Neseniai Sąjūdžio komisija Vytauto Pociūno mirties aplinkybėms tirti paskelbė, kad Generalinę prokuratūrą (GP) ištiko krizė ir pribrendo būtinybė tirti pačios GP veiksmus. Tačiau ši nesnaudžia - prokurorai, nesugebėdami išnarplioti vos prieš keletą metų įvykdyto nusikaltimo, ėmėsi visais požiūriais "amžiaus bylos" - pasikėsinimo į dr. Joną Basanavičių (1851 11 23 - 1927 02 16) tyrimo, verto tūkstantmečio jubiliejaus.
Lenkų provokacija
"Mes, Marijampolės apskrities ūkininkų vaikai, lenkiame galvas signatarams, 1918 metais atkūrusiems Lietuvos nepriklausomybę. Šie mūsų tautinio atgimimo pranašai, nebodami caro valdžios rusinimo, lenkų - lenkinimo, žydų kenkimo per pogrindžio spaudą, per knygnešius kėlė tautinį sąmoningumą, atvedusį į Lietuvos valstybės Nepriklausomybės paskelbimą vasario 16 dieną. Tiktai jų veiklos dėka Lietuva tapo pilnateise Europos valstybe, - rašoma grupės Marijampolės bendruomenės atstovų pareiškime Lietuvos generaliniam prokurorui. - Mes giliai sukrėsti sužinoję, kad mūsų tautos švietėjas, patriarchas Jonas Basanavičius Vilniuje, savo kabinete, šešiais šūviais lenkų slaptosios karinės tarnybos nario buvo nušautas. Į lietuvių protestą lenkai beveik ultimatyviai pareiškė, kad žudikas beprotis. Ir tai įvyko lietuvių visuomenei minint Nepriklausomybės paskelbimo 9 metų sukaktį."
Šešetas marijampoliečių mano, jog "rašytojas Vytautas Petkevičius, būdamas Seimo nariu ir užimdamas aukštas pareigas, turėdamas teisę prieiti prie slaptų archyvų, pats turėjo paviešinti J.Basanavičiaus mirties aplinkybes". "Ačiū jam ir už tai, kad atžymėjo savo knygoje 83 metus slėptą tiesą, - pareiškime rašo marijampoliečiai. - Mes gerai žinome, kas yra lenkas ir jo vertę mūsų tautai ir istorijai. Šiandien reikia tiesos, viešo pasmerkimo, sąžinės balso iš mūsų valstybės pareigūnų."
"Patikimas" šaltinis
Patriotiškai nusiteikę marijampoliečiai naudojosi "patikimu" istoriniu šaltiniu - V.Petkevičiaus knyga "Prakeiktieji ir pateptieji", kurioje, pasak anotacijos, "su ironija ir sarkazmu rašoma apie šiandieninius "pateptuosius" - tautos gyvenimo griovėjus". Šioje "sarkastiškoje" makalynėje atsirado ir pastraipa apie J.Basanavičių: "Vos lenkai treptelėjo koja, patys geruoju atidavė Vilnių, likvidavo Vilniaus vadavimo sąjungą ir iki šiol bijo prisiminti, kad mūsų patriarchą J.Basanavičių šešiais šūviais jo darbo kabinete nušovė lenkų slaptosios karinės tarnybos narys. Į mūsų protestą lenkai beveik ultimatyviai atsakė, kad žudikas buvo beprotis, mums to ir pakako, nors to laiko spauda rašė, kad pusmetį pagydę durnyne, pilsudskininkai žudiką paleido, o tas žudikas už neaišku kokius pinigus nusipirko dvarelį." Šis epizodas lyg tarp kitko įterptas tarp apmąstymų apie užmirštą ir niekinamą sovietinio rašytojo Petro Cvirkos atminimą - balandžių apdergtą paminklą Vilniaus centre.
Tiria iš peties
Į šią užstalės lygio diskusiją prie alaus nebūtų prasmės gilintis, jeigu į reikalą nebūtų įsivėlusi GP ir įvėlusi kitas valstybės institucijas. Apsiriktume, jei manytume, kad šiuo marijampoliečių pareiškimu GP susidomėjusi todėl, jog jis labai panašus į provokaciją, kurstančią tautinę neapykantą, vėl mėginančią kiršinti lietuvius ir lenkus.
