„Alytuje yra Dzūkijos mokykla, kurios kieme – dar sovietmečiu statytas pastatas, kadaise buvęs bendrabutis. Jo maži tamsūs kambarėliai paversti lavinamųjų ir specialiųjų poreikių turinčių vaikų klasėmis. Dar vesdama dukrą į Alytaus „Vilties“ mokyklą-darželį, mintyse vis pasvajodavau, kad kol Justinai reikės į jį eiti, jis tikrai bus nugriautas ir mano mergaitei neteks praverti jo durų. Vis dėlto mes ne tik į jį atėjom, bet greitai jau ir išeisim, o jis koks buvo, toks ir yra iki šiol“, – nevilties neslepia autizmo spektro sutrikimą, epilepsiją ir protinį atsilikimą turinčios Justinos mama Kristina Nekrašienė.
Socialiniai tinklai padėjo pasiekti pergalę
„Šį pastatą vadiname „gardeliu“, nes mūsų vaikai jame ugdomi visas įmanomas higienos normas pažeidžiančiomis sąlygomis: klasės mažos, tamsios, nuolat kemšasi kanalizacija, tvyro baisus kvapas, rūsyje veisiasi žiurkės, o jų gaišenų retsykiais aptinkama net klasėse. Pastatas trijų aukštų, jame nėra nei lifto, nei keltuvų – neįgaliojo vežimėlyje sėdintį mano sūnų remonto nemačiusiais, nuslidintais laiptais darbuotojai neša rankomis, – pasakoja šioje mokykloje besimokančio cerebrinį paralyžių turinčio Patriko mama Rasa Andriukonienė. – Mes net valgyklos šitame „gardelyje“ neturime – ar lyja, ar sninga, vaikai turi eiti į už 100 metrų esančią mokyklos valgyklą. Nevaikštantiems mokytojų padėjėjos atnešdavo maistą termosuose ir patiekdavo jį plastikiniuose induose, o prie jų pripratę vaikai paskui tokių pačių reikalaudavo ir namuose.“
Ilgai kentėjusios tokį savo vaikų žeminimą, aktyvios mamos susibūrė ir ėmėsi ginti jų teises: ėjo į savivaldybę, kreipėsi ir į buvusį, ir į dabartinį merą, vicemerus, ieškojo supratimo savivaldybės taryboje, Švietimo ir sporto skyriuje, bet visi jų prašymai atsimušdavo lyg žirniai į sieną. Tiesa, po kurio laiko atsikalbinėjimą, kad sąlygoms „gardelyje“ pagerinti nėra pinigų, pradėjo keisti pažadai parengti pastato renovacijos projektą ir laukti finansavimo. „Iš pradžių tai suteikė vilties, bet greitai įsitikinome, kad ir toliau niekas nejuda iš vietos, o kai paklausdavome, kada renovacijos darbai pagaliau prasidės, išgirsdavom atsakymą, kad projektas pateiktas ir vis dar laukiama atsakymo, paskui – kad projektą atmetė ir esą rengiamas naujas, – pasakoja R. Andriukonienė. – Dabar suprantame, kad taip buvo bandoma mus nuraminti, o vis atidėliojant tą terminą – tik tempiama guma.“
Kantrybės netekusios mamos socialiniuose tinkluose pradėjo skelbti nuotraukas, filmuotus vaizdus, kokiose klasėse vaikai ugdomi, kaip jie per lietų ir vėją slidinėja į valgyklą, kaip sėdintys vežimėliuose rizikingai nešami laiptais. „Žmonės sukilo, pasipylė pasipiktinimo komentarai, – prisimena K. Nekrašienė. – Ir tada per vieną naktį įvyko stebuklas – vicemerė socialiniuose tinkluose pranešė: projektas patvirtintas, pastatas bus renovuojamas!“
Apie 10 000
Apie 25 000
Apie 40 000
Rado idealią mokyklą
Apie tai, kur per renovaciją dėsis vaikai, niekas nekalbėjo, tad mamos pačios suskato ieškoti, kur jų vaikai galėtų mokytis. „Alytus – nedidelis miestas, jame vos kelios mokyklos, tad nebuvo sunku visas aplankyti ir įsitikinti, kas ten mūsų vaikų laukia“, – sako K. Nekrašienė. Tiesa, moterys neslepia pasitelkusios gudrybę – iš pradžių elektroniniu paštu pranešdavo, kad nori į šią mokyklą leisti savo vaikus ir ją apžiūrėti. „Kol nepasakydavome, kad mūsų vaikai turi specialiųjų poreikių ir kad jų ne vienas ar du, o 70, mus mielai sutikdavo (dauguma mokyklų nesurenka reikiamo vaikų skaičiaus, tad džiaugiasi kiekvienu nauju mokiniu), bet sužinoję realią situaciją iškart traukdavosi: esą tiek vaikų priimti negali – neturi nei tiek laisvų klasių, nei mokytojų“, – pasakoja K. Nekrašienė. Taip niekuo baigėsi jų žvalgyba ir Vidzgirio, ir Piliakalnio progimnazijose.
