Nedidelė krikščionių bendruomenė, glausdamasi ant Titano kalvos Apeninų papėdėje, gyveno pagal savo Mokytojo žodžius: „Palieku jus laisvus nuo kitų žmonių.“ Ir sanmariniečiai, brangindami savo laisvę, nuolat statė ir tvirtino savo mažos valstybėlės sienas.
Krikščionio prieglobstis ant uolos
Miniatiūrinį San Mariną ( 60 kv. km, 25 tūkst. gyventojų ) iš visų pusių supa Italija. Jo istorija iš esmės ir prasidėjo nuo krikščionių bėgimo iš Italijos. Labai seniai, prieš porą tūkstantmečių, akmentašys, vardu Marinas, darbavosi statant Riminio uostamiestį. Jis buvo krikščionis ir persekiojimų metu rado prieglobstį ant sunkiai pasiekiamo kalno, už 25 km nuo uosto. Kartu su kitais tikėjimo broliais Marinas pradėjo statyti ant šios uolos tvirtovę. Žinia apie nepriklausomą krikščioniškąją buveinę greit pasklido po kaimynines žemes, apaugdama legendomis. Dar gyvas būdamas Marinas buvo paskelbtas šventuoju, o jo žemė pavadinta Šventojo Marino žeme, arba paprasčiausiai – San Marinu. Kalbama, jog daugelį amžių sanmariniečiai šventai tikėjo pranašiškais savo Mokytojo žodžiais: „Palieku jus laisvus nuo kitų žmonių“. Tokios laisvės kaina – neprieinamų sienų statyba. Tai tęsėsi amžių amžius.
Sveiki atvykę į laisvės šalį!
Vaikštinėdamas saule užlietomis nykštukinės sostinės gatvelėmis, supranti, jog žodis „libertas“ – čia svarbiausias. Jis tarsi tvyro visur, pradedant valstybiniu herbu. Visi gidai pasakojimą pradeda maždaug taip: „Per beveik porą tūkstantmečių daugybė kraujo buvo pralieta mūsų mažytės šalies prieigose, tačiau nė sykio grobiko koja nebuvo įžengusi pro jos vartus“. Ir tai absoliuti tiesa.
Pavyzdžiui, XVI amžiaus viduryje, valdant popiežiui Pauliui III, milžiniška armija bandė šturmu užimti tvirtovę. Bet Dievo malonės dėka kalną apgaubęs neregėto tankumo rūkas – ir priešas atsitraukęs. O štai Napoleonas Bonapartas savo itališko žygio metu pražygiavo visiškai arti nykštukinės valstybės sienų. „San Mariną reikia išsaugoti kaip laisvės pavyzdį“, – pasakė jis kariams ir pasiuntė į Titano kalną pasiuntinį, perdavusį imperatoriaus pasveikinimą šios šalies gyventojams...
Tvirtovės – mėgstama pasivaikščiojimų vieta
Nepaisant to, kad ši šalis – agrarinė, sanmariniečiai visą laiką buvo turtingesni už savo kaimynus italus. Pinigus jie „daro“ iš savo nepriklausomybės ir savireklamos, vaizduodami šalies įžymybes ant pašto ženklų, medalių, monetų, suvenyrų. Kasmet milijonai turistų atvyksta į šventojo Marino žemę pasigrožėti miesto vaizdais.
Artėdami prie Riminio kurorto, turistai jau iš lėktuvo gali išvysti Titano kalną su trimis iškilusios tvirtovės bokštais. Jie vilioja savo pasakišku paslaptingumu. Sunku patikėti, kad šios tarsi žaislinės tvirtovės ant vienišo kalno – pati tikriausia valstybė. Už sienos pirmykščiu pavidalu yra išlikusios bazilikos, grįsti statūs laiptai, mini rūmai, vienas prie kito prisiglaudę miestiečių namai – ko gero, pačios brangiausios ir prestižiškiausios gyvenamosios buveinės visoje Europoje. Kai užsiropšti akmeniniais laiptais į tvirtovę ir žvelgi pro jos apžvalginius langelius, nepalieka pojūtis, jog esi pasakų šalyje. Alpinistai, grupelėmis ir pavieniui šturmuojantys Titano kalvą, tik sustiprina šį pojūtį.
Mėgstamiausia turistų, ypač vyriškosios lyties, pasivaikščiojimų vieta – Guaitos, Čestos ir Montalės tvirtovės. Šiandien net specialistai negali tiksliai atsakyti, kada buvo pradėta statyti pati seniausia iš jų – Guaita. Vietiniai gidai pripažįsta, kad niekam nebuvo tekę suardyti šių sienų vientisumo, išskyrus pačius sanmariniečius.