GP specialiųjų tyrimų prokuroras Alvydas Valiukevičius tikino, kad gavę prašymą prokurorai privalo ištirti objektyvią tiesą, išsiaiškinti, kokiais archyviniais duomenimis remiasi jo autoriai. "Kiekvienas prašymas pagal galiojančius įstatymus turi būti tiriamas, išnagrinėtas. Jeigu net, jūsų manymu, jis skamba ir kiek absurdiškai ar neįtikimai, - tvirtino A.Valiukevičius, LŽ klausiamas, ar GP tiria visus, net ir pačius kvailiausius pareiškimus bei skundus. - Atsakymą turime duoti bet kuriuo atveju."
LŽ pasitikslinus, ar verta tirti tokius pareiškimus, kai, viena vertus, pseudomokslinius faktus pateikia, kaip žinoma, psichiškai nestabilūs asmenys, kita vertus, kai informaciją apie įvykius galima keliais kompiuterinės pelės paspaudimais susirasti populiariose paieškos sistemose, šiek tiek susierzinęs prokuroras sakė: "Nereikia ironizuoti. Prašymų iš tiesų būna įvairių, tačiau "Google" juk nepasiremsi. Reikia išlaikyti formą - turi būti institucijos raštas su rekvizitais ir pan."
Pasikėsinimo būta
Pasikėsinimas į J.Basanavičių įvardijamas kaip politinio terorizmo atvejis, nors to įvykio aplinkybės iki šiol nėra visiškai aiškios. Priminsime tą faktą.
1887 metų rugpjūčio 7 dieną (senuoju to meto Rusijoje įprastu kalendoriumi - liepos 26 d.) J.Basanavičius iš Lom Palankos rašo laišką motinai į gimtuosius Ožkabalius. Rašo gulėdamas lovoje, sunkiai sužeistas. Tą dieną jau sutemus buvo iškviestas pas vieną ligonę. Pakeliui daktarą iškvietęs ir pas ligonę vedęs jos brolis Aleksandras Manoilovas (taip šią pavardę rašo J.Basanavičius, daugelyje kitų publikacijų nurodoma - Manuilovas) eidamas iš paskos dukart iš revolverio šovė į J.Basanavičių. Pataikė į krūtinę ir kairiąją ranką. Šauta ir trečią kartą, bet pro šalį. Ranka ne per sunkiausiai sužeista, kulką gana greitai pavyko išimti, tačiau antroji kulka pasiliko krūtinėje ir J.Basanavičiui visą gyvenimą primindavo, kad ten yra. Daugelį sveikatos negalavimų vėliau jis aiškino sužeidimo padariniais.
Kodėl buvo pasikėsinta į J.Basanavičių? 1938 metais žurnalisto Adolfo Nezabitauskio knygoje "Jonas Basanavičius" rašoma: "Nors šio atentato priežastys galutinai nėra paaiškėjusios, tačiau spėjama, kad jis padarytas politiniais motyvais.
Tuo metu čia (Bulgarijoje) veikė dvi partijos: rusofobų ir rusofilų. Dėl politinių aplinkybių daug rusofilų karininkų buvo priversti išvažiuoti į Rusiją ir iš tenai agitavo prieš vietinę valdžią. Tuo metu rusofilai su emigrantais daugelyje Bulgarijos vietų buvo suorganizavę įvairius sukilimus ir maištus. Vietos kariuomenė nors tuos maištus ir numalšino, bet kova dar nebuvo baigusis."
Bulgarijoje Maskvos universiteto auklėtinis J.Basanavičius tuo metu klaidingai traktuotas kaip rusofilas, imperijos atstovas, nors pačioje Rusijoje už Rytų Prūsijoje spausdinamą "Aušrą" valdžia jo būtų nepaglosčiusi. Ir neglostė. J.Basanavičiui tekdavo patirti įvairių nemalonumų, kai reikėdavo kirsti Rusijos valstybės sieną. Bet Bulgarijoje jis buvo vadinamas Ivanu, ir dėl to lietuvis neprotestavo. Negana to, pats švęsdavo Šv. Ivano dieną: laikraštyje įdėdavo skelbimą, kad daktaras Basanovič nedirba, ligonių nepriima, nes švenčia Šv. Ivano dieną.
