Pavasaris dvelkia šiluma. Po truputį atidengiame savo kūną saulės spindulių ir vėjo glamonėms, tiesa, tik šiek tiek: leidžiame vėjui kedenti plaukus, neužsisagstome taip aklinai, kaip žiemą. Galbūt dėl ore tvyrančio vasariškų vėjo ir šilumos glamonių pažado, kurio išsipildymo visi taip nekantriai laukiame, linkstame arčiau vienas kito – norisi liesti, glostyti, glausti ir glaustis.
Jis palietė jai širdį
Pirmąsias glamones patiriame dar būdami mamos įsčiose. Devynis mėnesius kūdikis plūduriuoja ir švelniai supasi mamos pilve. Dar negimusiam kūdikiui pažįstamas lietimo pirščiukais, kuriuos jis taip mėgsta čiulpti, pojūtis. Kūdikis jaučia ir mamos ar tėčio prisilietimus per pilvo sienelę.
Prisilietimas žmogui – tiesiog gyvybiškai svarbus. Nustatyta, kad jei kūdikis pirmąsias savo gyvenimo dienas praleidžia neliečiamas, nemyluojamas ir neglamonėjamas, jis gali neišgyventi. Prisilietimo, glamonių stoka vaikystėje neigiamai paveikia ne tik emocinį, bet ir fizinį vaiko vystymąsi. Ir nors suaugusieji prisilietimo stoką išmoksta toleruoti (pavyzdžiui, atsiskyrę ar vieniši žmonės kuo puikiausiai išgyvena ir be glamonių), tačiau fizinis kontaktas išlieka toks pat gyvybiškai svarbus kaip ir ankstyvojoje vaikystėje, jei kalbame apie vyro ir moters santykius.
Poros gyvenime atsiveria itin platus prisilietimų spektras – pradedant nuo švelnaus paglostymo, apkabinimo ar bučinio, baigiant pačiu intymiausiu ir ypatingiausiu prisilietimu – sueitimi. Niekas taip įvairiai ir taip intymiai neliečia vienas kito kaip du įsimylėjėliai.
Prisilietimas yra labai „jausmingas“ pojūtis. Ne veltui apie itin stiprius jausmus sukėlusį potyrį mes sakome „tai palietė man širdį“. Juk būtent lietimu išreiškiame vienas kitam „tu esi man pats artimiausias“ ir būtent per lietimą du mylimieji sujungia kūnus ir širdis.
Kai susijungia lūpos
Bučinys, visų pirma, yra prisilietimas. Kita vertus, pojūčių tyrinėtojai teigia žmones pradėjus bučiuotis tam, kad užuostų ir paragautų vienas kitą. Išeitų, kad bučinys sujungia net tris jusles: uoslę, lytą ir skonį.
Lūpos yra švelnios ir itin jautrios. Už sugebėjimą jausti lūpomis yra atsakinga gana nemaža smegenų dalis. Anot pojūčių tyrinėtojos Diane Ackerman, iš burnos sklindantį šiltą orą pirmykščiais laikais žmonės suvokdavo kaip magišką sielos įsikūnijimą, tad bučinys simbolizuodavo dviejų sielų susiliejimą.
Lūpos primena intymiausią moters vietą. Lytiškai susijaudinus, lūpos parausta ir tampa putlesnės. Gilus vyro ir moters bučinys, bučinių žaismas kažkuria prasme atkartoja lytinį aktą. Dėl tos pačios priežasties padažytos lūpos nuo seno yra laikomos seksualumo simboliu.
Intymiausias savo mylimojo kūno vietas mes paprastai pirmiau paliečiame ir tik po to pamatome. Senais laikais tai, kas buvo uždrausta akims, nebūtinai buvo uždrausta liesti. O pats intymiausias prisilietimas – sueitis – įžiebia aistringos meilės ir naujos gyvybės liepsną.
Intymu, bet matoma
Kai kuriose kultūrose bučiavimasis viešoje vietoje laikomas amoralia ir smerktina veikla. Pojūčių tyrinėtojas Christopheris Nyropas pasakoja, kad, pavyzdžiui, konservatyvesnėse suomių bendruomenėse įprasta maudytis visiems kartu nuogiems, tačiau viešas bučiavimasis laikomas nepadoriu dalyku. Mūsų kultūroje viešas bučiavimasis iš esmės nėra smerkiamas, tačiau ne visada ir ne bet kur. Dažniausiai atlaidžiai ir su šypsena žiūrim į jaunus intensyviai besibučiuojančius įsimylėjėlius, tačiau taip besielgianti brandaus amžiaus pora atrodytų šiek tiek keistai, ar ne?
Kai kurios poros bet kokius intymesnius veiksmus – šiltą apkabinimą, bučinius ir glamones – slepia ne tik nuo nepažįstamųjų, bet ir nuo šeimos narių. Vis dėlto tyrimai rodo, kad vaikai jaučiasi laimingesni ir savo šeimą suvokia kaip laimingą, jei jų tėtis ir mama neslepia savo švelnių jausmų. Žinoma, tai nereiškia, kad tėvai vaiko akyse turėtų užsimiršti ir atsiduoti intymiausiems jausmams – reikia jausti ribą – tačiau bučiniai, glostymas, šilti apsikabinimai vaiko visiškai netrikdo, jei tik jis pats nėra ignoruojamas.
