Sulaikė Urale
Ieškomiausių nusikaltėlių sąraše buvęs R. Zamolskis sulaikytas Jekaterinburge, Iljičiaus ir Uralo darbininkų gatvių sankryžoje. „Turėjome operatyvinės informacijos, kad jis yra mūsų mieste, ir gerai pasirengėme sulaikymui“, – pranešė šaltinis iš Sverdlovsko srities policijos valdybos.
Sekliai turėjo žinių, kad samdomas žudikas į Jekaterinburgą atvyko vienai dienai. Čia jis nusipirko niekuo iš kitų neišsiskiriantį automobilį ir juo važinėjo po miestą. Išvykti jis ketino jau kitu automobiliu, nusipirktąjį palikęs likimo valiai. Tokiu būdu šis lietuvis jau ne kartą buvo suklaidinęs seklius, bet šiems vis pavykdavo aptikti bėglio pėdsakus. Kai policija blokavo R. Zamolskio automobilį, jame kartu buvo ir nusikaltėlio žmona bei mažametis vaikas. Policijai pavyko kažkokiu būdu išvilioti R. Zamolskį į lauką, tačiau beveik 2 metrų ūgio nusikaltėlis iškart puolė pareigūnus peiliu. Tuomet ir nuaidėjo šūvis.
Gatvėje tuoj pat atsirado filmuojančiųjų sulaikymą, tad vaizdo medžiagą dabar galima rasti ir internete. Ten matyti, kad R. Zamolskį bandė iš automobilio ištraukti neuniformuoti asmenys, tačiau tuoj pat prisistatė ir ginkluoti bei kaukėti specialiųjų padalinių kovotojai. Tuoj į įvykio vietą atlėkė ir greitoji. Sulaikytas sužeistas nusikaltėlis buvo skubiai nuvežtas į ligoninės Reanimacijos skyrių ir operuotas. Tie patys filmuotojai yra paviešinę ir kadrus, kuriuose matyti, kad ligoninėje prie palatos stovi ginkluoti pareigūnai ir nieko neįleidžia.
Pabėgo į Kaliningradą
Manoma, kad R. Zamolskis iš Lietuvos 2002 metais pabėgo į Kaliningrado sritį Rusijoje. Ten susipažino su Sverdlovske gimusiu Jurijumi Jelpanovu, kuris vadovavo inkasatorius plėšusiai grupuotei. Šiai priskiriamas ir inkasatorių, vežusių pinigus iš Kaliningrado troleibusų parko, apiplėšimas. Po to, kai prasidėjo šios grupuotės narių areštai, J. Jelpanovas kartu su R. Zamolskiu persikraustė į Uralą.
2011 metais J. Jelpanovas buvo sulaikytas ir išvežtas į Kaliningradą, kur 2013-aisiais nuteistas 14 metų kalėti. Tuomet buvo nustatyta ir tiksli R. Zamolskio gyvenamoji vieta. Lietuvis gyveno nuošaliame kaime Čeliabinsko srityje, buvo įsigijęs dokumentus, išduotus Boltačiovo pavarde, turėjo Gabiko slapyvardį. Čia R. Zamolskis buvo sukūręs šeimą, augino 2 vaikus. Sekliai tuokart surengė pasalą prie Gabiko namų, tačiau lietuvis eilinį kartą visus pergudravo ir paspruko mažyčiu „Oka“ automobiliu. Kai sekliai ėmė persekioti „Oką“, R. Zamolskis metė šį automobilį ir vėl dingo be pėdsakų Sibiro miškuose. Buvo atliktos kratos bėglio gyvenamojoje vietoje – aptiktas ir paimtas šaunamųjų ginklų arsenalas.
