Iš Šiaulių kilusi kino režisierė Marta Dauliūtė gyvena Švedijoje, dirba kino prodiusere ir režisiere, dėsto. Lietuvoje ji žiūrovams pristatė ilgametražį dokumentinį filmą „Antra klasė“, kuriame kalbama apie priverstinę emigraciją, vyriškumą ir visuomenės sluoksnius. Kai kurie kadrai jos mamai priminė tremtį.
Jautrūs klausimai
Lapkričio pradžioje Vilniuje, Europos šalių kino forume „Scanorama“, Marta Dauliūtė pristatė savo filmą „Antra klasė“. 28-erių režisierė nuo 17 metų gyvena Švedijoje. Geteborgo kino akademijoje įgijusi kino režisūros bakalauro laipsnį, šiuo metu dirba prodiusere ir režisiere, dėsto kino režisūrą ir kino politiką, yra Švedijos nepriklausomų kino kūrėjų asociacijos valdybos pirmininkė. Šiauliuose ją sutikome tik vienai dienai grįžusią į gimtąjį miestą iš premjeros Vilniuje.
– Šalyje emigracijos tema yra gana daug kalbama. Kodėl baiminotės šį dokumentinį filmą rodyti Lietuvoje?
– Medžiaga jautri. Tai nėra filmas apie emigrantus, ir kaip sunku integruotis į Švedijos visuomenę. Sezoniniams darbams, trims ar šešiems mėnesiams atvykstantys žmonės Švedijoje vadinami svečiais-darbininkais. Dažniausiai jie gyvena ir dirba šalia visuomenės, tarsi niekieno žemėje. Per trumpą laiką stengdamiesi uždirbti kuo daugiau pinigų. Tai labai intensyvus laiko tarpas, fiziškai sunkios gyvenimo sąlygos, kai uždaroje erdvėje jie gyvena su žmonėmis, kurie kartu dirba. Mes filmavome medkirčiais dirbančius jaunus vyrus iš Lietuvos. Nemažai nemigos ir alkoholio. Juostoje visa tai matosi.
– Projektas truko ketverius metus. Iš pradžių filmavote Švedijos kelte, paskui radote medkirčius. Kokių komentarų sulaukėte iš filmo herojų, žiūrovų?
– Filme nusifilmavusiems vaikinams filmą rodėme praėjusį rudenį. Jų paklausiau: jeigu juostoje būtų kiti žmonės, ar jūs patikėtumėte, kad būtent taip viskas atrodo? Jie atsakė „taip“, todėl neabejojome, kad filmą reikia rodyti Lietuvoje.
Gražiai „Antros klasės“ premjerą apibūdino forumo moderatorė Margarita Jankauskaitė, pasakiusi, jog nieko keisto, kad premjera vyksta gana intymioje salėje, nes filme šnekama apie tris sunkiai viešai diskutuojamus dalykus: priverstinę emigraciją, visuomenės sluoksnius ir vyriškumą.
Po premjeros sutikau labai įdomių žmonių, kurie mano, kad tai yra įdomi medžiaga ir psichologiniais, psichiatriniais klausimais.
Filmą mačiusi mama sakė, kad kai kurie kadrai primena tremtį. Kaip anuomet kiekviena šeima buvo paliesta, taip ir dabar kiekvienoje šeimoje yra bent po vieną narį, kuriam tekę emigruoti.
Domina žmogaus vertės klausimas
– Kodėl nusprendėte kalbėti apie žmogaus vertę, antrąją klasę?
– Aš dirbu tik su tuo, kas man patinka. Aš ne kuriu, o bandau analizuoti tai, kas yra šalia, ką aš atpažįstu. Šiuo metu mane domina žmogaus vertės klausimas. Man atrodo, kad šių žmonių situacija labai aiškiai išreiškia mūsų ekonominę sistemą, kuri yra tokia: kažkas turi būti pigesnis, kad ta sistema toliau judėtų. Ir šioje situacijoje yra žmonės, kurie pigesni.
– Ar pačiai teko dirbti sezoninius darbus?
– Sezoninius darbus esu dirbusi tik Norvegijoje, kad finansuočiau studijas.
– Kaip, jūsų manymu, dalis žmonių visuomenėje tampa „pigesniais“?
– Aš vieno mano filmuojamų vaikinų klausiau, ar jis nori tik fizinį darbą dirbti. Atsakė: „Sunku“. Sakiau, kad jis gali daryti bet ką. Taip sakiau, nes mano tėvai – vidurinės klasės ir mane taip mokė. Jeigu tu visą gyvenimą matai tik fizinį darbą dirbančius tėvus, fizinį darbą dirbančius senelius, iš kur atsiras pasitikėjimo savimi eiti kitu keliu, kažką studijuoti? Ir Lietuvoje tai yra tarsi nurašymas.
Man labai įdomu, kuo žmogaus vertė yra susijusi su resursais. Ta idėja, kad tu esi savo laimės kalvis, yra nebemoderni. Tavo galimybės labai konkrečiai susijusios su tavo resursais, tiek ekonominiu, tiek simboliniu kapitalu.
– Kam siūlytumėte žiūrėti „Antrąją klasę“?
– Labai noriu filmą atvežti į Šiaulius, Radviliškį, Kuršėnus, kitus miestus, kuriuose aktuali emigracija. Man ne tiek svarbu, kaip filmą įvertins kino kritikai. Man svarbiausia sukelti suinteresuotumą šiuo filmu kaip medžiaga diskusijai visuomenėje, nes jį galime naudoti kaip laiko dokumentą, šiandien aprašantį, nagrinėjantį, kas tai yra žmogaus vertė, kas yra antra klasė. Ir tam gal kino teatras nėra optimaliausia erdvė? Kodėl jo neparodžius mokykloje dvyliktokams?
Gintarė VALUCKYTĖ
