Ką tik paminėta Tarptautinė dirbančiųjų solidarumo diena, tačiau tikras Lietuvos dirbančiųjų solidarumas atrodo labiau svajonė negu realija. Šalies profesinių sąjungų vadovams neretai labiau rūpi kova dėl litų ar eurų nei kieno nors interesų gynyba. Patį profsąjungų vaidmenį ir solidarumą lietuviai taip pat suvokia miglotai.
Bėdos nuo pat pradžių
Seniai pastebėta, kad Lietuvoje dažniausiai streikuoja viešojo sektoriaus darbuotojai, mokytojai rengia „pusiau streikus“, o mitinguoti visi traukia prie Seimo. Apie streikus statybų sektoriuje arba prekybos centrų darbuotojų protesto akcijas nesigirdi nieko. Profesinės sąjungos privačiame sektoriuje išvis yra tam tikra egzotika, darbdavių dauguma tyliai ir su šypsenėlėmis pripažįsta, kad profsąjungų steigėjus iš darbo išvarytų iškart arba pamažėl. Kodėl taip yra?
Praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimtojo pradžioje, kai Lenkijos profsąjunga „Solidarnosč“, su Lechu Walęsa priešakyje, šlavė nuo arenos komunistinę sistemą ir buvo demokratinės santvarkos kūrimo avangarde, Lietuvoje viskas vyko kitaip.
Valdiškos sistemos dalimi laikytas „profsąjungas“, daugiausiai užsiėmusias kelialapių ir kitokių gėrybių skirstymu apleisti, nebemokėti nario mokesčio ir laikyti patį „profsojuzų“ reikalą bolševikine atgyvena buvo garbės reikalas. Tai buvo dalis protesto prieš įsiėdusias „brandžiojo socializmo“ realijas. Atgimimo vėliavą su labiau nacionaliniais, nei socialiniais lozungais kėlė ne koks nors „Solidarnosč“ analogas, o visai kitais principais susikūręs Sąjūdis. Visokios „darbininkų draugovės“ daugiausia asocijavosi su Maskvos palaikytomis, antilietuviškomis „Jedinstvos“ smogikų gaujomis, sudalyvavusiomis ir 1991 metų sausį prieš Lietuvą vykdytoje agresijoje. Apie tai, kad vienytis į profsąjungas oficialiai skatina ir Romos katalikų bažnyčia, formaliai katalikiškoje šalyje menkai kas teprisimena.
Žvelgiant dar giliau reikia pripažinti, kad ir priešsovietinėje Lietuvos respublikoje „profsojuzai“ daugeliui patriotų asocijavosi su bolševizmo skvarba ir destrukcija, nors apie pirmąsias profsąjungas Lietuvoje žinoma nuo 1892 metų. Tad gilių savarankiško profesinio solidarumo tradicijų šalyje tiesiog nesama, nors iki nepriklausomybės praradimo 1940 metais šalyje gan aktyviai veikė ir krikščioniškos pakraipos Lietuvos darbo federacija. Dabar veikianti to paties pavadinimo profesinių sąjungų „stoginė“ organizacija skelbiasi anos tradicijų tęsėja.
Turtų dalybos
Žlugus Sovietų Sąjungai ir per Lietuvą žygiuojant ne tik nepriklausomybės paradams, bet ir laukinio kapitalizmo veikėjams, šalies profesines sąjungas, kurios bandė kurtis nebe sovietiniais pagrindais, iš pat pradžių supjudė „turtinis klausimas“. Mat valstybė perėmė sovietinių profsąjungų turtą ir ėmėsi „skatindama“ jį dalinti naujiems profesiniams susivienijimams.
Ilgus metus profsąjungų veikloje dalyvavęs Seimo narys, Lietuvos socialdemokratų partijos atstovas Algirdas Sysas portalui Balsas.lt teigia, kad tai buvo klaida. „Tai prasidėjo, kai dar nebuvo nepriklausomybės, o profsąjungos atsiskyrė nuo sovietinių. Tada, jau nepriklausomais laikais prasidėjo derybos, ką nacionalizuoti, ką palikti. Pats dalyvavau daugybėje konferencijų tuo klausimu. Tie turtai tapo tam tikru kaulu profsąjungoms, kuris visada jas kiršino. Pradedant pastatu ant Tauro kalno ir baigiant sporto rūmais. <...>. Paskui tą turtą duodant, bet neleidžiant juo normaliai disponuoti irgi vyko kiršinimas. Jeigu tada maniau, kad veiklai paskatinti tokia parama būtų reikalinga, tai dabar, jei turėčiau laiko mašiną, į viską žiūrėčiau visiškai kitaip. <...> Grobikiškos „prichvatizacijos“ sumanytojai turbūt iš pat pradžių numatė, kad stiprių profesinių atsiradimas jiems nebūtų naudingas,“ – sako jis.
