Augalų apsaugos falsifikatų ir nelegalių produktų kontrabanda pagal pelningumą beveik prilygsta nelegaliai prekybai alkoholiu ir narkotikais. „Ekskomisarų biuro“ sekliai per vienus metus pričiupo tiek ūkininkų ir žemės ūkio bendrovių, naudojusių nelegalias augalų apsaugos priemones, kiek per visą savo gyvavimo laikotarpį nesugaudė nei muitininkai, nei Valstybinė augalininkystės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.
Nespjauna į įtartiną produkciją
Vilniuje surengtame seminare „Augalų apsaugos produktų importo kontrolė ir falsifikuotų produktų identifikavimas“ Lietuvos augalų apsaugos asociacija (LAAA) paskelbė šokiruojančią žinią – falsifikuotas ir nelegaliai į Lietuvą importuotas augalų apsaugos priemones savo ūkyje naudoja ne mažiau kaip 22 proc. žemdirbių.
Tokie rezultatai gauti 2010 m. rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijai „Spinter tyrimai“ apklausus 1 000 ūkininkų. Šie respondentai buvo atrinkti iš 3 000 stipriausių šalies ūkininkų sąrašo.
Vadinasi, statistiškai kas penktas žemdirbių produktas gali būti žalingas gyventojų sveikatai, nes pasėliams naudoti nelegalūs arba falsifikuoti pesticidai.
„Ilgai tylėjome, bet pagaliau nusprendėme apie tai pranešti ir visuomenei, nes falsifikatų problema tampa tokia, kad apie ją daugiau tylėti nebegalima“, – teigė LAAA vadovė Aušra Beniulienė.
Minėtą apklausą užsakė LAAA. Apklausos rezultatai taip pat rodo, kad net 42 proc. ūkininkų nesuvokia, jog negalima naudoti Lietuvoje neregistruotų pesticidų.
Pasauliniu mastu šešėlinė augalų apsaugos produktų rinka pagal pelningumą nusileidžia tik nelegaliai prekybai alkoholiu ir narkotikais.
Surengė netikėtus reidus
Dar blogiau tai, kad atsakingos institucijos, pradedant Lietuvos muitine ir baigiant Valstybine augalininkystės tarnyba (VAT), nesugeba sukontroliuoti šių šešėlinės produkcijos srautų.
Tai atskleidė LAAA kartu su „Ekskomisarų biuru“ nuo 2010 m. pavasario įgyvendinamas projektas, per kurį privatūs sekliai už rankos nutvėrė nelegalių pesticidų platintojus ir juos naudojusius žemdirbius.
„Pirmiausia ėmėmės platintojų, apie kuriuos prieš tai surinkome neoficialią informaciją. Visais atvejais ji pasitvirtino, – pasakojo „Ekskomisarų biuro“ prekių ženklų apsaugos skyriaus vadovas Rimgaudas Pilka. – Kai kurie platintojai nelegalius pesticidus pardavinėjo visiškai nesislapstydami – išrašinėjo sąskaitas-faktūras ir net taikydavo specialias kalėdines nuolaidas.“
Į reidus kartu su sekliais vyko ir vietos policijos pareigūnai, o visa surinkta medžiaga apie pažeidėjus perduota Valstybinei augalininkystės tarnybai. Ji juos ir nubaudė.
Sekliai nustatė, kad nelegalūs pesticidai buvo platinami Šiaulių, Pakruojo, Rokiškio, Kauno, Širvintų ir Vilkaviškio rajonuose.
Per antrą projekto įgyvendinimo etapą aiškintasi, kaip plačiai nelegalios augalų apsaugos priemonės naudojamos ūkiuose. Daugiausia buvo tikrinami stambūs ūkininkai ir žemės ūkio bendrovės, valdantys ne mažiau kaip 500 ha pasėlių plotus.
„Paaiškėjo, kad daugiau nei 50 proc. žemdirbių naudojo nelegalius pesticidus arba jų falsifikatus“, – teigė R.Pilka.