Žudė už pinigus
Jeigu šio nusikaltėlio paiešką būtų paskelbę tik lietuviai, tai gal jo niekas būtų per daug ir neieškojęs, tačiau Sverdlovsko srities policija turi duomenų, kad R. Zamolskis Rusijoje dalyvavo parduotuvių, tarp jų – ir ginklų, apiplėšimuose, veikė verslininko Michailo Kloko grupuotėje, kuri grobė gamyklas Jekaterinburge. Šiuo metu M. Klokas sulaikytas. Jo grupuotės sulaikymo operacijoje dalyvavo apie 100 policininkų. Buvo atlikta 18 kratų ir sulaikyti 5 žmonės. Jie kaltinami dar 2004 metais apiplėšę Jekaterinburgo statybos bazę. Visa joje buvusi statybinė technika buvo parduota – įmonei padaryta 5 milijonų rublių žala. Sulaikyti Sergejus Goršunovas ir Valerijus Povarovas buvo paleisti už 3 milijonų rublių užstatą, o M. Klokas liko suimtas. Šis verslininkas valdo 92 procentus įmonės „Komsomolsko bazė“ akcijų. Anot Rusijos spaudos, kaip tik dėl tų akcijų M. Klokas ir sėdi už grotų. Kažkam tai yra gardus kąsnelis, kurį norima atimti. Rusijoje įprasta jėga perprivatizuoti tai, kas jau privatizuota.
Sulaikius M. Kloką, apie R. Zamolskį nebuvo užsiminta, tačiau dabar šis lietuvis jau siejamas su areštuotu verslininku.
Be to, manoma, kad R. Zamolskis Rusijoje nuo 2003 metų iki 2011-ųjų įvykdė dešimtis užsakomųjų žmogžudysčių. Dažniausiai kileris iš Lietuvos veikė Sverdlovsko srityje, tačiau manoma, kad jis vykdė užsakymus ir Maskvoje, Sankt Peterburge. Jeigu iš tikrųjų Zamas, kaip jis buvo vadinamas Lietuvoje, ar Gabikas, kaip vadinamas Rusijoje, dirbo samdomu žudiku, tai jo ateitis buvo aiški: jeigu jo dabar nebūtų sulaikiusi policija, tai kada nors vis tiek jį būtų nušovę tie, kurie pateikdavo jam užsakymus žudyti. Visų kilerių laukia tokia pati ateitis, nes jie per daug žino.
Sieks deportacijos
Lietuvos prokurorai antradienį pranešė sieksiantys Rusijoje sulaikyto R. Zamolskio išdavimo Lietuvai. Trečiadienį Lietuvos policijos departamente buvo surengta speciali spaudos konferencija, kurioje mūsų šalies pareigūnai pateikė komentarų apie R. Zamolskio sulaikymą Rusijoje. Renginyje dalyvavo laikinai Lietuvos policijos generalinio komisaro pareigas einantis Algirdas Stončaitis, taip pat laikinai Lietuvos kriminalinės policijos biuro viršininko pareigas einantis Edvardas Šileris ir Lietuvos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Tomas Krušna.
Pareigūnų duomenimis, šių metų kovo 19-ąją Rusijoje buvo įvykdytas rimtas ginkluotas apiplėšimas, po kurio kriminalistai nusikaltimo vietoje rado 15 pirštų atspaudų. 4 iš jų buvo artimi R. Zamolskio biologiniams ženklams. Tik tuomet Rusijos pareigūnai sužinojo, su kokiu pavojingu žmogumi jie turi reikalų, o Lietuvos – kad jų ieškomiausias nusikaltėlis yra gyvas ir toliau nemeta savo amato. Nuo to momento teisėsaugininkai stengėsi sekti pavojingojo įtariamojo pėdsakais ir galiausiai jį pričiupo. Kaip teigė A. Stončaitis, ši Rusijos policijos pareigūnų sėkmingai atlikta sulaikymo operacija – tai ilgo ir glaudaus Lietuvos kriminalinės policijos biuro ir Rusijos Federacijos policijos pareigūnų bendradarbiavimo pasekmė. Pripažino ligoniu