Anot A. Syso, minėtos turto dalybos naujausią Lietuvos profsąjungų istoriją pavertė nesutarimų ir kovų dėl riebesnio kąsnio istoriją. Jo nestebina į žiniasklaidą besisunkiančias žinias apie turtinius ir valdymo konfliktus Lietuvos darbo federacijoje (LDF), kur dėl abejotinos vertės finansinių operacijų pernai buvo pakeistas vadovas, Kauno apskrities profesinės sąjungos ir Jungtinės profesinės sąjungos (JPS) lyderio Arvydo Dambrausko kovas su oponentais, Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) organizuotus patikrinimus ir pan. Kai kurie profsąjungų lyderiai, kovodami dėl teisės administruoti Europos Sąjungos fondų skiriamus pinigus įsigudrino kovoti už akių šalindami vienas kitą iš postų, Valstybiniame registrų centre „slapta“ pakeisdami informaciją apie vadovybę.
Pasak A. Syso, kovos dėl valdžios ir pinigų daugeliui mūsų kovotojų už darbo žmonių teises tapo labai svarbia veikla. „Įprastas dalykas. Paskutinius atvejus irgi girdėjau,“ – sako jis.
Posovietinė specifika
Kaip jau minėta, kaimyninė Lenkija pasižymi santykinai nemenka profsąjungų galia dėl istoriškai susiklosčiusių aplinkybių. Legendinėje Gdansko laivų statykloje, kurioje savo akcijas pradėjo L. Walęsa, veikia paroda, kur streikuojantys darbininkai protestuoja prieš anuometinę valdžią su lozingu „Nie ma wolności bez Solidarności” (nėra laisvės be Solidarumo).
Visgi Lenkijos pavyzdys yra iš esmės išimtis Rytų ir Vidurio Europoje. Dar praėjusių metų rudenį Gdanske vykusios, „Solidarnosč“ organizuotos konferencijos metu pranešėjai iš Olandijos ir Vokietijos konstatavo kitą įdomų faktą. Priėmus į ES naujas nares iš „brandaus socializmo“ atsiragavusių šalių, kurios profsąjungas laikė nekenčiamos kompartijos padaliniu ir naftalino verta atgyvena, senųjų Europos demokratijų profsąjungų derybinės pozicijos gerokai susilpnėjo.
Tą patį pažymėjo ir „Solidarnosč“ atstovė Barbara Surdykowska. Laisvas kapitalo judėjimas ir galimybė perkelti verslus ten, kur darbuotojo interesai neginami, anot jos, daro savo. Didelės vakarietiškos kompanijos gali sau leisti vienaip elgtis Vokietijoje, o visai kitaip naujosiose šalyse narėse.
Kaip vienas iš tokių recidyvų minimas ir garsusis (tarptautiniu mastu) Lietuvos teismų verdiktas dėl to, kad „Švyturio“ alaus daryklos darbuotojų streikas negalimas, nes gali pakenkti šalies ekonomikai.
Lietuvoje į profsąjungas yra susivieniję iki 10 procentų dirbančiųjų. Nors kai kurie profsąjunginio veikėjimo optimistai kalba apie 13 procentų, tačiau A. Syso nuomone, tai nėra esminis momentas, nes oficialiai profsąjungos panašų skaičių žmonių vienija ir visai kitokia protesto kultūra pasižyminčioje Prancūzijoje.
