Juodųjų žudikių Viktorijos Vaitiekaitytės ir Viktorijos Lietuvninkaitės tėvai savo žiaurumu neprilygstamoms kraugerėms dukroms mėgina už 6500 litų nupirkti viltį išeiti laisvėn.
Juodųjų kanibalių – Viktorijos Lietuvninkaitės (19 m.) ir Viktorijos Vaitiekaitytės (19 m.), – 2011-ųjų liepą gyvą supjausčiusių savo bendramokslę Nedą, teismas pagaliau pasiekė lemiamą momentą. Įrodymų tyrimas užbaigtas, beliko baigiamosios kalbos. Jų metu prokuroras pribloškė gailestingumu žudikėms, kurios pačios nepažįsta gailestingumo jausmo.
Jau tapo įprasta, kad teisiamų žudikių V. Vaitiekaitytės ir V. Lietuvninkaitės teismo posėdžiai prasideda advokatų prašymais. Ir devintasis teismas nebuvo išimtis. Vos policininkai į stiklinį Šiaulių apygardos teismo salės narvą įvedė abi ir vėl veidus užsidengusias žudikes, vos į savo sostus susėdo teisėjų kolegija, kalbėti pakilo pluoštą dokumentų rankose laikanti nužudytosios Nedos tėvų advokatė Eugenija Povilaitienė.
Veikli advokatė
Teisininkė priminė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus kameroje kratos metu pas V. Vaitiekaitytę rastas nežinia kaip įgytas mobilaus ryšio telefonas. Pati suimtoji aiškiai pamelavo šį daiktą... radusi izoliatoriaus duše. Tad praėjusiame posėdyje advokatė paprašė leisti susipažinti su iš mobilaus ryšio bendrovės gautomis šio telefono pokalbių išklotinėmis, nes kaltinimą palaikantį prokurorą Egidijų Timonį jos mažai sudomino.
Prokuroras teisme tepareiškė, kad išklotinėse – net 500 puslapių telefonų numerių, kuriems buvo skambinta pas V. Vaitiekaitytę rastuoju telefonu, todėl tokioje numerių gausybėje esą neįmanoma nustatyti, su kuo ir apie ką kameroje slapta bendravo žudikė.
Tačiau advokatė E. Povilaitienė sugebėjo atkapstyti, jog Viktorija iš kameros bent kelis kartus plepėjo su savo Šiauliuose gyvenančia motina ir mažiausiai vieną kartą kažkam skambino į Vokietiją.
Nesurastasis atsirado
Po šių žodžių salėje stojo tyla – visi susimąstė apie aplinkybę, kad pastaruoju metu Vokietijoje trynėsi abiejų žudikių draugužis ir bendramokslis Šiaulių S. Šalkauskio gimnazijoje Jonas, kuris net buvo policijai prisipažinęs padėjęs Viktorijoms nužudyti Nedą. Tiesa, pasodintas į kamerą vaikinas persigalvojo ir pateikė alibi, jog žudynių dieną – 2011-ųjų liepos 14-ąją – jis girtavęs su bičiuliu, kuris tai patvirtino.
Jonas buvo kviečiamas liudyti, ką žinojo apie kraupųjį Nedos išmėsinėjimą. Tačiau prokuratūra taip ir nesugebėjo rasti Jono. Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroras E. Timonis teismui pareiškė, kad vaikino tėvai, nors su sūnumi ir bendrauja per kompiuterį („skaipu“), esą nežino, kur užsienyje gyvena jų atžala. Juokingiausia, kad po tokio pareiškimo Jonas grįžo į tėvynę ir šiemet sausį pats prisistatė į teismą ir sutiko duoti parodymus. Tiesa, liudydamas vaikinas aiškiai mėgavosi savo „šaunumu“, maivėsi, skiedė beveik nieko... neatsimenąs. Tad kas iš tikro siejo Joną su žudikėmis ar viena jų, kad jam skambinta net iš tardymo izoliatoriaus, taip ir liko paslaptis.
Žudikių pinigai
Tačiau dar labiau salė nuščiuvo, kai prašymus ėmė reikšti žudikių advokatai.
Pasak vieno jų, V. Vaitiekaitytės motina antstoliui į depozitinę sąskaitą pervedė pusantro tūkstančio litų, kurie laikomi žalos atlyginimui, kol tokia bus priteista.
