Ketvirtadienį Vilniaus Universitete pristatyta studija apie galimą naująjį ES ir Rusijos strateginį susitarimą. Studija, kurią parengė „Rytų geopolitikos studijų centras“, pasirodė pačiu laiku.
Tik trečiadienį tapo aišku, kad 27 ES narės pagaliau susitarė dėl derybų mandato, kuriuo vadovaudamasi Europos Komisija sieks pasirašyti su Rusija naują strateginį susitarimą. Tačiau vien tuo procesas dar nesibaigia. Kaip pažymėjo Lietuvos užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas, į Lietuvos reikalavimus buvo atsižvelgta ir jie įtraukti į derybų mandatą. Tai yra nemenkas laimėjimas, nes, anot diskusijoje dalyvavusio Užsienio reikalų ministerijos atstovo Egidijaus Naviko, tokiu atveju Lietuva įgyja galimybę reikalauti iš Europos Komisijos ataskaitos apie tai, kaip derybų metu ginami mandate įtvirtinti Lietuvos reikalavimai.
Tačiau tai tėra pirmas žingsnis ilgame kelyje. Kaip teigiama „Rytų geopolitikos studijų centro“ studijoje, pačios derybos su Rusija turėtų įsibėgėti jau kitą pusmetį, kai ES pirmininkavimo vairą perims Prancūzija. Prognozuojama, kad susitarimas, atsižvelgiant į visas ratifikavimo procedūras, geriausiu atveju įsigalios tik 2010 metais. Iki to laiko reikės tenkintis kiekvienais metais pratęsiamu senuoju partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimu.
Pristatydami studiją, „Rytų geopolitikos centro“ atstovai Živilė Dambrauskaitė bei Laurynas Kasčiūnas teigė, kad derybos dėl naujo strateginės partnerystės susitarimo yra puiki proga diskutuoti apie ilgalaikius ES bei Rusijos santykius bei pačios Lietuvos viziją dėl ES bei Rusijos santykių
Studijos autorių teigimu, partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimo su Rusija pasirašymas Lietuvai yra itin svarbus, nes tai yra bene vienintelė institucinė priemonė mūsų šaliai iškelti savo nacionalines saugumo problemas į europinį lygmenį bei pabandyti susieti šių problemų sprendimą su Rusijai politiškai ir ekonomiškai jautriais klausimais.
Studijoje kalbama apie optimalias ES santykių su Rusija modelio paieškas. Šiuo atveju pagrindinė problema iškyla svarstant, kokiu principu remiantis reikia siekti naujo partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimo pasirašymo. Išsamiai aptariamos 2 pagrindinės alternatyvos: sąlygiškumas bei abipusiškumas. Sąlygiškumas iš esmės visų pirma reiškia, kad mainais už ekonominę bei politinę naudą iš Rusijos būtų reikalaujama įgyvendinti tam tikras ES vertybes, o iš esmės tai reiškia demokratizaciją. Šiuo atveju ES duodama Rusijai „meduolį“ siektų jai primesti savo normas. Tačiau šiandien tai yra sunkiai įsivaizduojama net ir tiems, kurie po Dmitrijaus Medvedevo inauguracijos į prezidentus tikisi Rusijos santykių su Vakarais atšilimo. Be to, ES vargiai turi ką pasiūlyti Rusijai, kad ši nedelsdama imtųsi reformų. Priešingai, Rusijos energetiniai ištekliai bei gebėjimas veikti per sostines, t.y. apeinant Briuselį, leidžia sąlygas didžiąja dalimi diktuoti šiai šaliai.
Tuo tarpu abipusiškumo principas visų pirma remiasi pragmatiškumu ir abipusiais mainais siekiant pasiekti susitarimą. Šio principo pasirinkimas iš esmės reikštų tai, kad ES, užuot mėginusi išoriškai paveikti Rusijos politinę sistemą, pereina prie pragmatinio konkrečių problemų sprendimo būdų paieškos.
Naujasis partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimas yra itin reikšmingas, nes senajame susitarime dominuoja būtent sąlygiškumo principas, o tai daro susitarimą mažai veiksmingą.
Autorių teigimu, senasis susitarimas keliose kertinėse srityse patyrė visišką bankrotą. Visų pirma užsimenama apie ekonominį neįgalumą, nes senajame susitarime numatoma, kad laisvoji prekybos zona bus sukurta tik tuomet, kai Rusija perims ES standartus bei europines vertybes. Naivu tikėtis, kad dabartinis Kremliaus režimas tą įvykdys.
Be to, senasis susitarimas numatė aiškų ES siekį demokratizuoti Rusiją. Ši politika patyrė visišką bankrotą. Kaip taikliai pastebėjo diskusijoje dalyvavęs dr. Kęstutis Girnius, senasis partnerystės bei bendradarbiavimo susitarimas, kuris įsigaliojo 1997 metais, buvo tiesiog ES primestas tuomet sunkumus išgyvenančiai Boriso Jelcino Rusijai. Padėčiai kardinaliai pasikeitus, vargu ar verta tikėtis, kad Kremlius degs noru įgyvendinti visus susitarime numatytus punktus.
Bene pats aktualiausias skyrius yra skirtas aparimui to, kokio strateginio susitarimo reikėtų Lietuvai ir kur link turi veikti mūsų diplomatija. Aptarus 3 galimus susitarimo modelius, daroma išvada, kad mūsų šaliai palankiausias būtų neorealistinis arba teisės viršenybės modelis, kuris būtų orientuotas į ES ir Rusijos tarpusavio priklausomybės stiprinimą, remiantis teisinio abipusiškumo principu. Studijos autoriai teigia, kad Lietuvai itin svarbu yra tai, kad strateginis susitarimas įtvirtintų konkrečias nuostatas, kurios būtų nukreiptos į Rusijos vidaus bei užsienio politikos reformas: politikos bei verslo „suaugimo“ ribojimą, energetikos sektoriaus decentralizavimą ir demonopolizavimą bei efektyvesnių „įšaldytų“ regioninių konfliktų sprendimo receptų paieškas.
Kaip teigė E. Navikas, Lietuvai yra svarbiausia pasiekti, kad naujasis susitarimas nebūtų tik minimali abstrakcija ir jame būtų suderėta kuo daugiau konkrečių sąlygų bei reikalavimų. Tiesa, URM atstovas pažymėjo, kad, kalbant apie ES kaimynystės politiką, Sąjungoje jaučiamas skilimas, nes dalis valstybių apskritai vengia bet kokių pareiškimų, kurie neįtiktų Kremliui.
