, tad netrukus ir kiti giminės bei draugai sužinojo, kuo dirbau Norvegijoje. Būti kekše yra didelė gėda“, – sakė Veronika. Šiaip ar taip, tada ji nusprendė... grįžti. Taigi paskambino Onai ir pareiškė norinti vėl vykti į Oslą.
Norvegijoje Veronikai netrukus buvo paskirtos „aukštesnės pareigos“ – praėjus dviem savaitėms, kai merginoms dėl nuolatinių policijos reidų teko pakeisti butą ir apsistoti kitoje vietoje, Veronikai buvo patikėta „finansų knyga“. Šioje knygoje (tiksliau – sąsiuvinyje) buvo tiksliai surašomi prostitučių uždirbti pinigai. Kiekvieną naktį, maždaug antrą valandą, pasibaigus darbo dienai, Veronika SMS žinute informuodavo Oną, kiek pinigų uždirbo merginos. Jeigu pinigų trūkdavo, jai tekdavo trūkumą padengti iš savų. „Tai kaip galiu būti kaltinama suteneriavimu, jeigu ne tik neuždirbdavau iš kitų prostitučių, bet dar ir savo pinigus turėjau sumokėti. Aš nieko neuždirbau“, – dievagojosi Veronika.
Po 9 mėnesių parsidavinėjimo Veronika nusprendė išeiti. Onai, kuri buvo atvykusi į Oslą patikrinti savo prostitucijos biznio, ji pranešė, jog einanti į miestą susitikti su drauge, ir nebegrįžo. Veronika sakė tuomet turėjusi vaikiną, kuris nežinojo, kuo ji verčiasi, ir pakvietė ją gyventi kartu. „Norėjau nutraukti Onos verslą, tad paskambinau į policiją ir papasakojau viską, ką žinau. Perdaviau visus slaptažodžius, banko perlaidų čekius, kuriose buvo užfiksuotos sumos, kurias siųsdavau Onai“, – pasakojo Veronika.
Ėmusi bendradarbiauti su teisėsauga, Veronika apsigyveno slaptame būste, mokėsi norvegų kalbos ir nuolat lankėsi pas psichologą. Tąkart ji, kaip pati teigė, buvo besusikurianti normalų gyvenimą, tik jį sugriovė laisvės atėmimo nuosprendis.
Suteneriams – menkos bausmės
Norvegijoje prostitutės už savo veiklą nėra baudžiamos – nemalonumai gresia tik jų klientams. Ir nors didžioji dalis prostitučių, į Norvegiją atvykusių iš Lietuvos ar kitų šalių, žinojo, ką joms iš tikrųjų teks dirbti, teisėsaugininkai atidžiai tiria kiekvieną prekybos žmonėmis ir vertimo užsiimti prostitucija atvejį.
Tiesa, bausmės prekiautojams žmonėmis Norvegijoje iš tiesų švelnios. Štai prieš kelis mėnesius čia buvo nuteistas 37 metų lietuvis, kuris dar 2007 metais, žadėdamas gerą darbą, iš Lietuvos į Oslą atviliojo 3 tautietes. Nors tas lietuvis, kurio tapatybė dėl labai jau karštai žmogaus teises ginančių Norvegijos įstatymų neatskleidžiama, 2002 metais už prekybą žmonėmis jau buvo teistas Vokietijoje, norvegų teismas jam paskyrė vos 6 mėnesius laisvės atėmimo. Nuteistasis į Norvegiją atviliotoms ir išnaudotoms tautietėms dar turės sumokėti 165 000 kronų. Beje, šis prekybos žmonėmis atvejis buvo išaiškintas atsitiktinai, tiriant kitą itin žiaurų lietuvių nusikaltimą.
2008 metais Nesodene įvykdytas lietuvio Šarūno Gučaičio (21 m.) nužudymas iki šiol Norvegijoje yra vadinamas žiauriausiu šios šalies istorijoje nusikaltimu. Nors jo motyvai taip iki galo ir nebuvo atskleisti, teisėsaugininkai mano, kad jauno lietuvio mirtimi pasibaigęs konfliktas kilo dėl sutenerių įtakos zonos nepasidalijimo ir blogo elgesio su prostitutėmis iš Lietuvos. Po Š. Gučaičio uždaužymo beisbolo lazdomis norvegų žiniasklaida skelbė: „Kova dėl prostitučių baigėsi sutenerio mirtimi“.
Konfliktas tarp Š. Gučaičio ir 39 metų lietuvio, kuris su dar vienu tautiečiu tuomet jau metus suteneriavo Osle, įsiplieskė dar ir dėl to, kad abu lietuviai priklausė skirtingoms nusikaltėlių iš Lietuvos gaujoms. Byloje užfiksuota, jog tas 39 metų lietuvis ėmė skleisti gandus, aa Š. Gučaitis vartojąs narkotikus, todėl pastarasis nurodė jam už šmeižtą susimokėti „baudą“. Policija nustatė, jog Š. Gučaitis su draugu įsiveržė į 39 metų tautiečio gaujos nario butą ir jį sumušė. Tada 39 metų lietuvis nutarė atkeršyti ir susiekė su dviem gerai Lietuvoje žinomais nusikalstamo pasaulio atstovais. Pokalbio metu buvo nuspręsta, kad Š. Gučaičiui reikia sulaužyti rankas ir kojas, o tam „darbui“ iš Lietuvos į Norvegiją atvyko keletas „torpedų“. Jiems buvo pažadėta sumokėti 10 000 eurų.
Į 21 metų Č. Gučaičio namus „torpedos“ įsiveržė, kai jo paties nebuvo namie. Tačiau name užpuolikai rado kitą lietuvį, Č. Gučaičio gaujos narį, ir ėmė jį kankinti kvosdami, kada grįš jų ieškomasis. Vaikinas buvo surištas, burna užkimšta rankšluosčiu. Vėliau jį ne tik badė peiliu, bet ir nupjovė pirštą. Dar supjaustė jam nugarą ir grasino nupjausiantys visą ranką.
Kol vyko to vaikino kankinimas, namo tarpduryje pasirodė dar vienas Š. Gučaičio sėbras. Šis irgi buvo sumuštas beisbolo lazda ir subadytas. Galiausiai namo grįžo pats Š. Gučaitis. Pamatęs, kad name šeimininkauja užpuolikai, jis puolė bėgti. Toli nenubėgo – tautiečiai „torpedos“ greitai jį pavijo, aptalžė beisbolo lazdomis, o galop pribaigė peilio dūriais į krūtinę. Mirtis Š. Gučaitį ištiko iškart. Dviem sunkiai sužalotiems jo draugams pasisekė pasprukti.
Iš pradžių teismas paskyrė žudikams griežtas bausmes. Organizatorius, kuris pats rankų per daug nesitepė, gavo 13 metų, o vykdytojai – po 18 metų laisvės atėmimo. Vis dėlto bylai pasiekus Aukščiausiąjį Teismą bausmės buvo sumažintos – tas 39 metų lietuvis, organizavęs Š. Gučaičio nužudymą, atsipirko vos 6 metų bausme, mat pripažinta, kad jis tautiečio nenorėjo nužudyti, neliepė to daryti, o planavo tik pagąsdinti. Vienam „torpedai“ iš Lietuvos bausmė sumažinta iki 12 metų, o kitiems dviem – iki devynerių.
Giedrė POTELIŪNAITĖ
