Sąvadautojai ir prostitutės seniai ieško būdų dirbti legaliai, o įstatymų leidėjai tam trukdo. Policijai dėl to tenka kovoti su vėjo malūnais.
Žmonės, padėkite policijai surasti jau kelis mėnesius šiaurės Lietuvoje besislapstančią 35 metų Kristiną Boruchovienę. Ši keturių nepilnamečių vaikų motina pernai lapkritį buvo nuteista kalėti 4 metus, bet pasislėpė. Nuteista už tai, kad norėjo dirbti, dirbo ir net įkūrė kelias darbo vietas. Tiesa, tas darbas – tenkinti vyrų kūniškus geidulius, kitaip tariant – prostitucija bei sąvadavimas...
K. Boruchovienės pažeidimai ir nusikaltimai – banalūs. Ši iš Joniškio rajono kilusi moteris į policijos akiratį pakliuvo prieš 7 metus.
Pirmą kartą K. Boruchovienę sekti ėmė Šiaulių vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuro pareigūnai, skelbimų laikraštyje radę skelbimą, kuriuo ji merginoms siūlė gerai apmokamą darbą. Operatyvinių darbuotojų paprašytos K. Boruchovienei paskambinusios moterys išgirdo, jog tas darbas – prostitucija. Dėl to, kad Lietuvoje organizuoti prostituciją ir iš jos pelnytis – nusikaltimai, K. Boruchovienė buvo sulaikyta ir teisiama. Nors už tokius dalykus numatyta įkalinimo bausmė iki 4 metų, kaip pirmą kartą, teismas jai skyrė lygtinę 2 metų bausmę, atidedamą 18 mėnesių.
Išgąsčiu atsipirkusi, laisvės nepraradusi K. Boruchovienė ir toliau darė ką dariusi – ogi Šiauliuose vis laikė nedidelį viešnamį. Tiesa, pavadinti viešnamiu tą vietą sunku. Tiesiog tai būdavo trumpam išsinuomotas paprastas butas, kuriame sąvadautoja prižiūrėdavo vos vieną kitą parsiduodančią laisvo elgesio merginą.
Policininkai K. Boruchovienę antrą kartą sugavo 2009 metų balandį, po to – 2010-ųjų birželį, o ketvirtąjį kartą – tų pačių metų lapkritį.
Baudė vis lygtinai
Įkliuvusi K. Boruchovienė būdavo teisiama už sąvadavimą ir kaskart teismus pastatydavo į bjaurią situaciją. Teisiama ji ašarodavo dėl nenusisekusio gyvenimo. „Vyras mane paliko, darbo birža nieko nepasiūlo, kaip man vienai pačiai išlaikyti nepilnamečius vaikus, kurių turiu net keturis? – teisme savo filosofiją dėstydavo teisiamoji. – Nė vienos mergelės neverčiau jėga ar šantažu parsiduoti, nė vieno prievarta ar klasta neatsitempėme. Vieni prašė paslaugos, kitos – pinigų, o aš tik tarpininkavau. Mes nieko nepavogėme, nenužudėme, kaip išmanėme, taip vertėmės. Labai prašau neatimti man laisvės, nes ką darys mano vaikai?.. Vienas jų – dar visai kūdikis ant rankų...“
Ir teismai laisvės neatėmė – antrą ir trečią kartą sąvadautojai paskyrė tas pačias lygtines bausmes. Tik bėda – tų pačių 2010-ųjų lapkritį K. Boruchovienė lygiai taip pat įkliuvo ketvirtą ir penktą kartą. Beje, net du kartus – tą pačią 2010-ųjų lapkričio 5 dieną.
Drakoniška bausmė
Kai galiausiai įsitikinta, kad K. Boruchovienė keistis nežada, vis grįžta prie savo, pernai rudenį teismas ją pagaliau pasiuntė į pataisos namus. Nors ši moteris niekada niekam nėra padariusi nieko blogo, ją nuteisė lyg kokią plėšikę ar kraugerę kalėti net 4 metus!..