„Sužinojusios, kad likviduojama Alytaus suaugusiųjų ir jaunimo mokykla, nuvažiavome į ją, – pasakojimą tęsia R. Andriukonienė. – Mokykla mus pasitiko ne tik patogiu pandusu, šviesiomis ir erdviomis klasėmis, bet ir direktoriaus supratingumu. Bendradarbiaudama su Alytaus partneriu – Lenkijos Gižycko miestu, garsėjančiu dėmesiu specialiųjų poreikių vaikams, mokykla parengė projektą, iš partnerių gavo finansavimą ir, nors neturėjo nė vieno neįgalaus mokinio, pritaikė pastatą.“ Pasižvalgiusios po mokyklą moterys įsitikino – čia užteks vietos ir vaikų klasėms, ir specialistams. „Idealus variantas – viskas, ko mums reikia“, – džiaugėsi mamos. Taip manė ir mokyklos direktorius – jis iškart paskambino Alytaus miesto savivaldybės tarybos nariui Sigitui Leonavičiui, pakvietė atvažiuoti ir viską apžiūrėti.
Mokyklos tinkamumą įvertino ir joje apsilankęs asociacijos „Savarankiškas gyvenimas“ prezidentas Ričardas Dubickas. „Jokių slenksčių, didelės klasės, puikus apšvietimas, erdvi valgykla – viskas tiko, reikėjo tik mažo kosmetinio remonto“, – sako aplinkos pritaikymo studiją Alytuje atlikęs R. Dubickas.
Mokyklos-daugiafunkcio centro vizijai nepritarta
Nors S. Leonavičius šią idėją palaikė, vis dėlto taip manė ne visi savivaldybės tarybos nariai – kai kurie sakė, kad specialiųjų poreikių vaikams šis pastatas gerokai per didelis. „Ne vienam abejojančiam tarybos nariui reikėjo įrodinėti, kad mokykloje galima ne tik ugdyti mūsų vaikus, bet ir imtis kitų veiklų, pavyzdžiui, įkurti žmonių su negalia užimtumo centrą, nes 21-erių sulaukęs neįgalusis nelabai turi kur eiti“, – sako prie šios amžiaus ribos artėjančios Justinos mama. Moteris neslepia, kad Alytaus socialinių paslaugų centras jos dukros nelabai laukia.
Žmonių su negalia teisių stebėsenos komisijos prie Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos pirmininkė Kristina Dūdonytė pažvelgė dar plačiau ir pasidalijo vizija likviduojamos Suaugusiųjų ir jaunimo mokyklos vietoje įkurti mokyklą-daugiafunkcį centrą. Sunkią negalią turintys mokiniai baigę mokyklą galėtų ir toliau lankyti tame pačiame pastate įkurtą daugiafunkcį centrą, kuriame dirbtų tie patys specialistai – specialieji pedagogai, psichologai, logopedai, ergoterapeutai, kineziterapeutai ir t. t.