Šalis turi savo gvardiją
San Marino vyriausybės sandara neįprasta. Tai – parlamentinė respublika, valdoma Didžiosios generalinės tarybos, susidedančios iš 60 žmonių, renkamų visuotiniu balsavimu. Ši taryba išrenka du kapitonus – regentus, kurie eina valstybės galvos pareigas. Bet renkami šie žmonės viso labo šešių mėnesių laikotarpiui – balandžio pirmąją ir spalio pirmąją. Pirmąjį sekmadienį po išrinkimo jie gauna iš savo valstybės piliečių neišspręstų klausimų bylas, kurias privalės per pusmetį išnagrinėti.
Šalis labai rami. Panašu, kad jos gyventojai vieni kitus pažįsta. Tačiau Didžioji generalinė taryba vis tiek turi savo gvardiją. Gvardiečiai, apsiginklavę kardais, saugo regentus ir periodiškai demonstruoja savo galybę įvairiausių švenčių metu. Esama San Marine ir tvirtovę saugančios gvardijos, apsiginklavusios šautuvais su ilgais durtuvais. Ji sergsti tvirtovės sienas ir vyriausybines įstaigas. Egzistuoja taip pat policija ir žandarmerija. Ir dar valstybės tarnybą eina arbaletininkų korpusas. Tai – vienas seniausių valstybinių padalinių. Arbaletininkai vilki gražias viduramžiškas uniformas, jiems negalioja amžiaus cenzas.
Laimingi tie turistai, kuriems pasiseka atsidurti San Marine per šventes. Toks pojūtis, kad patekai į viduramžius arba į teatralizuotą spektaklį. Tiesiog neįmanoma patikėti, kad tai realus realios šalies gyvenimas.
Čia – neapmuitinta prekyba, ir tai jaučiama kiekviename žingsnyje. Na, ir apskritai San Marinas – viena didžiulė prekyvietė. Kuo aukščiau – tuo mažesnės prekių kainos. Į kokią pusę beeitum – vis tiek kilsi aukštyn. O viršuje – nori į kairę, nori – į dešinę, vis tiek nusileisi...
Čia retas turistas nenusiperka specifinio sanmariniško likerio su didelėmis kriaušėmis (kiviais, apelsinais, abrikosais) paprasto butelio viduryje. Pasirodo, butelius sodininkai užmauna ant žydinčių šakelių, ir vaisiai subręsta tiesiog indo viduje. O vėliau į jį supilamas likeris. Beje, kone kiekvienoje alkoholio parduotuvėje gėrimų galima paragauti.
Kavos skonio negalima užmiršti
San Marinas garsėja savo odos gaminiais – rankinėmis, krepšiais, piniginėmis, diržais... Tik neskubėkite pirkti ten, kur jus nuves gidas. Nepatingėkite paėjėti aukštyn kylančiomis gatvelėmis vieni, be būrio bendrakeleivių. Pamatę krautuvėlę su dominančia iškaba, drąsiai nerkite vidun ir čia jau be jokios skubos apžiūrinėkite prekes. Pamatysite išties unikalių dirbinių, dėl kurių kainos drąsiai galite derėtis. Beje, suvenyrų čia, ko gero, daugiau negu Italijoje ir jie pigesni.
San Marino gatvėse daugybė kavinukių, restoranėlių. Kažkodėl daugelis, kurie šiame mieste valstybėje yra lankęsi, sušunka: „O, aš ten valgiau t – o – o – kią picą! Skanesnės niekur nebuvau ragavęs!“ Ne vienas mūsų tėvynainis tik čia pajunta, jog iki šiol paprasčiausiai nežinojo tikrosios kavos skonio. Aišku, iš pradžių gal kiek sutrinkama, kai atnešamas mažytis puodelis kavos. „Ir už tokį kiekį – trys eurai?“ – dingteli į galvą mintis. Tačiau šios kavos skonis neužmirštamas ir namo sugrįžus: tirštas, aromatingas, saulėtas, svaiginantis. Ko gero, kavos paslaptis slypi krištolinio skaidrumo kalnų vandenyje.
Daugelis turistų stengiasi pakliūti į vietinį Kankinimų muziejų. Jis tikrai įdomus. Jeigu bausmių įrankiai nedomina arba esate atvykę su vaikais, traukite tiesiai į Kuriozų muziejų, persmelktą tikros sanmariniškos dvasios: visi daiktai tikri.
Čia viskas persmelkta grožio. Čia už kiekvieno kalvos posūkio – tikras botanikos sodas.
Remigijus Mažintas