Pasitaiko, kad vaikas, nusižiūrėjęs iš tėvelių, siekia pabučiuoti mamytę ar tėvelį intensyviau. Tokiu atveju reikėtų vaikui paaiškinti, kad taip bučiuojasi tik mama ir tėtis, bet čia pat jam atsakyti šiltais jausmais. Pavyzdžiui, pasakyti „o štai kaip aš tave myliu“ ir pabučiuoti į akytes, pakštelti į lūpas ir stipriai apkabinti.
Apskritai kasdienių glamonių retai kada būna per daug, dažniausiai priešingai. Kartais prisilietimas pasako daug daugiau nei žodis. Po ilgos darbo dienos grįžusiam mylimam žmogui sakome „prigulk pailsėk“. O kodėl mums neįsitaisius šalia ir patiems?. Jei ne masažas, tai bent keleto minučių galvos paglostymas ne tik suteiks mylimajam ar mylimajai saldaus poilsio valandėlę, bet ir įsimins kaip jaukaus artumo akimirka.
Apgaubti šilumos
Gera jausti žengiant pavasarį. Pagaliau galime mesti šalin pižamas ir sunkias antklodes ir mėgautis nuogo kūno laisve. O gal jau ir pamiršote, koks jausmas miegoti naktį visiškai nuogiems, visu kūnu jausti patalynės jaukumą ir mylimo žmogaus šilumą?
Turbūt dar niekas nesuskaičiavo, kiek rūšių glamonių ir prisilietimų galima patirti ir suteikti kitam žmogui. Glamonių pasaulis – tikra atradimų žemė. Kai kurios universalios saldaus malonumo sritys seniai atrastos – retam nemalonu, kai glostoma nugara, kedenami plaukai ar masažuojamos pėdos. Vis tik, kad ir kiek knygų būtų prirašyta apie erogenines zonas ir prisilietimų meną, esame unikalūs ir kiekvienas turime nuosavas jautriausias vieteles. Galbūt tariamės pažįstantys mylimo žmogaus kūną, tačiau greičiausiai dar ne viskas atrasta.
Glamonėti vienas kitą galime ne tik rankos prisilietimu. Tereikia pasitelkti fantaziją – glostyti mylimąjį galima ir šilkinio audinio skiaute, kailio gabalėliu ar lengvute plunksna. Juk dviems vienas kitą mylintiems žmonėms yra suteikta teisė ir galimybė leistis į kelionę po turtingą pojūčių pasaulį, atrasti ir pažinti tai, kas dar nepažinta.
Meilės įkarštyje mylimieji dažnai sako „išbučiuočiau tave visą, nuo galvos iki pirštų galiukų“. Kada paskutinį kartą taip bučiavote savo mylimąjį ar mylimąją? Nuo galvos iki pirštų galiukų...
Išnaša I
Prancūziško bučinio istorija
Anot biologo Desmondo Morriso, prancūziško bučinio šaknys siekia pirmykščius laikus, kai dar nebuvo tokių namų apyvokos daiktų kaip trintuvė ar malimo mašina. Žmonės valgydavo grubų, dažniausiai sunkiai sukramtomą maistą, tad mama, prieš duodamos maisto kąsnį savo kūdikiui ar mažam vaikui, paprastai jį gerai sukramtydavo. O maitinimas vykdavo panašiai, kaip tai daro paukščiai, – iš burnos į burną. Žinoma, vaikas, priimdamas gardų kąsnį, neišvengiamai paliesdavo ir mamos liežuvį bei paragaudavo jos seilių. Dėl to, anot biologo, mums iki šiol išlikęs noras skanauti mylimąjį ar mylimąją giliu, ilgu bučiniu.
Ši hipotezė įdomi, tačiau ne itin erotiška, tad ar tikrai tokia ta prancūziško bučinio istorija, spręsti jums.
Išnaša II
Tobula glamonė
„Turbūt garsiausias intymus bučinys žmonijos istorijoje – tai skulptoriaus Rodeno darbas „Bučinys“: vyras ir moteris apsikabinę taip jausmingai, taip švelniai ir su tokia gilia aistra, kad atrodo, jog šis bučinys – amžinas. Kaire ranka ji apsikabinusi mylimojo kaklą, rodos, dainuoja tiesiai jam į burną. Savo dešine ranka jis apglėbęs jos šlaunį, tokią mylimą, pažįstamą ir dievinamą, rodos, tuoj tuoj ja pradės groti. Susisupę vienas į kitą, susijungę pečiu, ranka, koja, krūtine, jie užantspauduoja savo likimą bučiniu. Ekstazė trykšta iš kiekvieno jų kūnų lopinėlio. Jie liečiasi tik kai kuriomis kūno vietomis, tačiau atrodo, kad visomis savo kūno ląstelėmis.“ (Diane Ackerman).
Egidija Šeputytė-Vaitulevičienė
Žurnale „Aš ir Psichologija“ taip pat skaitykite „Psichologo dienoraštį“.
„Pavasariškai – apie gyvybingumą ir aistrą gyventi“ Eglė Masalskienė, 54 p.