„Tai būtų gerai visiems: vaikai mokykloje gautų tinkamą ugdymą, o ją baigę tame pačiame centre galėtų būti ugdomi toliau, nes šiems žmonėms dažnai to reikia visą gyvenimą, – sako K. Dūdonytė. – Būtų gerai ir specialistams – jie dirbtų tose pačiose patalpose, nereikėtų niekur važinėti. Gerai ir tėvams, kurių suaugusius vaikus ne visada priima Alytaus socialinių paslaugų centras. O jeigu tai būtų regioninis daugiafunkcis centras, tai ši pagalba būtų suteikta ir tiems žmonėms, kurie galbūt dar labiau apleisti kažkur kaimo glūdumoje, rajone ar dar kur kitur – jiems būtų užtikrinta galimybė mokytis visą gyvenimą.“ Jos nuomone, dėl negalios negalima nurašyti nė vieno žmogaus, o valstybės, tuo labiau savivaldybių pareiga – suteikti tinkamas sąlygas ir pagalbą, kad net ir sunkios negalios žmogus galėtų parodyti, ką gali.
Pasak R. Andriukonienės, šią vasarą neįgalių vaikų mamos buvo atidėjusios visus asmeninius planus ir dalyvavo savivaldybės tarybos posėdžiuose, jos nariams aiškino, ginčijosi, daug kartų važiavo ir į Dzūkijos mokyklą, rodė jų vaikų lankytą „gardelį“, įrodinėjo, kad renovuota pastato išorė nepakeis netenkinančių sąlygų pastato viduje, prašė pagalvoti apie ateitį, stebėjo internete transliuojamus tarybos posėdžius ir neslėpė nevilties, kad visos jų pastangos neduoda rezultatų. Likviduojamą Alytaus suaugusiųjų ir jaunimo mokyklą vis dėlto nuspręsta ne atiduoti neįgaliesiems, o įtraukti į parduodamo nekilnojamojo turto sąrašus.
Direktorės nuomonei pasipriešinti nepavyko
Už savo vaikus kovojančios mamos įsitikinusios, kad negalią turinčių mokinių perkėlimą į Suaugusiųjų ir jaunimo mokyklą Dzūkijos mokyklos vadovybė priėmė kaip grėsmę netekti 70 mokinių, atsinešančių 35 proc. didesnį mokinio krepšelį, todėl darė viską, kad taip neįvyktų. „Vaikai į mokyklą ateina su didesniu krepšeliu, bet mokosi nuo sovietinių laikų neremontuotame pastate, o pagrindinė Dzūkijos mokykla remontuojama jau antrą kartą“, – nuoskaudos neslėpė K. Nekrašienė.
„Mokykloje buvo sukviestas visuotinis susirinkimas. Kai kurie tėvai į jį atėjo nežinodami realios situacijos. Jiems buvo paaiškinta, kad išsikėlę į kitame mikrorajone esančią Alytaus suaugusiųjų ir jaunimo mokyklą neturėsim autobusiuko vaikams vežioti (nes autobusiukas juk priklauso Dzūkijos mokyklai), nebeturėsim su jais dirbančių specialistų“, – pasakoja R. Andriukonienė.
Pasak R. Dubicko, buvo minimi ir visiškai tikrovės neatitinkantys faktai: esą Suaugusiųjų ir jaunimo mokyklos kiauras stogas, bėga vanduo, supuvę langų rėmai, pučia vėjas ir pan.
Mokyklos direktorė pasiūlė alternatyvą – vietoj Suaugusiųjų ir jaunimo mokyklos renovacijos laikotarpiu rinktis Vidzgirio progimnaziją. Už vaikų teises kovojančios mamos paprieštaravo – lankydamosi joje jos įsitikino, kad mokykla nepasiruošusi priimti negalią turinčių vaikų: patekti galima tik į pirmą aukštą, kuriame nėra pakankamai klasių, o į kitus aukštus nėra lifto ir pan. Be to, besilankydamos joje sužinojo, kad jų vaikams mokykla gali skirti tik 6 klases, kai jiems reikia ne mažiau kaip 9 ir papildomų patalpų specialistams.
Į K. Nekrašienės užduotus klausimus, kur dėsis Vidzgirio progimnazijoje netilpsiantys vaikai ir ar ši mokykla ir bendruomenė paruošta priimti 70 vaikų su negalia, atsakymų nesulaukė.
Po R. Dubicko perspėjimo, kad Vidzgirio progimnazijai pritaikyti savivaldybė turės nepagailėti lėšų, mat reikės įrengti šešis keltuvus arba liftą, alternatyvos sumanytojai nesureikšmino – esą dėl dviejų neįgaliojo vežimėliu judančių vaikų daug pinigų tikrai nereikės.