Išsigandusi įkalinimo, K. Boruchovienė pasislėpė. Kol ji ieškoma, pabandykime nuspręsti, kaip pasaulyje kovojama su prostitucija ir kokios priemonės veiksmingiausios.
Prostitucija yra visur
Prostitucijos priežastis – vyrų fiziologinis poreikis. Kai kurie vyrai, neturintys žmonų ar gyvenantys nuo jų atskirti, sukilus tam poreikiui, būna pasiruošę moteriai užmokėti, kad tik būtų patenkinti susikaupę kūniški geiduliai.
Žinia, kai yra noras, poreikis ir paklausa, tai visada atsiranda ir pasiūla.
Prostitucija buvo ir tebėra visais laikais, visose šalyse, visose santvarkose. Net tokiose kaip iki fanatizmo islamiška Saudo Arabija ir idiotiškai komunistinė Šiaurės Korėja, kuriose prostitutės ir sąvadautojai gali būti nuteisti myriop. Bet negąsdina net tai, nes vyro, na, fiziologija galvą kelia visiškai nepripažindama politikos.
Kad ir kokios dedamos pastangos, pasaulyje nėra nė vienos šalies, kurioje nebūtų prostitučių ir jas perkančių vyrų. Nėra ir vienos nuomonės, kaip kovoti su šiuo akivaizdžiu blogiu.
Vyrauja draudimai
Daugumoje pasaulio šalių – JAV (išskyrus Nevados valstiją), Rusijoje, Japonijoje, Kinijoje, beveik visoje Afrikoje ir Azijoje – prostitucija yra griežtai už įstatymo ribų. Tačiau draudimais nieko nepasiekta – lytiniu būdu platinamas AIDS virusas, pedofiliška vaikų prostitucija, sekso turizmas ir moterų sekso vergovė išplitusi būtent šiose prostituciją griežtai draudžiančiose valstybėse.
Na o Švedijos parlamentas išvis rėžė iš peties: moterims prekiauti savo kūnu leido, o vyrams jį pirkti griežtai uždraudė. Žinoma, toks absurdiškas sprendimas nieko neišsprendė – Stokholme vis vien pilna kekšių, tik vyrai atsargesni už jas, ir tiek.
Kanadoje, Brazilijoje, Argentinoje, Indijoje, net musulmoniškoje (!) Turkijoje ir keliose kitose šalyse pagaliau nutarta, kad draudimais prostitucijos išguiti nepavyks, taigi geriau ne kovoti su šia neįveikiama yda, o ją prižiūrėti. Todėl prostitucija tose šalyse dabar legalizuota. Tik su išlyga: prostitutės gali laisvai vyrams teikti savo paslaugas, bet sąvadauti ir laikyti viešnamius – griežtai draudžiama.
Legalizavimo nauda
Dar kelios šalys, pirmiausia Olandija ir Vokietija, taip pat Austrija, Vengrija, Šveicarija, Graikija, Meksika įstatymais įteisino ne tik prostituciją, bet ir viešnamius. Jie šiose šalyse – paprastos verslo įmonės su įprasta buhalterine apskaita. Prostitutės privalo nuolat tikrintis sveikatą, vesti buhalterinę apskaitą, o paprašytos kliento – net išrašyti kvitą!
Kaip matyti, legalizavus prostituciją, ją lydinčios narkotikų, nusikalstamumo problemos, deja, neišnyko, bet tikrai žymiai sumažėjo. O pats didžiausias pasiekimas – teigiamas ekonominis efektas, nes prostitucijoje sukęsi nemaži pinigai išlindo iš šešėlinės ekonomikos ir tapo legalizuoti, nuo jų sumokami mokesčiai. Sakykite, ar blogai, kad Olandijoje, Vokietijoje legaliai dirbančios prostitutės dalijasi socialinę naštą? Juk aptarnaudamos vyrus jos moka mokesčius, jeigu netenka darbo, gauna bedarbio, ligos pašalpą, o atėjus laikui – senatvės pensiją.
