Kodėl net 67 proc. piliečių nepasitiki prokuratūra? Kaip jaučiasi generalinis prokuroras, vadovaudamas institucijai, kuria taip masiškai nepasitikima? To „Respublika" klausė Generalinės prokuratūros vadovo Dariaus VALIO.
„Žmonių pasitikėjimas prokuratūra ir teisėsauga prasideda nuo kiekvieno pareigūno profesinių gebėjimų, požiūrio į žmogaus problemas, moralinių savybių, sugebėjimo nepasiduoti jokioms įtakoms. Prokuratūra atlieka įstatymu jai numatytas funkcijas ir kiekvieną dieną padaro didžiulius darbus, kuriuos šiuo metu užgožia prokurorams metami kaltinimai. Pristigome žmonių palaikymo, jų supratimo, pritarimo prokurorų veiksmams ir sprendimams. Dėl nepasitikėjimo, atsiradusio tarp visuomenės ir prokuratūros, sau ir kiekvienam prokurorui keliu uždavinį –kasdien dirbti taip atsakingai ir profesionaliai, kad kuo greičiau tą pasitikėjimą atgautume, kad prokuroras taptų žmogui ramsčiu, ištikus nelaimei, draugu, patarėju ir teisingumo pavyzdžiu.
Kad ir kokios reformos vyktų institucijoje, nemanau, kad vien jas įgyvendinę pasieksime laukiamo rezultato. Mūsų dėmesys turi būti nukreiptas į žmogų –visada akcentuoju prokurorams, kad jie turi dirbti gerbdami žmogaus teises, paisydami nekaltumo prezumpcijos, laikydamiesi įstatymų numatytų procedūrų, užtikrindami teisę į objektyvų ikiteisminį tyrimą.
Jau pirmosiomis darbo dienomis sudariau darbo grupę ikiteisminio tyrimo duomenų skelbimo rekomendacijoms parengti. Ikiteisminio tyrimo duomenų skelbimas nebuvo reglamentuotas. Tikiuosi, kad parengta tvarka leis prokurorams ir ikiteisminio tyrimo pareigūnams pateikti išsamesnę informaciją apie vykstančius ikiteisminius tyrimus. Pasitikėjimo praradimui svarbos turėjo ir teisinio švietimo stoka: nelabai dar suprantama prokuroro darbo specifika, sudėtingumas, atsakingumas. Visuomenė nežino, kad ikiteisminius tyrimus atlieka ikiteisminio tyrimo institucijos. Be to, mūsų šalyje yra labai dideli prokuroro darbo krūviai –vienam prokurorui tenka iki 100 bylų.
Manau, kad visuomenės nepasitikėjimą teisėsauga lemia ir bendras nepasitikėjimas valdžios institucijomis dėl socialinių problemų, prastos ekonominės būklės. Pastaruoju metu prokuratūros darbas vertinamas viešai analizuojant tik kelis ikiteisminius tyrimus. Kažin ar teisingas toks vertinimas, kai nekreipiama dėmesio į daugybę sėkmingai išaiškintų nusikaltimų ir baigtų bylų, perduotų teismui. Dažnai nepasitikėjimą teisėsauga sukelia ir teisėsaugos institucijų priimami sprendimai, neatitinkantys visuomenės lūkesčių, žiniasklaidos formuojamos nuomonės, vyraujančių įsitikinimų. Tačiau teisėsauga negali savo sprendimų grįsti visuomenės nuomonėmis, pageidavimais. Juolab kai daugeliu atvejų tos nuomonės būna suformuotos nežinant visų bylos duomenų, vertinant tik atskirus fragmentus. Žmogus, ginantis savo interesus, ieško savo teisybės, tačiau jis privalo suprasti, kad išėjęs į gatvę su būriu palaikytojų tos teisybės neras. Tam dirba teisėsaugos institucijos, profesionalai, žmonės, išmanantys įstatymus ir žinantys, kaip padėti žmogui. Tačiau ir kiekvienas pilietis privalo atminti, kad gyvena teisinėje valstybėje, taigi savo teisingumą privalo įrodyti teisme, ne gatvėje".
Olava STRIKULIENĖ