Pro ausis praleista ir „Savarankiško gyvenimo“ asociacijos prezidento pastaba, kad nors mokykloje būtų ir vienas neįgalus vaikas, ją vis tiek reikėtų pritaikyti. Be to, niekas nežino, kiek tokių vaikų atsiras ateityje, juolab kad Švietimo įstatymas įpareigojo nuo 2024 metų visas mokyklas priimti specialiųjų poreikių turinčius mokinius.
Į „gardelį“ vaikai negrįš?
Nusileisti neketinančios mamos pasiūlė kompromisą: „Gerai, einam į Vidzgirio progimnaziją, bet ją pritaikom ir čia liekam, po metų į Dzūkijos „gardelį“ negrįžtam.“ „Savarankiško gyvenimo“ prezidentas sako konsultavęsis su vaikų ir paauglių psichiatru prof. Dainiumi Pūru, vaikų psichiatru psichoterapeutu Linu Slušniu. Jų nuomone, toks negalią turinčių vaikų kilnojimas iš vienos vietos į kitą netoleruotinas ir labai neigiamai atsiliepia jų psichikai.
Vidzgirio progimnazijoje jau kuriamos specialiųjų poreikių vaikams tinkamos ugdymo sąlygos: suremontuotos trys klasės, sumontuoti du keltuvai, įrengiamas dar vienas, tęsiami kiti darbai. „Mūsų klase dabar patenkinti ir vaikai, ir mokytojai: pagaliau turime didelius langus, dienos šviesą! Galų gale mokykla kvepia kepamomis bandelėmis, o ne kanalizacija. Tiesa, kol kas labai trūksta patalpų specialistams – masažo ir ergoterapijos specialistai dalijasi vienu mažu kabinetu, kineziterapeutas irgi neturi sąlygų normaliai dirbti, nėra poilsiui skirtos vietos. Vis dėlto tikimės, kad pavyks ir tai išspręsti“, – sako R. Andriukonienė ir patikina, kad kitais metais tikrai nenorėtų vėl grįžti į nors ir esą renovuotą „gardelį“.
Šiandien dar sunku pasakyti, kaip ši istorija baigsis. Aktyvios specialiųjų poreikių vaikų mamos pripažįsta, kad kol už savo vaikus kovojo vienos, nieko nepasiekė. Reikalai pradėjo judėti tik sulaukus palaikymo – jų pusėn stojus savivaldybės tarybos nariui S. Leonavičiui, asociacijos „Savarankiškas gyvenimas“ prezidentui R. Dubickui, asociacijos narei ir Žmonių su negalia teisių stebėsenos komisijos pirmininkei K. Dūdonytei. Mamos džiaugiasi, kad S. Leonavičiui padedant net atsirado rėmėjas – VšĮ „Grunto valymo technologijos“, skyręs paramą vaikų žinioms apie aplinkosaugą gilinti. Vaikai su tėvais jau buvo išvykę į pirmąjį edukacinį užsiėmimą alpakų ūkyje. Kelionė dviaukščiu kompanijos „Toks“ autobusu, susitikimas su mielais gyvūnais, pietūs ant Galvės ežero kranto tiesiai prieš Trakų pilį įsikūrusioje kavinėje visiems paliko neišdildomų įspūdžių.
R. Dubickas sako, kad šių mamų ryžtas apginti savo vaikų teises jau peržengė Alytaus miesto ribas. „Apie tai informuota prezidentūra, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, Neįgaliųjų reikalų departamentas“, – pabrėžia jis ir priduria visose šiose institucijose sulaukęs patikinimo, kad situacija bus stebima ir šie vaikai nebus palikti likimo valiai, o pats įsipareigojo joms nuolat apie tai priminti. Pasak jo, nėra jokios logikos po metų šiuos vaikus vėl grąžinti į buvusią mokyklą – juk išorinė pastato renovacija iš esmės nepagerins jų ugdymo sąlygų, be to, tokios specialiosios mokyklos, kuriose vaikai ugdomi atskirtyje, be įtraukties į bendrojo ugdymo aplinką, turės apskritai išnykti.
Straipsnio autorė: Aldona Milieškienė.
