.jpg)
Policininkai patenka į didžiausią stresą patiriančių profesijų dešimtuką. Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimas (NPPSS) teigia, kad pareigūnai bijo kreiptis pagalbos, ir siūlo imti pavyzdį iš skandinavų.
Policijos pareigūno uniforma ir statusas – didžiulė atsakomybė prieš save, artimuosius, valstybę ir jos piliečius. Ne be reikalo tarnybą pradedantis pareigūnas duoda priesaiką Lietuvai ir jos žmonėms, pasižada laikytis vertybinių nuostatų ir pavyzdingo elgesio normų ne tik tarnybos metu.
Uniforma – nelengvas įsipareigojimas
„Streso mažinimo centro“ psichologijos konsultantė Giedrė Putelytė pastebi, kad policijos pareigūnai priklauso padidintai rizikos grupei, kuri patiria itin didelį stresą ir neigiamų emocijų antplūdį darbo metu.
„Pareigūno darbas patenka į profesijų, kurių atstovai patiria didžiausią stresą, dešimtuką – kartu su kariškiais, ugniagesiais, medikais, aviacijos pareigūnais, verslo vadovais. Policininkai ne tik kiekvieną dieną susiduria su didžiule atsakomybe ir rizika, atsako už kitus, bet irrizikuoja savo gyvybe“, - pabrėžia G. Putelytė.
NPPSS vadovas Vladimir Banel teigia, kad pareigūnams papildomos įtampos užkrauna ne tik atsakomybė, bet ir sudėtingos darbo sąlygos bei negatyvus visuomenės požiūris.
„Pareigūnų darbo sąlygos tikrai nelengvos, o atlyginimai ir socialinės garantijos anaiptol neatperka darbe patiriamos įtampos ir neigiamų emocijų. Smurtiniai nusikaltimai, žmogžudystės, savižudybės, tragiškos avarijos, neblaivių piliečių įžeidinėjimai ir agresyvūs veiksmai – pareigūnas su tuo susiduria kiekvieną dieną.
Būtų naivu sakyti, kad tai neturi jokios įtakos žmogaus emocinei ir psichologinei būklei. Vidutinis policininko atlyginimas atskaičius mokesčius – 2000 litų, pradedančiojo – 1260 litų. Tai ar toks atlygis atperka psichologinį stresą?“, - retoriškai klausia V. Banel.
Pareigūnai bijo ieškoti pagalbos
Psichologijos konsultantės vertinimu, nenuostabu, kad dirbant tokiomis sąlygomis kyla daug streso, ir žmonės ieško būdų, kaip atsikratyti įtampos.
„Dažniausiai pasirenkami įtampos slopinimo būdai – agresija ir savidestrukcija, neretai dar ir „atskiedžiama“ alkoholiu. Agresija gali būti nukreipiama į aplinkinius – svaigiųjų gėrimų padauginę žmonės ima smurtauti prieš aplinkinius, šeimos narius. O į savidestrukciją nukreiptas stresas veda link besaikio alkoholio vartojimo ir nepamatuotos rizikos.
Neretai pasitaiko ir kritinių, savižudybės atvejų, apie kuriuos pareigūnų bendruomenė garsiai nekalba. Lietuvoje turime itin didelį vyrų savižudybių skaičių. Tarp pareigūnų šis rodiklis išsiskiria dar labiau“, - pasakoja G. Putelytė.
NPPSS vadovo teigimu, visos mūsų visuomenės bėda – nuo seno įsišaknijęs noras slėpti problemas. „Apskričių komisariatai turi psichologus, į kuriuos galima kreiptis pagalbos, tačiau į juos kreipiamasi tik tada, kai tai numato įstatymas, pavyzdžiui, norint gauti pažymą pereiti į kitas pareigas“.
„Streso mažinimo centro“ specialistė teigia, kad didelę įtampą darbe patiriantiems pareigūnams turėtų būti teikiama konfidenciali ir 24 val. per parą lengvai prieinama psichologinė pagalba. Be to, būtina vykdyti nuolatinius mokymus apie tai, kaip tvarkytis su darbe kylančiomis neigiamomis emocijomis.
„Svarbus ir bendras požiūris į streso įveikimą – jei vadovai atvirai kalba, kad stresas darbe yra problema, kuriai privalu skirti dėmesį, darbuotojai jaučia, jog gali apie tai kalbėti. O juk streso atveju vien papasakojimas artimam žmogui apie savo išgyvenimus gali žymiai sumažinti jaučiamą įtampą“, - primena psichologė.
Skandinavų pamokos
Anot profesinių sąjungų vadovo, šioje situacijoje turime ko pasimokyti iš skandinavų, kurie kiekviename komisariate turi specialias psichologinės paramos sistemos komandas. Pirmiausias jos skirtos asmens pasirengimui suvaldyti psichologines krizes, tačiau jos naudojamos ir kaip neatidėliojama psichologinės pagalbos priemonė stresą patyrusiems darbuotojams (po darbo įvykio vietose, kur žūva vaikai arba daug žmonių).
Tokių psichologinių grupių taikymas plačiai naudojamas visoje Švedijos policijoje. Pareigūnams, priklausomai nuo aplinkybių, taikomas individualus arba grupinis metodas. Kiekvieną komandą sudaro apmokyti policijos darbuotojai-savanoriai, o pagalba teikiama ištisą parą. Savitarpio pagalbos savanorių užduotis – įvertinti situaciją ir pateikti rekomendacijas, kaip elgtis konkrečiose situacijose (pavyzdžiui, prieš riaušių malšinimo operaciją, svarbią operaciją ar po jos), arba kaip padėti konkrečiam pareigūnui, kuris jau patyrė stresą. Nors ši sistema iš pradžių buvo priimta labai priešiškai, po kelerių metų Švedijos policijos veiklos organizavimas be jos tapo neįsivaizduojamas.
V. Banelio nuomone, toks požiūris naudingas ir valstybei, ir pareigūnams. Lietuvos policijoje turime psichologus, kapelionus, tačiau daugelis vis dar nedrįsta kreiptis pagalbos. „Valstybė į policininkų ugdymą investuoja daug lėšų ir laiko, todėl iš darbo išmesti su problemomis susiduriantį pareigūną yra neatsakinga tiek ekonominiu, tiek socialiniu aspektu“.
NPPSS vadovas įsitikinęs – privalome įveikti baimes ir imtis problemų sprendimo. Profesinės sąjungos užtikrina sieksiantys įsteigti tokias paramos grupes ir Lietuvoje, formuoti naują darbo kultūrą bei stiprinti pasitikėjimą. Situacija nepasikeis per savaitę ar mėnesį, bet viskas priklausys ne tik nuo pačių pareigūnų, bet ir nuo visuomenės, vadovų ir politikų požiūrio.
