Jolanta Grubliauskaitė
Lietuvos statistikos departamento duomenimis, praėjusių metų pabaigoje profesinės sąjungos vienijo 98,8 tūkst. narių, arba 8,3 procento samdomųjų darbuotojų. Paaiškėjo, kad per metus narių skaičius sumažėjo 6,4 procento.
Tuo metu Šiaulių profsąjungų atstovai tvirtina, kad mūsų mieste profsąjungos nebyra. Esą Šiauliuose opi kita problema – labai daug ir labai gausių profsąjungų čia niekada nebuvo, nes šiauliečiai tokiems susivienijimams vis dar klijuoja sovietmečio atgyvenos etiketę.
Garbiname tuos, kurie „sėdi aukščiau“
„Tokios tendencijos, kad Šiauliuose mažėtų profsąjungų skaičius, aš nematau. Kaip jos buvo, taip ir tebėra. Gal vienu kitu nariu pasikeitė. Bet kad kurios nors būtų iširusios ar išnykusios, tai aš tokios informacijos tikrai nesu gavusi“, – „Šiaulių naujienoms“ sakė Šiaulių švietimo profesinių sąjungų susivienijimo pirmininkė Rasa Jasmontienė.
Jo teigimu, Šiauliams aktuali kita problema – labai daug ir gausių profesinių sąjungų čia niekada nebuvo. Tokia situacija, anot R. Jasmontienės, susiklostė dėl lietuviško mentaliteto. Esą mes linkę prisitaikyti prie visokių sąlygų, garbiname tą, kuris yra galingesnis ir „aukščiau sėdi“.
„Matomai žmonės dar neįgyja to savigarbos, orumo jausmo. Kad kiekvienas žmogus yra vertybė, kad jis turi visas teises, kad privalo ginti ne tik savo garbę ir orumą, bet ir savo teisę į darbą, teisę į geras darbo sąlygas, gerą atlyginimą ir t. t.“, – teigė Šiaulių švietimo profesinių sąjungų susivienijimo pirmininkė.
R. Jasmontienės nuomone, labai daug kas priklauso nuo pačių žmonių požiūrio. Kokią išsirenkame, tokią valdžią ir turime, kaip ją kontroliuojame, taip ji ir veikia. „Darbo vietose, įstaigose yra tas pats. Kokį turime vadovą, kokią pakenčiame ir toleruojame jo bendravimo, vadovavimo kultūrą, tą mes ir turime. Tiesa, aš neneigiu, kad pas mus yra nepaprastai aukšto lygio vadovų, bet tai nereiškia, kad darbuotojas turi būti tik vykdytojas. Jis irgi turi turėti galimybę būtent per profsąjungą pareikšti savo norus, išsakyti nuomonę apie darbo sąlygas, vidaus darbo tvarką ir t. t.“, – įsitikinusi ji.
Šiaulių švietimo profesinių sąjungų susivienijimo pirmininkės teigimu, susiklosčiusią situaciją galime pakeisti, jei kiekvienas pradėsime nuo savęs. „Čia yra visuomenės kultūros problema Lietuvoje, kad tos profsąjungos pas mus yra tokia tarsi sovietinė atgyvena. Mano nuomone, tas požiūris tęsiasi jau per ilgai“, – baigdama pokalbį sakė ji.
Trukdo baimė prarasti darbą
Bendrovės „Busturas“ darbuotojų profsąjungos pirmininkė Alma Steponavičienė „Šiaulių naujienoms“ teigė, kad taip pat nepastebėjo, jog profsąjungą pastaruoju metu paliktų daugiau narių.
„Jų kaip tik padaugėjo. Tiesa, jie keičiasi. Išeina pensininkai, ateina nauji. Būna tokių, kurie ateina ir sako, jog žino, kas bendrovėje darosi, todėl būtinai priklausys profsąjungai. Būna ir tokių atvejų, kai valdžia priimdama į darbą uždraudžia stoti į profsąjungą“, – pasakojo ji, pridurdama, kad šiuo metu „Busturo“ darbuotojų profsąjungai priklauso kiek daugiau nei pusė bendrovės darbuotojų – apie 190.