Saviškių netikrino
„Ekskomisarų biuro“ vienas vadovų R.Pilka „Valstiečių laikraščiui“ sakė, kad bendrovės seklius pasamdė LAAA.
Šios asociacijos narės yra įmonės, atstovaujančios garsiausių prekių ženklų pesticidų gamintojams. Jų produktai nėra pigiausi, pavyzdžiui, UAB „Bayer“ prekiauja „Bayer CropScience“ produktais, o UAB „BASF“ – BASF gaminiais, tarp kurių yra ir pesticidai.
Asociacijoje yra dar tuzinas užsienio ir Lietuvos kompanijų. Teisingumo dėlei verta pabrėžti, kad nemaža dalis pesticidų platintojų ir gamintojų LAAA visiškai nepriklauso.
„Asociacijos narių mes netikrinome“, – po ilgų kamantinėjimų galiausiai pripažino R.Pilka.
LAAA vadovė A.Beniulienė tikino, esą ji negalinti pasakyti, ar asociacijos nariai iš tiesų nebuvo tikrinti. „Prašau patikėti mano žodžiu, kad tai tikrai ne konkurencinė kova. Norėtųsi nepakenkti tyrimui“, – aiškino A.Beniulienė.
Tačiau nei ji, nei R.Pilka neatskleidė, kokiose konkrečiai bendrovėse buvo atlikti patikrinimai.
„Yra tam tikri niuansai, kad mes negalime laboratoriškai ištirti tų mėginių ir įrodyti, kad juose yra kokių nors priemaišų, – pabrėžė „Ekskomisarų biuro“ prekių ženklų apsaugos skyriaus vadovas R.Pilka. – Savo ruožtu asociacija apskaičiavo, kad šie tyrimai kainuotų brangiau, nei pažeidėjai būtų nubausti. Jiems būtų skirtos tik simbolinės baudos.“
Pirmą kartą už nelegalių augalų apsaugos priemonių platinimą ar naudojimą baudžiama iki 2 000 Lt. Antrąkart nutvertas pažeidėjas sumoka jau 5 000 Lt.
Nesijaučia prasikaltęs
VAT direktoriaus Evaldo Zigmo Čijausko teigimu, pernai tarnyba surašė 4 pažeidimų protokolus už pesticidų falsifikatų įvežimą ir platinimą. Skirta baudų už 6 000 Lt.
Vienas tokių atvejų užfiksuotas UAB „Chemtagra“, kuri į šalį importavo net 28 t augalų apsaugos falsifikatų iš Kinijos, Šanchajaus miesto.
„Negaliu patvirtinti, kad buvo 28 tonos“, – sakė UAB „Chemtagra“ direktorius Algirdas Bielskis.
„Valstiečių laikraščiui“ jis tvirtino, esą ne įmonės kaltė, kad į Klaipėdos uostą atkeliavo falsifikuoti augalų apsaugos produktai, skirti piktžolėms naikinti.
„Esu įsitikinęs, kad tiekėjas man atsiuntė ne tą produktą, kurio mes pageidavome, todėl Klaipėdos terminale buvo iškrauta ne ta produkcija“, – aiškino A.Bielskis.
Visą gautą siuntą „Chemtagra“ sunaikino ir, kaip reikalaujama, apie tai paskelbė laikraštyje. „Visus nuostolius tiekėjas man kompensavo, todėl jam neturiu jokių pretenzijų, – teigė A.Bielskis. – Bet tai nebuvo nelegali produkcija, ji tiesiog nebuvo užregistruota.“
Jis taip pat nusistebėjo, kad informaciją apie „Chemtagrą“ žurnalistui pasakė VAT direktorius E.Z.Čijauskas.
„Na, supratau“, – lyg kažką galvodamas numykė A.Bielskis.
Paklausą nulemia kaina
LAAA vadovė A.Beniulienė pripažino, kad nelegalių pesticidų paklausą nulemia itin žema jų kaina. Kai kuriais atvejais nelegalūs produktai kainuoja iki 30 proc. pigiau.
