Laisvosios prekybos pagrindus dar sovietinėje „perestroikos“ ir kooperatyvų eroje tautai paaiškino tarybinis animacinis filmukas: norint parduoti, kas nereikalinga, reikia pirma nusipirkti tai, kas nereikalinga. Mat ir anais laikais buvo išmanančių šį procesą – „spekuliantų“ ir jų klientų. Kiek blogiau klostėsi su vakarietiškos politikos aksiomomis. Čia nepadėjo jokia animacija. Jokio, net apynormalio, politinio gyvenimo tada nebuvo ir nei aukštoji partinė, nei tuometinė televizija nieko negalėjo apie jį papasakoti. Nebent priskirsime šiam žanrui Kipro Mažeikos instruktažus, kaip reikia naudotis Coca Cola automatais Belgijoje.
Pirmaisiais politologais atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje pasiskelbė mokslinio komunizmo ir politinės ekonomijos dėstytojai ir profesoriai. Prisitaikymo įgūdžiai, profesinis ir prigimtinis lankstumas daugeliui padėjo puikiai susitvarkyti karjeros reikalus. Vieni jų buvo įdomesni, kiti visai nykūs. Daugumą jų žiniomis (atsivėrus informaciniams kanalams) vidutinio žingeidumo studentas galėjo drąsiai pavyti ir pralenkti per vieną semestrą, kiek tos politologijos ir gaudavo paragauti.
Užtat jau prieš 1992m. Seimo rinkimus ne vienas veikėjas, vadinantis save profesionalu, lakstė po partijų būstines ir siūlėsi visiems parašyti profesionalias programas – kokios tik reiktų pakraipos. Žinoma – už neblogą tiems laikams pinigą. Praturtėti gal ir nepavyko, bet įsitvirtinti politologo titulo „dėvėtojuose“ spėjo ne vienas.
Tarptautinių santykių ir politinių mokslų institutas buvo suburtas sutverti naują – vakarietiškos demokratijos politinę doktriną išmanančią mokytų žmonių kartą.
Pasiūlęs dėstytojo poziciją buvusiam LKP CK pirmajam sekretoriui ir vienam iš valdančiosios partijos šulų, tik patvirtino seniai girdimus nuogąstavimus, nors kai ką nepagrįstai nustebino. Nėra ko stebėtis – viskas dėsninga ir logiška.
Prasidėjo viskas turbūt seniau, bet ėmė ryškėti gan neseniai ir nekaltai, kai daugiau nei prieš metus ponai politologai atvežė Lietuvai parodyti devintą vandenį nuo gediminaičių kisieliaus – poną Sangušką iš Brazilijos. Na, atvežė, tai atvežė – gal ir įdomu. Tačiau vėliau sekė keistoki nacionalinio dienraščio interviu su pačiu „sosto įpėdiniu“, TSPMI direktoriaus pasažai apie visai svarstytiną konstitucinės santvarkos keitimą ir paabejojimai – ar be jo dar kas nors suprantąs konstitucinės bei absoliutinės monarchijos skirtumus. Monarchistinis judėjimas ir Konstitucijos jaukimo užmojai pagreičio neįgavo, bet originalios idėjos buvo generuojamos toliau.
Pirmu keistu signalu tapo atsargus, visuomenės nuomonę tarsi zondavęs, siūlymas nebereikalauti iš Rusijos okupacijos padarytos žalos. Jau tada vienas garbus lektorius į studentės klausimą apie vertybes bei principus piktokai atkirto, kad nuo tokių nesąmonių ją išgydysiančios pačios studijos TSPMI. Svarstant šią temą buvo įdomiai interpretuojama istorija, mėginant įrodyti, kad Lietuva pati su savo užsienio politika buvo ne ką geresnė už Sovietų Sąjungą. Buvo net pareikšta, kad Rusija yra iš visų pusių puolama visokių gruzinų, moldavų ir ukrainiečių, su kuriais (kaip ir su „dėde Semu“) Lietuvai geriau neprasidėti. Dabar reikalavimas atlyginti okupacijos padarytą žalą jau galutinai paskelbtas „antimoksliniu“ kaip kitados partijos ideologų mokymo neatitinkančios politinės smulkmenos.
Dar įdomiau viskas atrodė, kai VSD skandalo pradžioje iš URM (turbūt kiek supanikavęs) atsistatydino Albinas Januška, ko beje, niekas nereikalavo. TSPMI direktorius vienas pirmųjų ėmėsi skelbti aliarmą ir reikalauti, kad šalies vadovai apgintų valdininką nuo kažkokių sąmokslininkų kritikos. Skambėjusi retorika „žavėjo“ institucijų tapatinimais su asmenimis, sovietmetį primenančiomis panegirikomis parlamentarų ir žurnalistų „skriaudžiamiems“ valdininkams. V. Adamkaus aplinkoje dominuoja TSPMI auklėtiniai ir profesoriai. Tad ir vėl reikia labai stengtis laikyti sutapimu tai, jog prezidentūra stengėsi kryptingai žlugdyti bei diskredituoti VSD veiklos parlamentinį tyrimą. Šios garbingos aukštosios (nepartinės) mokyklos Globėjų taryboje irgi visiškai „atsitiktinai“ puikuojasi ir tie asmenys, kurių įvaizdžio ir padėties gynimui liejamas tas sūrus mokslinis-propagandinis prakaitas, ir tame dalyvaujantys žurnalistai, ir šio skandalo aprašymuose minimas verslininkas. Iš vyriausio šalies politologo lūpų nuskambėjęs pasiūlymas konservatoriams – kritikuoti K. Prunskienės vizitus ir nesikišti į fundamentalius reikalus – tvirtai išaiškino, jog esminius dalykus pridera tvarkyti tik mokytiems.
Todėl, matyt, būti ar bent atrodyti mokytais nori visi – net ir „chamavoti“ suvirintojai.
LKP CK viešpatavimo laikais fundamentalūs dalykai irgi buvo ne kokių nors ten diletantų parlamentarų, o profesionalių partijos „vadovaujančių darbuotojų“ žinioje. Nebūtinai CK sekretorius turėjo baigti aukštąją partinę, bet jo pranešimų klausytis buvo privalu ir pastarosios dėstytojams. Taigi, nieko nuostabaus, kad diletantams neatskaitingų profesionalų kalvė kviečiasi ilgametį fundamentalių reikalų praktiką.
A. M. Brazauskas tinkamas dar ir todėl, kad niekuomet nesirgo vertybinėmis ligomis ir ideologiniais virusais. Ne kas kitas, o ponas AMB yra „pateisinęs“ LKP ir jos narius, sakydamas, jog ten buvę tik 5 procentai komunistų, o kiti tik partijos nariai. Šis faktas jam atrodo esąs tikra idėjinė ir moralinė likusių 95 nuošimčių reabilitacija. Kas, jei ne toks racionalus praktikas, pagydys keistus (vertybinius) klausimus užduodančias studentes? Maištaujantys studentai – tikri keistuoliai. Nesulaukę pagalbos, jie niekada netaps tikrais strategais ir rizikuoja amžinai sirgti bjauria liga – turėti pažiūras, poziciją, stuburą ir įsivaizduoti demokratinės valstybės valdymą kiek kitaip nei UAB direktorių valdybos posėdį ar trijų stambių akcininkų susirinkimą.