Paklausta, kodėl, jos nuomone, žmonės pastaruoju metu vis rečiau įsilieja į profsąjungų gretas, A. Steponavičienė teigė, kad trūksta pasitikėjimo profsąjungomis. Čia nepadeda „kartūs“ atvejai, kai profsąjungos pirmininkas pats dirba įmonėje ir lenda savo darbdaviui į „sėdynę“, užuot bandęs surasti socialinį dialogą ir apginti darbuotojo teises.
Dar viena iš priežasčių, A. Steponavičienės teigimu, gali būti baimė. „Yra darbuotojų, kurie už akių kalba, o kai reikia į akis pakalbėti, pakovoti už savo teises, jie bijo“, – sakė ji.
Netrukus A. Steponavičienė pridūrė, kad už savo teises bijo kovoti ir autobusų vairuotojai, kuriems labai dažnai reiškiami priekaištai, kad jie kažką ne taip padarė, ar kažko nepadarė. „Taip viena kita nuobauda ir lauk iš darbo. Tai aišku, kad jie bijo. Čia nė kalbos nėra. Juolab kad vidutinis darbuotojų amžius – apie 50 metų. Tai kur išeisi praradęs darbą?“ – retoriškai klausė ji.
Didesnis atlyginimas, smagesnis laisvalaikis
A. Steponavičienė pasakojo, kad apginti darbuotojų teises profsąjungoms labai sudėtinga – streikai draudžiami ir pan. Todėl vos tik iškyla problema, tenka atverti bendrovės direktoriaus kabineto duris ir kalbėtis.
„Būna, kad vairuotojai padaro kokią avariją. Norima, kad būtų atlyginti nuostoliai. Visada įmonė priskaičiuoja darbuotojui sumokėti tuos nuostolius. Tai kalbame su direktoriumi, kad būtų nuolaida padaryta“, – vieną iš problemų pasakoja ji, pridurdama, kad kartais socialinis dialogas nebūna sėkmingas, todėl tenka minti ir teismų slenkstį.
Neretai „Busturo“ profsąjungos pirmininkei tenka kovoti ir dėl darbuotojų atlyginimo. „Garažo darbuotojų darbo sąlygos pas mus yra labai prastos. Ypač žiemą, kai tenka dirbti net minusinėje temperatūroje. Jų atlyginimas „ant popieriaus“ buvo tik 1200 litų. Dabar profsąjungos dėka pakilo iki 1800 litų“, – teigė ji.
Šiuo metu profsąjungoje verda aktyvios diskusijos dėl vairuotojų atlyginimo. Kai Miesto taryba nusprendė pabranginti bilietų kainas autobusuose, jų pardavimas ženkliai sumažėjo, todėl vairuotojų priedai buvo gerokai apkarpyti.
„Tas atlyginimas gal ir išliko toks pat, bet vairuotojams tenka dirbti viršvalandžius. Jeigu dirbtų normalias valandas, tai ir atlyginimas sumažėtų nuo 200 iki 350 litų. Šiuo metu reikalaujame, kad kažkaip būtų kompensuojama ta suma“, – sakė A. Steponavičienė.
Maža to, A. Steponavičienės teigimu, bendrovė visiškai neorganizuoja laisvalaikio savo darbuotojams. Jeigu profsąjunga neužsiimtų šia veikla, „Busturo“ darbuotojų gyvenimas kiekvieną dieną tekėtų tokiu pat grafiku: darbas – namai. „Tik profsąjungos dėka mes apkeliaujame Lietuvą, buvome ir Taline, Latvijoje. Tiesiog atsipalaiduojame, su kolektyvu pabūname. Tai bendrovės darbuotojams iš tiesų labai svarbu“, – baigdama pokalbį sakė ji.