Mes – tarp atsilikėlių
Na o Lietuva yra likusi tarp 4 paskutinių Europos Sąjungos šalių, kuriose prostitucija visiškai už įstatymo ribų (atsilyginti už lytinius santykius dar nelegalu Švedijoje, Slovėnijoje, Rumunijoje ir Norvegijoje). Net kaimyninėje katalikiškoje Lenkijoje prostitucija iš dalies legalizuota, kaip ir Estijoje, o Latvijoje jau net įteisinti viešieji namai – beje, pritraukiantys nemažai užsienio turistų ir valiutos.
Mūsų vyriausybė savo prioritetu skelbė kovą su šešėline ekonomika, bet nedaro nieko, kad prostitucijoje besisukantys pinigai būtų legalizuoti, o prostitutės iš formalių bedarbių ir pašalpų gavėjų virstų mokesčių mokėtojomis. Kodėl? Dėl keleto priežasčių.
Legalizuojant prostituciją tektų kurti, priimti naujus įstatymus, juos tobulinti. Kam tas vargas ir atsakomybė, jei valdininkams bei įstatymų leidėjams ir taip gera gyventi? Penktus metus vykstantis karas tarp L. Stankūnaitės ir N. Venckienės puikiai atskleidė, kad mūsų pareigūnai bijo atsakomybės ir iniciatyvos.
Be to, dalis konservatyvių pažiūrų piliečių, žinoma, stos piestu prieš prostitucijos legalizavimą – politikai irgi nesuinteresuoti per rinkimus netekti jų balsų.
Policijai – nauda
Belieka pridurti, kad iš aplinkybės, jog prostitucija Lietuvoje vis nelegalizuojama, policija... išspaudžia sau naudą. Mat teisėsaugos darbo rezultatai vertinami pagal nusikaltimų atskleidžiamumą. Nors prostitucija ir sąvadavimas formaliai laikomi nusikaltimais, iš tikro tai viso labo slaptas sandėris, dėl kurio paprastai niekas neturi pretenzijų. Nepagauti prostitutės ir sąvadautojai tyliai sau dirba ir visuomenei rūpesčių nekelia – nebent nuomojamų butų kaimynams. Štai minėtosiois K. Boruchovienės kaimynai kartais skųsdavosi, kad iš jos kambarių naktimis kartais sklinda triukšmas.
Na o pagavę prostitutes ir sąvadautoją, policininkai iš karto užregistruoja atskleistą nusikaltimą, todėl prostitucija niekada neblogina, o tik gerina policijai svarbiausias nusikalstamumo atskleidžiamumo ataskaitas. Kai jos pablogėja, komisarai nedelsdami pavaldinius išsiunčia į reidus. Šie kartais baigiasi kurioziškai – taip nutiko ir gaudant mums jau puikiai pažįstamą K. Boruchovienę.
Taigi, žmonės, jei žinote, kur slapstosi K. Boruchovienė, praneškite artimiausiam policijos skyriui. Nes kuo greičiau ji atsėdės, tuo greičiau išeis į laisvę ir, beveik neabejotina, toliau versis sąvadavimu, tad policininkams vėl gerins atskleistų nusikaltimų bei pažeidimų ataskaitas. Nes žmonės nesikeičia, o kol yra poreikis, kol kai kurie vyrai seksą perka, tol bus jį parduodančiųjų.
Tik faktai
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje prostitutėms grėsė mirties bausmė, tėvai išsižadėdavo demaskuotų paleistuvių. Vis dėlto XVIII amžiuje, kaip ir daugumoje Europos valstybių, Lietuvoje prostitucija buvo legalizuota.
Tarpukario Lietuvoje prostitutės privalėjo registruotis, kas savaitę tikrintis, ar neserga venerinėmis ligomis, ir turėti specialų pasą – sanitarinę knygelę.
Lietuvą okupavęs sovietų režimas 1941-ųjų birželį į Sibirą oficialiai ištrėmė 449 prostitutes.
Sovietinė propaganda tvirtino, kad prostitucija esanti tik likusi iš kapitalistinės santvarkos, socializme neturinti socialinio pagrindo. O didmiesčiuose buvo tiek prostitučių, kad Klaipėdoje užsienio jūreivių perkamos sugulovės buvo pramintos „16-ąja divizija“;
Sigitas STASAITIS
