„Visada gerai tai, kas jau žinoma, patikrinta, bet gal šiek tiek primiršta“, – tikina vegetarė, trijų knygelių apie sveiką gyvenseną („Gyvenu be vaistų“, „Dievo vaistas“, „Išsigelbėjimas“) autorė, biologė-chemikė Regina Balsevičienė. Šiuo metu ji vos ne kasdien braidžioja po pievas, laipioja Minijos upės šlaitais ir renka vaistinius augalus. Kai pašnekovės paklausiau, ar dar ne ne per vėlu prisirinkti gyvybiškai svarbių žolių, žiedų bei kaip prisirinkus juos paruošti žiemai, R.Balsevičienė atsakė, kad užsitęsęs pavasaris – geras laikas. Ji pažėrė patarimų, kuriais ir pati vadovaujasi.
Kokias žoles laikote svarbiausiomis, be kurių – nė dienos, kitaip galvojate, jog nusikaltote savo kūnui?
Tai kiaulpienės, asiūkliai, dilgėlės, beržų pumpurų bei jaunų lipnių lapelių aliejai ir trauktinė, dirvinis asiūklis. Visa tai – pagrindiniai mano ir artimųjų vaistai. Iš daržo žalumynų labiausiai vertinu petražoles, krapus, morkų viršūnėles. Nė vienas vaistas negali prilygti imunitetą stiprinančių, energijos suteikiančių žalumynų galiai, ypač dėl juose esančio chlorofilo, kuris savo chemine sudėtimi prilygsta kraujo hemoglobinui. Kiekvienoje iš šių žolių yra viskas, ko reikia sveikam žmogaus organizmui: vitaminai, mikroelementai ir makroelementai, aminorūgštys, baltymai, angliavandeniai, fermentai.
Pavyzdžiui, kiaulpienės ypač turtingos magniu, dilgėlėse gausu geležies, petražolių ir krapų sultys ar milteliai yra nuostabi priemonė regėjimui stiprinti. Labai vertinu petražoles! Jos puikiai tinka mažakraujystei gydyti, regėjimui stiprinti. Geriausi jų vartojimo būdai: sultys (tik po vieną šaukštą 2–3 kartus per dieną) ar ledukai (jas įpylus į kubelius užsišaldyti), sausi milteliai užgeriant vandeniu (2–3 arbatiniai šaukšteliai prieš ar valgio metu).
Turbūt svarbu suskubti prisirinkti kiaulpienių, nes nėra ligų, kurioms ši žolė nepadėtų?
Kiaulpienės tikrai yra gamtos vaistas numeris vienas. Jos gerina kaulų sudėtį, kraujo, limfos tekėjimą, medžiagų apykaitą, padeda nuo aterosklerozės, reguliuoja cukraus kiekį bei insulino gamybą, gydo kepenų ligas, nutukimą, vidurių užkietėjimą, anemiją, gastritą, inkstų ligas. Taip pat saugo nuo vėžio, nes kiaulpienėse daug polifenolių, antioksidantų… Galima tęsti ir tęsti – kiaulpienei nėra lygių.
Sudžiovintos kiaulpienės miltelių pavidalu vartojamos po pusę arbatinio šaukštelio 3 kartus per dieną, užsigeriant vandeniu, tarp valgių arba pusvalandį prieš valgį. Iš išspaustų sulčių, kurių galima užsišaldyti žiemai, galima gaminti trauktines, kiaulpienių žiedų trauktinę. Svarbu nepadauginti: kiaulpienių sulčių rekomenduojama išgerti tik po šaukštą, 2–3 kartus per dieną.
Kaip ir kokiu būdu žiemai užsišaldyti pienių žiedų?
Nepakenktų prisirinkti žiedų, pumpurų su koteliais ir parsinešus namo paberti ant užtiesalo valandai, kad išbėgiotų vabaliukai. Žiedų nereikia plauti, nes nubyrės žiedadulkės. Vėliau juos taupiai sudėti į švarų stiklainį ir užsukti metaliniu dangteliu (nuo jo iki žiedų palikti tarpelį, kad nesiliestų) ir laikyti šaldymo kameroje.