„Reikalas tas, kad ten žmonės mentališkai yra solidarūs. „Solidarumas“ yra žodis įrašytas į Prancūzijos herbą. Skandinavijos jaunimas yra jau mintimis, nors kartais ir ne pagal faktą profsąjungose. <...> ES struktūrinių fondų pinigai yra gerai, bet būtų gerai įsitikinti, kad jie naudojami pagal paskirtį ir kad į mokymus yra kviečiami žmonės iš pirminių prosąjunginių organizacijų, o ne vien nuolat ten besisukančios viršūnėlės. Reiktų rasti būdą apie profsąjungas ir solidarumą pasakoti mokyklose, universitetuose ir kolegijose. Ir tai nėra joks bolševizmas ar sovietinė nostalgija. Tebūnie, kaip ir Vakaruose, tos profsąjungos socialistinės, krikščioniškos ar liberalios. Svarbiausia, kad klausimą ar streikuoti, ar ne profsąjungų žmonės spręstų ne pagal politines simpatijas tiems, kurie yra valdžioje arba pagal tai, kiek kam ir ko ta ar kita valdžia pažadėjo už kokį nors nacionalinį susitarimą,“ – pridūrė jis.
Pašalpos ar „pašalpos“?
O Lietuvoje kol kas yra kiek kitaip. Susidaro negeras įspūdis, kad daugelio profsąjungų vadovai savo organizacijas suvokia pirmiausiai kaip nuosavas feodalines valdas ir nelabai kuo skiriasi nuo kitų didelių šalies viršininkų.
Antai, minėto A.Dambrausko vadovaujama Kauno apskrities profesinė sąjunga ir JPS susilaukė patikrinimą atlaikiusios VMI raginimo susimokėti Gyventojų pajamų mokestį (GPM) už reguliarų tų pačių asmenų „šelpimą“.
Buvusi JPS narė Angelės Griškevičienė pateikia finansinius dokumentus, bylojančius, kad A.Dambrauskas nuo 2009 m. iki 2011 spalio išmokėjo apie 114 tūkstančių litų pašalpų. Kažkokiam Tadui Račiui teko 37 tūkstančiai litų, Feliksui Juciui – 27 tūkstančiai, Antanui Ramanauskui – dar 21 tūkstantis. Pačiai A.Griškevičienei – 18 tūkstančių litų, Aistė Dambrauskaitė sušelpta 8 tūkstančiais ir t.t.
A.Griškevičienė tvirtinina, kad taip elgiantis buvo siekiama išvengti didesnių mokesčių, o A.Dambrauskas žurnalistams dievagojasi, kad visi šie žmonės tiesiog labai sunkiai gyvena ir jiems buvo padėta.
Kauno VMI atliktas mokestinis tyrimas už laikotarpį nuo 2009 metų sausio 1 dienos iki 2011 metų galo. „Mokestinio tyrimo metu nustatyta, kad kai kuriems profsąjungos nariams buvo išmokėtos išmokos, kurios pagal GPM įstatymą priskiriamos kitoms su darbo santykiais nesusijusioms pajamoms. Mokėtojas patikslino deklaraciją ir sumokėjo GPM“, – rašo Kauno apskrities VMI atstovai.
Iš esmės matyti uždaras ratas – žmonės nepasitiki profsąjungomis, nes šios silpnos, šios silpnos ir susiėdusios dėl pinigų, nes į jų veiklą neįsilieja pakankamai prasmingai veikti nusiteikusių žmonių. Oficialiai šalyje veikia net trys „stoginės“ profesinių sąjungų struktūros – Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija, minėta LDF ir „Solidarumas“. Bėda, kad įvaizdis ir faktai byloja, jog godumo dalies lyderių veikloje ženkliai daugiau nei solidarumo.
******
Apie tai, kaip vyksta kova dėl ES struktūrinių fondų finansavimo, apie specialiai tam reikalui kuriamus naujus darinius, nežinia kur neva paklotą laminatą, neva kainuojantį tiek pat, kiek geras parketas bei kitas „kovos už darbuotojų teises“ vingrybes – kitoje dalyje. Joje taip pat skaitykite apie tai, kaip Rytų Europos ir Lietuvos darbuotojų garantijoms atsiliepė narystė ES.
Pasaulinė profsąjungų organizacija yra Tarptautinė Profesinių Sąjungų Konfederacija, kuri vienija virš 300 nacionalinių profesinių sąjungų centrų su 170 mln. narių. Jos nariais gali būti tik nacionaliniai profsąjungų junginiai, atitinkantys laisvųjų profesinių sąjungų principus - nepriklausomos nuo darbdavių ir valdžios, demokratiškai veikiančios profesines sąjungos.