Pašokęs V. Lietuvninkaitės advokatas pranešė, kad jos tėvai antstoliui į tokią pat sąskaitą pervedė net 5000 litų, kurie irgi skirti nužudytosios tėvams, kai teismas priteis žalos atlyginimą.
„Ech, žmonės, – vėliau, po posėdžio „Akistatai“ pareiškė Nedos mama Dalia Račkauskienė. – Iki šiol nė vienas iš žudikių giminės nerado jėgų pareikšti mums užuojautą ar atsiprašymo žodį, prieš šarvojimą nepaklausė, ar turime už ką palaidoti Nedą, o artėjant nuosprendžiui suskubo brukti antstoliams savo nelemtus pinigus, vaidindami žalos atlygintojus...“
Juokinga charakteristika
Baigęs apie pinigus V. Lietuvninkaitės advokatas prakalbo apie ginamosios... gerumą. Iš nustebimo nuščiuvusiai salei jis perskaitė Šiaulių tardymo izoliatoriaus V. Lietuvninkaitei parašytą charakteristiką, kad kalinė kameroje tūno ramiai, „su kaliniais ir prižiūrėtojais – mandagi, taktiška, palaiko ryšius su artimaisiais“.
„Galėjo pridurti, kad Lietuvninkaitė veda sėslų gyvenimo būdą ir iš viso nusipelno angelo sparnų“, – tyliai, kad neišgirstų teisėjai, ėmė ironizuoti kažkas iš nužudytosios Nedos draugų.
Užbaigti minties nedavė kažkieno prieš posėdį užmirštas išjungti mobilaus ryšio telefonas.
„Ką tik V. Vaitiekaitytė tikriausiai gavo SMS žinutę“, – vėl tyliai pajuokavo kitas iš žiūrovų.
Tačiau juokeliai užsibaigia, nes teisėjai paskelbia, jog byloje įrodymų tyrimas baigtas, belieka išklausyti visų baigiamąsias kalbas.
Prokuroro motyvai
Žudikių advokatai vienbalsiai paprašo skirti jiems laiko pasiruošti. Niekas neabejoja, kad tai bus ilgos verksmingos kalbos, apeliuojančios į teisiamųjų jauną amžių bei psichologines problemas. Žodžiu, tikriausiai bus bandoma jas parodyti nelaimingomis merginomis, todėl bus teismo maldaujama pasigailėti, neįkalinti iki gyvos galvos.
Kiek padvejojęs baigiamąją kalbą pasakė prokuroras E. Timonis, kuris, pasak D. Račkauskienės, sumaišęs, kad jis – ne žudikių advokatas, o jų prokuroras, kaltintojas.
E. Timonis pradėjo nuo išvedžiojimų, kad ši byla, nors teisiškai nesudėtinga, bet apipinta emocijomis.
„Teigiama, kad nebuvo nustatytas nusikaltimo motyvas, – dėstė prokuroras. – Mano nuomone, šioje byloje nustatyti net keli motyvai: tikros ar tariamos apkalbos, konkurencija dėl vaikino, priešiškumas. Motyvai – menkaverčiai, nepateisinami, bet jie yra. Juk kai nužudoma dėl 2 litų ar dešros kąsnio, irgi gali atrodyti, kad motyvo nėra, bet jis yra.“
Užsienyje – kitaip
Galiausiai E. Timonis pasuko link svarbiausios savo kalbos dalies – kokios reikalauja bausmės.
„Daug kam atrodo, jog vienintelė įmanoma bausmė – įkalinimas iki gyvos galvos. Baudžiamasis kodeksas už tokį nusikaltimą numato bausmę nuo 8 iki 20 metų arba įkalinimą iki gyvos galvos. Sankcijos vidurkis yra 14 metų, tačiau šįkart teisiamosios nusipelno griežtesnio įvertinimo, pagaliau teismo nuosprendis – ne matematika.“
E. Timonis neužmiršo palyginti, kaip už itin žiaurias žmogžudystes nuteisiama kitose šalyse.
„JAV už tokį nusikaltimą mirties bausmė gali būti paskelbta net kelis kartus, o, pavyzdžiui, Norvegijoje net už 80 žmonių iššaudymą nuteisiama kalėti ne ilgiau nei 20 metų“, – suskaičiavo teisininkas su juoda mantija.
