Profesorės, Seimo narės Marijos Aušrinės Pavilionienės gyvenimo ir darbo visuomenei patirtis inspiravo straipsnius, paspalvintus ironijos ir kritikos, šie sugulė į naujos knygos „Viltys ir nusivylimai“ puslapius. Tai ne pirmoji profesorės knyga. Filologė, habilituota daktarė, Lietuvos politikos bei visuomenės veikėja yra išleidusi monografiją „Lyčių drama“ (1998), parengusi studijų knygą „Gyvenimo ir teatro vaidinimai: XX amžiaus vakarų drama“ (2004), dovanojusi skaitytojams straipsnius įvairiuose vadovėliuose ir knygose.
Į naująją knygą sudėti publicistiniai straipsniai, liaudiškai tariant, „užkabina“ net ir tuos, kurie nesidomi politika. Profesorė aptaria moterų diskriminacijos, lytiškumo stereotipų, socialinių grupių judėjimo, žmogaus teisių ir laisvių problemas. Drąsiai žvelgia į intrigų kupiną Lietuvos politiką, viešai išsako nuomonę, kuri dažnai nepatinka tiems, kas daug ką norėtų nutylėti. Galbūt autorės drąsa, savita tiesa ir žavi skaitytoją.
„Viltys ir nusivylimai“ atspindi Aušrinės skirtingus visuomeninės ir politinės veiklos metus – jie suskirstyti į keturis knygos skyrius: „Tikėjimai“, „Uždarame rate“, „Išeitį rasti būtina“ ir „Esu laisva paukštė“. Aušrinė mielai sutiko papasakoti apie tai, kaip gimsta straipsniai, kas ją įkvepia, ir kodėl ji renkasi aštrias temas, apie kurias visuomenėje dažnai vengiama kalbėti.
Miela Aušrine, visuomet įdomu skaityti tekstą, kuriame kalbama kitaip negu įprasta šių dienų publicistikoje. Kas Jus įkvepia? Jūsų asmeninė patirtis ar situacijos, į kurias patenka aplinkiniai žmonės?
Mane jaudina akivaizdžiai kurpiamas melas, nešvarios politinės intrigos. Esu nepakanti tiems, kurie žemina žmogų, skleidžia žmonių nelygybės, išnaudojimo idėjas, pažeidžia žmogaus teises ir laisves. Negaliu susitaikyti su fanatišku, dogmatišku mąstymu, savikritikos, dvasingumo stoka, neišprusimu. Mano straipsniai – tai mano reakcija į minėtus reiškinius.
Dvidešimtmetį kovodama už žmogaus teises ir laisves sakote, jog už jas būtina kovoti nuolat? Ir tai darote prisidėdama prie įvairių nevyriausybinių organizacijų veiklos. O ar kovojate pati už save? Ar pavyksta išvengti Jūsų asmeninių teisių suvaržymo?
Manau, kad savo pažiūromis ir stipriu charakteriu išsikovojau ir nuolat ginu savo nepriklausomą asmenybės erdvę, kurios pažeisti neleidžiu niekam. Kai mane įžeidžia kaip asmenybę, niekada to nepalieku kaip nereikšmingo fakto – mano gynybinės reakcijos priverčia mane įžeidusį individą manęs atsiprašyti. Man to gana – tai mano pergalė.
„Tikėjimuose“ daug dėmesio skiriate lyčių lygybei, moterų diskriminacijos temai. Ar matote visuomenėje ryškių savo darbo rezultatų, turiu galvoje, ar keičiasi situacija Lietuvoje, galbūt mažėja skriaudžiamų moterų, gal į moterį imta žiūrėti kiek kitaip?