Kaip aiškinamas jo apsisprendimas priimti Bulgarijos pilietybę? Girdi, J.Basanavičius suvokė, kad keliai į Lietuvą jam uždari, todėl 1891 metais priėmė Bulgarijos pilietybę. Tuo pat metu prarado Rusijos pilietybę, užtat Bulgarijoje jam atsivėrė naujos perspektyvos. J.Basanavičius buvo apdovanotas ordinu už pilietinius nuopelnus, gavo vidaus ligų gydytojo vietą Varnos ligoninėje. Tačiau 1892 metais, kai persikėlė į Varną, vietos laikraštyje pasirodė jam nepalankių publikacijų. Buvo klausiama, kas čia toks, neaiškios tautybės ir tikėjimo, atsidangino?
Vėl kažkas bloga linkintis arseniku nunuodijo ištikimą J.Basanavičiaus dogą, kurį jis įsigijo po pasikėsinimo į savo gyvybę. Daktaras laikytas rusų statytiniu, vadintas atvykėliu iš Maskvos, nors pats buvo Rusijos auka.
Pradėjęs verstis privačia praktika 1894-ųjų pabaigoje J.Basanavičius tapo Bulgarijos valdovo Ferdinando I rūmų gydytoju. Neabejotina aukštuma jo, kaip gydytojo, karjeroje. Gal ne vien mediko, nes kita tyrinėtina mūsų tautiečio veiklos dalis - jo dalyvavimas Bulgarijos demokratų partijos veikloje. Į partiją įstojo gyvendamas Varnoje, 1898-1903 metais buvo Varnos tarybos narys, daug nuveikė, kad šis miestas taptų kurortu. Lietuvis atstovavo Varnos demokratams kongresuose. J.Basanavičius rašė Bulgarijos demokratų partijos programos sanitarijai skirtą dalį.
Gal bulgariško pavyzdžio padiktuotos J.Basanavičiaus puoselėtos ir Lietuvos valstybingumo idėjos, jų formų raida daktaro pasaulėžiūroje? 1905 metų gruodžio 4-5 dienomis Didžiajame Vilniaus Seime, pirmininkaujant J.Basanavičiui, buvo formuluojama ir iš caro valdžios reikalaujama plati etnografinės Lietuvos autonomija Rusijos imperijos sudėtyje. Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui, kai tapo akivaizdu, kad Vokietija pralaimės karą, J.Basanavičius ir jo vadovaujama Lietuvos Taryba jau siekė Lietuvos nepriklausomybės.
J.Basanavičiaus veiklos politinės linijos tyrinėjimas keliamas labai svarbus uždavinys. "Koks tuose procesuose Rusijos vaidmuo? - svarsto istorikai. - Jeigu su "Aušra" susijusi J.Basanavičiaus veikla Rusijoje draudžiama, kodėl Bulgarijoje toleruojama?"
Šiaip ar taip, bent iki šiol jokių lenkiškų pėdsakų istorikai nėra radę.
Unikalus užsakymas
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Specialiųjų tyrimų skyriaus, kuriam GP permetė J.Basanavičiaus pasikėsinimo aplinkybių aiškinimąsi, vedėjas Rytas Narvydas, klausiamas, kaip vyksta tyrimas ir apskritai ar esama tyrimo objekto, tvirtino, kad J.Basanavičiaus gyvenimo faktai gerai žinomi plačiajai visuomenei iš gausios biografinės literatūros. "Vykdydamas prokuratūros pavedimą mūsų skyrius ieško pirminių jo mirties aplinkybes patvirtinančius dokumentų - oficialių metrikų išrašų, mirties akto ir t. t. Šio darbo nevadinčiau tyrimu, o tik paieška", - kuklinosi R.Narvydas.
Pasiteiravus, ar daug panašaus pobūdžio "užsakymų" gaunama iš GP, R.Narvydas teigė, jog skyrius pagal savo galimybes vykdo visokio pobūdžio prašymus, gaunamus iš įvairių institucijų: "Mūsų darbas - surinkti archyvinę, istoriografinę ir kitokią medžiagą, ją susisteminti. Tiriame nužudymų, žmonių persekiojimo ir kitokių įvykių aplinkybes. Įvykiai, apie kuriuos renkame medžiagą, dažniausiai nutolę į praeitį 50-60 metų, bet kuriuo atveju - ne daugiau kaip 70 metų. Šiuo požiūriu pavedimas dėl dr. J.Basanavičiaus - išskirtinis."