Diplomatiškasis prokuroras
Prokuroras pridūrė, kad nors teisiamosios anksčiau neteistos, jauno amžiaus, bet formaliai lengvinančių aplinkybių nėra, užtai yra viena sunkinanti – nusikalsta veikiant bendrininkų grupėje.
„Atsiprašau, jei kam mano pasiūlyta bausmė pasirodys netinkama, tačiau laikantis humaniškumo principų nebūtų galima siūlyti kaltinamąsias įkalinti iki gyvos galvos“, – išnagrinėjęs įvairius teisinius niuansus, svarbiausią savo kalbos dalį E. Timonis pradėjo labai diplomatiškai.
Tai išgirdusioms abiem žudikėms iš nuostabos ir palaimos net ištįso veidai. Tam, kad nepraleistų nė vieno žodžio, jos palinko į priekį, veidais vos neįsiremdamos į narvo stiklą.
„Teismui siūlau abi teisiamąsias pripažinti kaltomis dėl itin žiaurios žmogžudystės ir abi įkalinti po 20 metų pataisos kolonijoje“, – kiek netvirtu balsu užbaigė prokuroras ir atsisėdo.
Motinos tikėjimas
Po tokių kaltintojo žodžių salė piktai suošė lyg pajudintas bičių avilys, o dvi geriausios nužudytos Nedos draugės iš nevilties ir neteisybės jausmo net apsiverkė.
Teismo paklausta, ką mano apie prokuroro pasiūlymą, atsistojusi D. Račkauskienė prakalbo niekada nė už ką nesutiksianti su tokiu prokuroro gailestingumu.
„Mūsų dukrai buvo įvykdyta mirties bausmė, mums su vyru skirta kentėti iki gyvos galvos, tai kodėl reiktų pasigailėti gailesčio jausmo nežinančių žudikių? – retoriškai klausė vienturtės dukters netekusi šiaulietė. – Santykiai mūsų šeimoje, neperdedu, buvo idealūs. O dabar man ir mano vyrui gyvenimas nebetekęs prasmės, abiem mums sušlubavusi sveikata. Mes niekada neturėsim anūkų, nebus kam mumis pasirūpinti senatvėje.“
Baigdama kalbėti Nedos mama pridūrė, kad jei kaltinamosioms teismas nepaskirs tinkamos bausmės, ji tiki, kad žudikes nubaus aukštesnės jėgos ar likimas...
Advokatės triumfas
Galiausiai prokuroro kalbą įvertino nužudytos merginos tėvų advokatė E. Povilaitienė. Jausmingai ir įtaigiai kalbėdama ji teismui priminė, kad žudikės neturėjo jokio motyvo žudyti, gyvybę atėmė iš chuliganiškų paskatų, iš anksto pasiruošusios persivilkti drabužius, žudymo įrankius, prijuostes, gumines pirštines, skalpelius, švirkštus ir net maišus kūno dalims sudėti. Įkliuvusios abi melavo, kaltę dėl organizavimo versdamos viena kitai, svarbiausia, taip ir nepasakė, kur padėjo dalį palaikų, kurie taip ir liko nesurasti. Negana to, sėdėdama tardymo izoliatoriuje V. Vaitiekaitytė V. Lietuvninkaitei raštelyje ciniškai tyčiojosi iš Nedos, pašaipiai rašydama: „Ar ta padla tau nesisapnuoja?“ Ir dar mokė meluoti pareigūnams, kad abi išvengtų griežčiausios bausmės.
Baigdama sumalti prokuroro argumentus advokatė galiausiai pabrėžė, jog nužudytos merginos tėvų troškimas, jog žudikės sulauktų pačios griežčiausios bausmės – įkalinimo iki gyvos galvos – yra logiškas, pagrįstas ir teisiškai bei moraliai teisėtas.
Po tokios advokatės kalbos V. Lietuvninkaitė panarino galvą ir sugniaužė lapą, kuriame buvo jau parašiusi savo paskutinio žodžio tekstą. Nieko tokio, kovo 26-ąją – kitas teismo posėdis, kurio metu ji turės puikią progą jį perskaityti.
Sigitas STASAITIS
