Jei valstybėje iškyla nenumatytų problemų, kurioms išspręsti reikia šimtų milijonų litų, didesnių bėdų nekyla. Lietuva tam tikslui turi Privatizavimo ir Rezervinį (Stabilizavimo) fondus, kurie pildomi iš valstybės turto pardavimo sandorių gautais pinigais.
Reikia pinigų nacionalinio stadiono statybai? Prašau! Tam yra Privatizavimo fondas. Streikuoja mokytojai dėl mažų algų? Tinka tas pats šaltinis. Rusiją ištinka ekonominė krizė, purtanti Lietuvos ekonomikos pamatus, ar susidaro kitokia ekstremali situacija? Padės Rezervinis fondas, iš kurio dengiami ir valstybės įsipareigojimai, susiję su valstybės skola.
Šiuo metu Privatizavimo fonde dar yra kiek daugiau nei milijardas litų, o Rezerviniame fonde - kiek daugiau nei 700 mln. litų, gautų pardavus „Mažeikių naftą“. Tačiau politikai suplanavo šias lėšas ištaškyti jau šiemet. Privatizavimo fonde teliks 600 tūkst. litų.
Gyvi tik iš pardavimo
„Planuojama, kad tiek ir teliks. Vienintelis Privatizavimo fondo pajamų šaltinis - valstybės turto pardavimas. Trečdalis fondo lėšų nukreipiama į Rezervinį fondą. Šiam tai - taip pat vienintelės pajamos. Didesnių įplaukų neplanuojama, nes neketinama ko nors privatizuoti. Kuo toliau, tuo mažiau lieka to, ką galima privatizuoti. O dėl to, kaip gyvensime, tai dar yra ir mokestinės pajamos“, - guodė Finansų ministerijos Biudžeto departamento direktoriaus pavaduotojas Darius Sadeckas.
Kaip Lietuva gyvens, nebeturėdama ne tik piniginių, bet ir nekilnojamojo turto rezervų? Anot specialistų, tokiu atveju, tvirtinant šalies biudžetą, kai kurioms sritims lėšas reikės apkarpyti arba toliau skolintis iš užsienio. Taip pat galima pasinaudoti pinigais, jei jų į biudžetą surenkama daugiau nei planuota. Paprastai ši lėšų dalis skiriama valstybės skolai, siekiančiai apie 15 mlrd. litų, mažinti ir palūkanoms mokėti.
Be rezervo – pavojinga
„Neturėtų būti taip, kad 2009-aisiais Privatizavimo fondas liks be pajamų. Dar liko neprivatizuoti skirstomųjų tinklų, naftos, dujų paketai. O kai baigsis, ką galima privatizuoti, tai baigsis. Bet rezervas nenumatytiems atvejams turi išlikti. Gal bus biudžetas perteklinis, ir politikai apsispręs tas lėšas į rezervą pervesti?“ - svarstė Finansų ministerijos Valstybės fondų skyriaus vedėjas Antanas Makaveckas.
Finansų analitikas Rimantas Rudzkis pabrėžė, kad visos normalios valstybės turi finansinį rezervą juodai dienai. „Kol kas ir be rezervo nebūtų labai baisu, nes mūsų skolinimosi reitingas yra neblogas. Blogiausiu atveju būtų galima pasiskolinti ekonomikai gelbėti. Tačiau vis tiek be rezervo gyventi - pavojinga. Jau dabar skolinimosi reitingas kiek sumažėjo. Jei ekonomikos augimo tempai sulėtės ar kris, kris ir reitingas“, - perspėjo R.Rudzkis.
Išsipardavusi valstybė – priklausoma
Parlamentaras, buvęs ekonomikos ministras Julius Veselka įsitikinęs: kai Lietuva privatizuos visą savo turtą, dings ir jos nepriklausomybė. „Rezervus juodai dienai mažai valstybių taupo. Yra klasikinė schema: pinigai padengiami konvertuojamąja valiuta arba auksu. Todėl į rezervus žiūriu skeptiškai. Jei valiutą mokama tvarkyti, tai tie rezervai nelabai ir reikalingi. Kitas klausimas - ar racionaliai švaistomos fondų lėšos. Dabartinės valdžios požiūris: išnaudosime pinigus, o kiti rudenį tegul pasikaria“, - dėstė J.Veselka.
Parlamentaras piktinasi, kad valstybė išparduoda savo turtą ir taip lengviausiu būdu siekia gauti pinigų problemoms spręsti. „Čia tai jau globalistų filosofija, kai išparduodamas turtas. Dar 1870-aisiais bankininkas Rotšildas yra pasakęs: „Man nesvarbu, kas vykdo konkrečios valstybės politiką. Leiskite man įsigyti tos valstybės pinigus ir aš valdysiu jos politiką.“ Kai valstybė visą turtą išparduoda, nebeturi svertų vykdyti politiką. Ją valdo turtą įsigiję asmenys“, - pažymėjo J.Veselka.
Politiko nuomone, kadangi parduoti beveik nebėra ko, ateis eilė ir infrastruktūrą privatizuoti. „Jau ir taip per daug išpardavėme. Beliko energetika ir geležinkeliai. Energetiką padovanojome veltui, dabar ateis ir geležinkelių eilė. Tačiau infrastruktūros tikrai nereikėtų privatizuoti“, - pabrėžė J.Veselka.
Danas Nagelė