Ar kontroversiškų asmenų (pavyzdžiui, V.Petkevičiaus) keliamos pseudomokslinės versijos vertos tokių tyrinėjimų, t. y. neatima tuščiai gaištamo brangaus laiko? Pasak R.Narvydo, J.Basanavičiaus veikla padarė didelę įtaką lietuvių tautos atgimimui, jis vadinamas Tautos patriarchu. "Mes visi turėtume žinoti apie jį bent pagrindinius faktus. Tačiau man suprantama, kad atsiranda žmonių, nekritiškai ar neadekvačiai vertinančių jiems prieinamą informaciją. Kaip tik tokių žmonių grupė ir kreipėsi į prezidentą, teisingumo ministrą ir generalinį prokurorą. Nemanau, kad a.a. V.Petkevičiaus iškelta dr. J.Basanavičiaus mirties versiją, kurioje rašytojas meta įtarimus jį nužudžius lenkų slaptosioms tarnyboms, pasitvirtins. Žinoma, aptarinėti tokius klausimus galima, ir tai būtų istorikų darbas. O kaip turėtų reaguoti valstybinės institucijos į panašius piliečių kreipimusis, deja, spręsti ne man", - kalbėjo R.Narvydas.
Generalinę prokuratūrą ištiko krizė
Visuomeninė Lietuvos sąjūdžio komisija Vytauto Pociūno mirties aplinkybėms tirti liepos viduryje konstatavo, kad GP ištiko krizė, ir mano, jog prezidentė savo dekretu galėtų sudaryti nepriklausomų ekspertų grupę šiam rezonansiniam įvykiui ištirti.
Išplatintame Sąjūdžio komisijos pareiškime, kurį pasirašė komisijos pirmininkas Kazimieras Motieka, rašoma: "Užsitęsęs GP tyrimas, kuriuo pridengiamos ir galimybės įvertinti jos pačios darbą dėl pulkininko V.Pociūno žūties Baltarusijoje, Breste, kelia abejonių dėl šios Lietuvos teisėsaugos institucijos noro ir gebėjimų ginti teisingumą.
Remdamiesi komisijoje liudijusių liudininkų parodymais ir kita vieša medžiaga manome, jog GP, laiku neperdavusią šio tyrimo operatyvinėms tarnyboms, o sutikusią, kad jai darytų įtaką VSD ir Užsienio reikalų ministerija, ištiko krizė."
Pareiškime sakoma, jog į tokį aklagatvį prokuratūra ėjo žingsnis po žingsnio. Šioje konkrečioje byloje ji tai darė pirmiausia kartodama Baltarusijos teiginius, kad nebuvo nusikaltimo veikos, neieškodama suinteresuotųjų, kurių dalis gali būti Lietuvoje, nepradėdama ikiteisminio baudžiamojo tyrimo dėl sąmoningo pomirtinio valstybės pareigūno apšmeižimo.
Pulkininkas V.Pociūnas žuvo viešbutyje, kurį prižiūri Baltarusijos KGB. Ši aplinkybė, jei pareigūnai būtų darę V.Pociūno profesinės veiklos analizę, turėjo versti Lietuvos teisėsaugininkus būti ypač budrius ir aktyvius siekiant nustatyti tiesą. Tačiau nuo pat pradžių pasirinktas veikimas lėmė, kad Lietuvos pareigūnai liko geriausiu atveju tik stebėtojai.
Todėl visai pagrįstai visuomenėje bręsta nuomonė apie prokurorų sabotažą. Tyrimo reikalauja pačių GP atstovų veiksmai.
"Ar tokiomis sąlygomis galimos tolesnės teisingumo paieškos, tyrimus tęsiant tų pačių prokurorų ir jų vadovų rankomis?" - klausia visuomenininkai.
Pasaulinėje praktikoje žinoma, kai rezonansinių įvykių tyrimams, taip pat vengiant sabotuojamų netyrimų, valstybės vadovai skiria specialius nepriklausomus prokurorus ar sudaro tyrimo grupes, kurioms suteikiami ypatingi įgaliojimai ir atskaitomybė. Komisijos narių manymu, pagrindu sudaryti nepriklausomą tyrėjų grupę galėtų tapti prezidentės dekretas.
"Lietuvoje yra galimybių atsiliepti į visuomenės lūkestį išsiaiškinti visas pulkininko V.Pociūno žūties aplinkybes", - rašoma Sąjūdžio komisijos V.Pociūno mirties aplinkybėms tirti pareiškime.