Drįstu teigti, kad savo mintimis ir rašiniais prisidėjau prie visuomeninių santykių kaitos Lietuvoje, kad kartu su kitomis drąsiomis ir protingomis moterimis bei vyrais formavau lyčių lygybės, lygių galimybių politiką mūsų valstybėje. Tačiau šias idėjas reikia pabrėžti nuolat todėl, kad keičiasi žmonių kartos, kad jauni žmonės vis dar vadovaujasi lyčių, lytiškumo stereotipais, kad žmonių nežinojimu naudojasi savanaudžiai politikai, bažnyčios tarnai, kurie stabdo žmonių sąmonės prabudimą tam, kad valdytų minią, kad stabdytų mokslo, kultūros, visuomenės pažangą. Deja, mūsų valstybėje moterys yra vis dar skriaudžiamos, nes žmonių bendravimas yra pats sudėtingiausias ir įdomiausiais dalykas, kurį suvokia ne kiekvienas, nes tam reikia žinių ir daug intelektinių bei dvasinių pastangų.
Esate politikė. Ar nebijote, jog knygoje pateikti kai kurie tekstai politikos tema sukels daliai visuomenės prieštaringų nuomonių, gal net pykčio bangą, nes pati būdama Seimo narė, viename iš straipsnių Seimą metaforiškai pavadinote „gyvatynu“?
Šį žodį ištariau tuomet, kai dar nebuvau Seimo narė, tačiau ir šiandien nuo jo neatsiriboju. Seimas yra ypatinga terpė, kurioje telkiasi skirtingo išprusimo, intelekto, dvasinių struktūrų, egoistinių ar altruistinių siekių individai. Šioje terpėje neįmanoma pastovi darna ir pažiūrų harmonija. Tai nėra profesinis kolektyvas, kurį vienija panašus išsilavinimas, tikslai ir uždaviniai. Tai – ir širšių lizdas, kuriame į tave sminga neišprusimo, pavydo, karjerizmo, plagiato geluonys.
Ką būdama politikė darote kitaip negu daugelis, kad pakeistumėte visuomenės nuomonę apie mūsų Parlamentą – „visi ten vagys“, „jiems nerūpi eilinis Lietuvos žmogų“? Ar dar yra vilties, kad Seimas kada nors taps ta vieta, kurioje virs darbas dėl žmonių geresnio gyvenimo, o ne tarpusavio intrigos?
Visada lieku savimi. Gerbiu savo įsitikinimus ir pažiūras. Neveidmainiauju ir neparsiduodu dėl geresnio kąsnio ar Seimo kėdės, nes žinau, kad gyvenime visada rasiu ką veikti. Rasiu kaip panaudoti sukauptas žinias ir gyvenimo patirtį. Man įdomūs gyvenimo iššūkiai, nes jie verčia mane pasitempti, ieškoti naujų būties bei saviraiškos formų. Žmonių nuomonė apie Seimą pakis tik tuomet, kai į Seimą ateis intelektualiai subrendę Lietuvos piliečiai, kurie suvoks tarnavimo tautai, o ne savo kišenei, misiją. Kurie nebus garbėtroškos ir nesipuikuos savo kvailumu prieš žurnalistų kameras.
Paskutinį knygos skyrių pavadinote „Esu laisva paukštė“. Ar turite galvoje dvasinę, kūrybinę, minčių ar veiklos laisvę? Ar dirbant su socialdemokratais Jums pakanka erdvės įgyvendinti savo iniciatyvas?
Esu laisva, nes manau atlikusi žmonos ir motinos pareigas. Sąžiningai atlieku dukters ir močiutės pareigas. Esu laisva visomis prasmėmis, nes iš naujo pamilau gyvenimą, iš naujo išgyvenu jausmų gelmę, aistringai pasisakau už viltį gyventi, patirti gyvenimo geismą.
Bet kokios partinės nuostatos varžo asmenybės laisvę, tačiau net ir partijoje galima išmokti būti savimi. Erdvės veiklai tikrai pakanka, tačiau lieka vis mažiau noro būti ir likti dvasiškai svetimoje terpėje. Vėl esu kryžkelėje.
Nuo širdžiai dėkoju Jums už pokalbį. Sėkmės.
Kalbino Evelina Butkutė-Lazdauskienė