Dilgėles tikriausiai patariate maišyti su kiaulpienėmis?
Jos viena kitą papildo, nes abi galima vadinti geležies karalienėmis. Mišinys tinka žmonėms, kurie baiminasi, kad vienos dilgėlės nepadidintų kraujo krešėjimo. Kiaulpienių ir dilgėlių mišinį vartokite 1–2 valgomuosius šaukštus per dieną.Pavasarį skintos dilgėlės didina hemoglobino ir eritrocitų kiekį kraujyje. Jose gausu magnio, natrio, sieros, silicio, dėl kurio dilgėlių milteliai kartu su kiaulpienėmis ir dirviniu asiūkliu labai tinka gydytis nuo osteoporozės. Taip pat jose yra daug vitamino C bei kitų vitaminų.Vartojant sulčių pavidalu geriausia gerti 1–2 valgomuosius šaukštus (jas galite praskiesti kitomis sultimis arba vandeniu). Jei maišote daugiau žolelių (kiaulpienių, dirvinio asiūklio miltelius), normuokite visų po lygiai ir vartokite po 1–2 arbatinius šaukštelius anksti ryte su vandeniu, antrą kartą mišinio išgerkite prieš valgį.
O štai taip gaminu dilgėlių spiritinę trauktinę, kuri suteikia žvalumo, gerina kraujo sudėtį, širdies darbą, stiprina imuninę sistemą: į indą iki pat viršaus negrūsdama pridedu gegužės mėnesį rinktų dilgėlių lapų ir užpilu degtine. Laikau 8–10 parų, paskui nukošiu, labai gerai išspaudžiu lapus. Trauktinę rekomenduojama gerti po arbatinį šaukštelį ryte prieš valgį ir vakare prieš miegą.
Minėjote, kad didelį dėmesį skiriate petražolėms, ar tai dėl vitamino C?
Petražolės – taip pat visapusiškas vaistas. Jose puikiai subalansuotas vitamino C ir geležies kiekis. Vitaminas C padeda įsisavinti geležį. Petražolių sultyse esančios medžiagos stiprina kraujagysles, gerina regėjimą, aprūpina organizmą deguonimi – taip sumažėja infarkto, insulto rizika. Prie petražolių pereinu kaip tik tada, kai ima žydėti kiaulpienės – naudoju tik jų žiedus ir kotus, gaminu gydomąją trauktinę ar spaudžiu sultis.
O kuo pasižymi ir mums naudingas jūsų minėtas dirvinis asiūklis?
Tai vaistažolė, kurios sudėtyje daugiausia silicio. Jo ypač gausu šiurkščiuose asiūkliuose, augančiuose molingose vietose. Asiūkliai yra panašūs į eglutes. Jų stygius organizme, pasirodo, gali pagreitinti cukrinį diabetą, infarktą, onkologines ar sąnarių ligas.
Vaistinių augalų žinovai rekomenduoja vyresnio amžiaus žmonėms kasdien išgerti po puodelį asiūklių arbatos – tai apsaugo nuo daugelio ligų. Aš taip ir darau, be to, man patinka malonaus džiovinto šieno skonio ir kvapo arbata. Draugams ir pažįstamiems rekomenduoju ant skaudamų sąnarių dėti šutintų asiūklių kompresus. Gerą saują dirvinių asiūklių reikia suberti į sietelį ar ploną drobelę ir pakabinti virš verdančio vandens, o kai vaistažolės įkaista ir suminkštėja, suvynioti į lino audinį ir uždėti ant skaudamos vietos.
Pokalbis su Regina baigėsi optimistine gaida: pasak jos, reikia labiau pasitikėti savo kūno bei gamtos galiomis ir neužmiršti, kad sveikata turime rūpintis patys.