Tyrimas pro sukąstus dantis
Įvairių instancijų teismai atmetė GP Ikiteisminio tyrimo kontrolės skyriaus prokurorų nutarimus nutraukti ikiteisminį tyrimą.
GP atkakliai skundė pirmosios instancijos teismų nutartis. Šių metų birželio 9 dieną Vilniaus apygardos teismo (VAT) teisėjas Stasys Punys, išnagrinėjęs generalinio prokuroro pavaduotojo Vytauto Barkausko ir Ikiteisminio tyrimo kontrolės skyriaus prokuroro Zenono Buroko skundą, paliko galioti Vilniaus 1-ojo apylinkės teismo nutartį. VAT teigimu, nėra pagrindo pripažinti, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliktas išsamiai, tad pirmosios instancijos sprendimas pagrįstas, teisėtas ir nėra priežasties jį naikinti. Teismų nuomone, ikiteisminis tyrimas atliktas neišsamiai. Atnaujinus ikiteisminį tyrimą turi būti atlikti šie procesiniai veiksmai: apklausti papildomi liudytojai, išreikalauti papildomi dokumentai.
Nutartyse pažymima, kad būtina atlikti tardymo eksperimentą siekiant atkurti buvusius įvykius ir patvirtinti ar paneigti pašalinės jėgos buvimą tuo metu, kai V.Pociūnas iškrito pro langą. Ir to nebūtina, kaip tvirtino prokurorai, daryti būtent tame pačiame viešbutyje, pakanka vietos, kuri būtų maksimaliai priartinta prie buvusios Breste. Taip pat privalu apklausti buvusį Teismo medicinos instituto darbuotoją P.Petreikį. Atliekant ikiteisminį tyrimą to nebuvo padaryta.
Visuomenė nekantriai laukia, kokias GP pateiks išvadas, kai bus atlikti visi nurodyti darbai.
Apsirikta 40 metų
Taigi, marijampoliečių pareiškime ir V.Petkevičiaus knygoje apsirikta net 40 metų, supainiota ir pasikėsinimo vieta: šauta Bulgarijoje, Lom Palankos mieste, o ne Vilniuje. Pasikėsinimą įvykdęs A.Manoilovas vėliau buvo suimtas ir nuteistas 15 metų.
Apie paskutines Tautos patriarcho dienas ir valandas Vilniuje A.Nezabitauskis rašo: "Dr. J.Basanavičius, kaip jau buvo matyti, sirgo nuo seniai. Jį kankino įvairios chroninės ligos. Tačiau pavojingiausia iš tų ligų buvo pūslės sugedimas. 1927 metų vasario 5 dieną Lietuvių Mokslo Draugijos knygyne, besiekdamas iš aukštos spintos knygų, jis nukrito nuo kėdės ir susimušė šoną. Po dviejų dienų jis atsigulė į lietuvių polikliniką. Kitą dieną gydytojai atrado, kad dr. J.Basanavičius buvo susirgęs plaučių uždegimu. Liga vis ėjo smarkyn. Vasario 16 dieną jau nebebuvo jokios vilties jam pasitaisyti. Pavedęs Lietuvių Mokslo Draugijos reikalus tvarkyti dr. D.Alseikai, M.Šikšniui ir dr. Šlapeliui ir atlikęs išpažintį, dr. J.Basanavičius tos pačios dienos 18 val. 50 min. persiskyrė su šiuo pasauliu. Jis mirė Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo 9 metų sukaktuvių dieną."
Panašus braižas
Būtų galima skaniai pasijuokti iš tokių tyrimų, jeigu ne vienas skandalas, kilęs iš panašių GP pseudoistorinių iniciatyvų. GP buvo pradėjusi ikiteisminį tyrimą dėl 1944 metų Vilniaus krašto Kaniūkų kaimo lietuvių ūkininkų žudynių, kurias surengė raudonieji partizanai.
Vienas įtariamųjų - Izraelio nacionalinis didvyris generolas Yitzhakas Aradas. GP vėl buvo pasiklydusi laike - tuo metu įtariamasis Y.Aradas buvo paauglys. Kilo pasaulinis skandalas, suteikęs dingstį dar kartą lietuvių tautą apkaltinti antisemitizmu. Kadangi to skandalo iniciatoriai nesulaukė įvertinimo, GP vėl paniro į istorijos gelmes, šį kartą bandydama atgaivinti primirštą lietuvių ir lenkų nesantaiką?
Rimantas VARNAUSKAS