Daugiausia nelegalių augalų apsaugos priemonių į Lietuvą įvežama iš Lenkijos, o falsifikatų – iš Kinijos, kurie į šalį patenka per Klaipėdos uostą.
„Kalbant apie Lenkiją, tai kainų skirtumas susidaro dėl skirtingo pridėtinės vertės mokesčio (PVM), kuris Lietuvoje siekia 21 proc., o Lenkijoje – tik 8 proc.“, – tikino A.Beniulienė.
Ūkininkai teigia, kad Lietuva pagal Europos Tarybos reglamentą (1107/2009) dėl augalų apsaugos priemonių platinimo yra nepagrįstai pagal savo klimato sąlygas priskirta Skandinavijos zonai. Vien todėl esą lietuviai už pesticidus moka skandinavišką, o ne lenkišką kainą.
LAAA vadovė A.Beniulienė aiškina, kad jei lenkiškų pesticidų kaina yra 30 proc. mažesnė, tai galima neabejotinai tvirtinti, jog tai net ne nelegalūs pesticidai, o jų falsifikatai, išpilstyti Lenkijoje.
Oficialūs produktų platintojai tikina, kad augalų apsaugos priemonių Lietuvoje parduodama už 45–52 mln. eurų (155–180 mln. Lt), iš jų nelegalios ir falsifikuotos produkcijos – už 10–12 mln. eurų (35–41 mln. Lt).
Falsifikuoti pesticidai dėl savo priemaišų yra itin pavojingi žmonių sveikatai.
KOMENTARAI
Tai visiškas absurdas
Jonas Talmantas , Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas
Savo ūkyje nenaudoju jokių nelegalių pesticidų, bet apie bendrą situaciją galiu pasakyti, kad ji yra normali. Iki šiol neaišku, kodėl Lietuva yra priskirta prie Skandinavijos, darančios įtaką visai pesticidų platintojų kainų politikai mūsų šalyje. Kažkas taip „sudirbo“, kad žemdirbiai negali iš Lenkijos įsigyti pesticidų, nes neva pas mus vyrauja Skandinavijos klimatas, todėl šiam klimatui pagaminti pesticidai netinka Lenkijai. Tai visiškas absurdas. Jeigu man reikia 1–2 tonų pesticidų, o vienas litras ar kilogramas to paties produkto Lenkijoje kainuoja 10–12 litų pigiau, nei neva legalus iš Skandinavijos, galima įsivaizduoti, koks susidaro pinigų skirtumas. Ne vieną kartą LAAA vadovei A.Beniulienei sakiau: „Suvienodinkite kainas ir šešėlis išnyks.“
Reikėtų taikyti vienodą kainodarą
Andrejus Stančikas, Žemės ūkio rūmų pirmininkas
Nedrįsčiau teigti, kad ūkininkai naudoja pesticidų falsifikatus. Veikiau yra naudojami nelegaliai į Lietuvą įvežti produktai. Bet turime dvi problemas. Lietuva priskirta Skandinavijos zonai, o ne tai pačiai, kuriai priklauso ir Lenkija. Vien todėl skiriasi pesticidų kainodara, nors produktai iš esmės yra tie patys. Lietuviai moka „skandinavišką“ kainą, o galėtų mokėti „lenkišką“, kuri yra gerokai mažesnė. Vien todėl atsiranda vadinamoji kontrabanda. Jei platintojai taikytų vienodas kainas, problema išnyktų savaime. Kita problema – valstybės institucijų nesugebėjimas kontroliuoti kontrabandos srautų. Neįtikima, kad muitinė ir VAT faktiškai nenuveikė beveik nieko, kad sulaikytų ir nubaustų falsifikatų iš Kinijos importuotojus, nors teigiama, kad Lietuva tapo šių falsifikatų tranzito valstybe.
VL žurnalistas Gediminas Stanišauskas
