„... aš plaukiau per marmuro jūrą, aš plaukiau per Marmuro jūrą...“ - kažkas many kartojo šiuos žodžius lyg neparašyto eilėraščio eilutę, lyg mantrą. Kartojo ir vos ne visą dieną būnant prie Auksinės sikhų šventyklos Amritsare, Pandžabo – penkių upių valstijos ir labai labai seno krašto – mieste.
Mieste, kuris net nebuvo įrašytas į mūsų pradinį kelionės po Indiją planą, į kurį mes, negavę bilietų į traukinius, „užšokom“ pakeliui, bandydami priartėt prie Radžastano miestų, ypač Džaipuro... Kažkas vis pakartodavo šiuos žodžius mano sąmonėje jau išvažiavus iš Amritsaro ar net grįžus į Lietuvą. Ir čia, kur „aš plaukiau per Marmuro jūrą“, būtent čia, patyriau patį didžiausią ir ryškiausią, patį giliausią įspūdį Indijoj, savotišką mažą prašvitimą. Patyriau retą pasaulio Vienio atsivėrimą, sutapimą su juo. Sutapimą su visa žmonija, pasijautimą esant maža labai didelės ir be saiko pasidauginusios žmonijos dalele. Tai nuostabus bendrumo jausmas, kurio niekada iki šiol tokio lygio nebuvau patyręs. Žiūrėdamas į margaspalvę minią, einančią ratu aplink „nemirtingumo ežeru“ kadaise buvusį tvenkinį, kuris dabar tyvuliuoja didžiulio marmurinio šventyklos pastatų komplekso viduje, basomis kojomis – per raudonus kilimus ir ornamentais inkrustuotą marmurą. Čia pajutau tą viso pasaulio žmonių įvairovę, jų religijų, kultūrų ir papročių įvairovę. Sakykim, nuo pirmykščių tautelių totemizmo, šventųjų lietuvių girių iki majų, budistų, krikščionių, sikhų ar „new age“... Ir kartu labai aiškiai išvydau, pajutau tą sumažėjusį, mažą Žemės planetos rutulėlį, kurį ta pati mano žmonija, kurios dulkelė esu ir aš, jau beveik baigia sugraužti it migruojantys lemingai žolę. Skirtumas tik tas, kad garsiųjų keliautojų į mirtį lemingų sugraužta žolė po kiek laiko atželia ir vėl, o mūsų sugraužta ir užteršta planeta gali ir nebeatgyti...
Sikhų šventyklos kompleksas su žydruojančiu švariu tvenkiniu (nepalyginsi su Gango „švara“, pavyzdžiui, Varanasyje) pirmiausia paveikia savo erdve ir architektūra. Iš tiesų – tai tikra marmuro jūra, kuri apsupa maldininką ar svečią iš visų pusių ir nusineša su žmonių, daugiausia puošniai apsirengusių sikhų, srautu. Tvyro kažkokia stebėtinai puiki aura, nuotaika; erdvė, regis, iš tiesų pripildyta kažkokio jau reto šiais laikais pasaulyje sakralumo. Basom kojom jauti tai raudonų kilimų minkštumą, tai taurią, labai įvairiai ornamentuoto marmuro vėsą ir drėgmę. Skamba ritminga negarsi ir neįkyri malda, lydima ritmiškų muzikos garsų; ilgiau pabuvus, jie pasidaro maloniai mieguisti, neša tave su ta garsų, vaizdų, spalvų ir judesių upe per šią marmuro jūrą, neturinčią nieko bendra su tikrąja Marmuro jūra, kuri geografiškai kitame pasaulio krašte jungia Juodąją ir Egėjo jūras, kartu atskirdama Aziją nuo Europos... Bet aš plaukiau tik per šitą sikhų marmuro jūrą ir nemažiau grožėjaus jos bangomis negu visų per gyvenimą regėtų tikrųjų jūrų vilnimis.
Apie pačią svarbiausią šio švento statinių komplekso dalį – auksu dengtą šventyklą - kadaise tarpukario lietuvių keliautojas Antanas Poška rašė taip: „Amritsaras – sikhų sostinė garsėja savo aukso šventykla, kuri pastatyta dirbtiniame Nekaro ežere. Tas ežeras garsėja savo gydomu vandeniu, ir šimtai tūkstančių maldininkų vyksta į Amritsarą, arba amžinybės šaltinį, pasigydyti ne tik kūno, bet ir dvasinių žaizdų, žinoma, atnešdami aukas tik auksu. Šventykla ežero viduryje yra keturkampė, iš apačios balto marmuro, o iš viršaus juodo marmuro sienomis. Į tą šventyklą veda takas. Šventykloje paliekamos aukos tik auksu, kuriuo yra padengtas šventyklos kupolas ir sienos su keturiais kolonomis paremtais kupolais-bokšteliais. Visas šventyklos išorinis paviršius yra auksuotas. Net ir tilto į šventyklą stulpai yra padengti auksu, nekalbant jau apie viduje įrengtas pertvaras, ornamentus. Yra apskaičiuota, kad viso gryno aukso šventyklos papuošimui panaudota net kelios tonos, kurį suvežiojo ir dar vis dabar neša maldininkai...“ Vakarop iš tiesų šio šventyklos centrinio pastato auksas pradeda tauriai švytėti ir gražiai atsispindėdamas ribuliuoti tvenkinio vandenyje, bet į šią šventyklą net nebandėm patekti, pamatę, kokia tanki ir plati eilė per visą paauksuotą tiltą driekiasi iki jos... Keli sutikti užsienio turistai svečių namuose sakė, kad labai gražu šventykloje ir naktį, bet mes, jau nusipirkę bilietus kitos dienos nakties kelionei traukiniu į Džaipurą, pasijutom pavargę, kad dar ateitumėm čia naktį, nors tokio noro būta, ir net gaila, kad tas noras liko neįgyvendintas.
Sikhai - ne tik mistikai ir induizmo reformatoriai, bet ir kariai, savotiški Indijos samurajai, nesiskiriantys su kardais ir durklais (kardas yra tiesos gynimo simbolis; kardais sikhai kadaise apgynė savo tikėjimą ir kraštą nuo musulmonų). Ir šventykloje sikhai vaikšto su kardais, ir net eidamas apsiplauti šventajame tvenkinyje, dažnas sikhas brenda į jo vandenį su durklo rankena, kyšančia iš spalvoto turbano klosčių... Dėl kardo nešiojimo papročio daug sikhų – Indijos samurajų - atsisako kelionių lėktuvu. Arba kitas kuriozas, susijęs su sikhų turbanu – Anglijoje tarnaujantys policininkais sikhai pageidauja... neperšaunamų turbanų.
... Amritsare iš tiesų plaukiau per marmuro jūrą, ir Auksinės šventyklos kompleksą su visa jo atmosfera galima priskirti prie pasaulio stebuklų sąrašo, nes sikhų šventykla palieka nepakartojamą įspūdį daugumai čia apsilankiusių. Sikhų šventyklos auksas sutviska vakarėjančios saulės spinduliuose, o už šventyklos sienų Amritsare daug skurdo, šiukšlių ir netvarkos. Šiame šventame mieste matyti daug ženklų, kurie liudija kadaise čia buvus galbūt prabangesnį ar net tvarkingesnį gyvenimą. Tokį įspūdį ir mintis apie didingesnę praeitį sukelia ne vieno Indijos miesto dabartis, žvelgiant į įspūdingą architektūrą, šventyklas ar statinių griuvėsius. Aš niekada nebuvau šunų priešas, tačiau būtent Amritsaro gatvėje man įkando kalė ir norėjo dar grybštelėti, bet ją balsu hindi kalba nuramino pro šalį važiuojantis rikša. Aš nusivaliau kraują ir dezinfekavau tą grybštelėjimą, o ir kalė, regis, pasitaikė nepasiutusi. Tikriausiai aš ir buvau kaltas, nes aistringai fotografuodamas kažkokį motyvą, tą kalę ir išgąsdinau per arti priėjęs, o gal net ir truputį primyniau... Tebūnie ir jai gera karma, palinkėjau tada. Tebelinkiu ir dabar.
Alis Balbierius