R. Zamolskis buvo labiausiai ieškomas Lietuvos nusikaltėlis. Jo kriminalinė paieška buvo paskelbta dar 2001 metais.
1996 metais Kauno apygardos teismo nutartimi R. Zamolskis pateko į Rokiškio psichiatrijos ligoninę, kad būtų priverstinai gydomas griežto stebėjimo sąlygomis. Tuokart remtasi stacionarinę teismo psichiatrijos ekspertizę atlikusių Utenos psichiatrijos ligoninės Ekspertinio skyriaus psichiatrų išvadomis, kad dviejų žmonių nužudymu, plėšimu, pasikėsinimu į pareigūno gyvybę, ginklo nešiojimusi ir kitais nusikaltimais kaltintas, su Daktarų grupuote siejamas R. Zamolskis esąs nepakaltinamas. Jau tuomet Kauno prokuratūros prokurorai spėjo, kad pavojingas nusikaltėlis tik simuliuoja psichikos ligą, o Utenos psichiatrai nepakaltinamu jį pripažinę per daug nesigilindami į jo psichikos būklę. Taip buvę galbūt dėl to, kad kiek anksčiau tokias išvadas buvo pateikę R. Zamolskį tyrę Černiachovsko miesto (Kaliningrado sritis Rusijoje) ligoninės psichiatrai, tais laikais turėję kur kas didesnį autoritetą.
Iki 1994 metų lietuviai, padarę sunkius nusikaltimus, bet psichiatrų pripažinti nepakaltinamais, dažniausiai būdavo priverstinai gydomi Černiachovsko griežto stebėjimo psichiatrijos ligoninėje.
Ši ligoninė buvo žinoma visame pasaulyje, nes čia smegenys buvo plaunamos ir tiems, kuriems tik nepatiko sovietinė santvarka. Černiachovsko ligoninė buvo įsikūrusi kadaise vokiečių statytame kalėjime, tad iš jos beveik niekas nepabėgdavo. Disidentus ir kartu su jais buvusius žmogžudžius saugojo net kulkosvaidžiais ginkluoti sargybiniai, tačiau, kaip parodė įvykiai, rusų medikai neatsispirdavo... lietuviškiems lašiniams. Tuomet sklandė kalbos, kad būtent Černiachovsko psichiatrijos ligoninėje kriminaliniams nusikaltėliams buvo labai lengva išvadas apie nepakaltinamumą tiesiog nusipirkti – esą tiriamojo artimiesiems pakakdavę tenykščius psichiatrus pamaloninti paltimi lietuviškų lašinių, rūkytu skilandžiu ir keliais buteliais konjako... Gydėsi Rokiškyje
Taigi prokurorai jau tada netikėjo, kad itin sudėtingus, iki smulkmenų apgalvotus nusikaltimus įvykdęs R. Zamolskis nesuprato savo veiksmų, nesugebėjo jų valdyti. Deja, anuomet nebuvo priimta viešai abejoti psichiatrijos specialistų išvadomis ir, paprašius papildomos – komisijos – ekspertizės, vieno ar kito asmens nepakaltinamumą bandyti nuginčyti. Taip daugybę sunkių nusikaltimų įvykdęs „nepakaltinamasis“ R. Zamolskis, užuot keliolikai metų ar net iki gyvos galvos patekęs už grotų, atsidūrė Rokiškio psichiatrų priežiūroje. 1994 metais Rokiškio psichiatrijos ligoninėje buvo įkurtas Priverstinio gydymo skyrius, kuriame, teismui pripažinus esant nepakaltinamus, buvo gydomi sunkius nusikaltimus padarę psichikos ligoniai.
Rokiškyje R. Zamolskis buvo gydomas apie 4 metus. Per šį laiką ligonis buvo remisijos būklės (psichikos liga – ramybės būsenos, be paūmėjimų), jam nepasireiškė jokių agresijos požymių. Todėl ekspertų komisija tuokart ir nusprendė rašyti teikimą Panevėžio apygardos teismui dėl gydymo režimo R. Zamolskiui pakeitimo – toliau gydyti jį išsiųsti į Bendrojo skyriaus psichiatrijos ligoninę pagal gyvenamąją vietą.
Rūpinosi motina
Teismas teikimui pritarė, ir R. Zamolskis buvo išsiųstas į Žiegždrius. Tačiau čia ilgai nepagulėjo – vieną dieną, 2001-ųjų kovą, pritaikęs rankeną, atrakino duris ir iš skyriaus pabėgo.
„Akistatos“ žiniomis, Rokiškyje priverstinai gydytą R. Zamolskį nuolat lankiusi jo motina daugybę kartų įtikinėjo medikus, kad jos sūnus jau pasveikęs, kad jam nebereikalingas joks gydymas ir kad jį reikėtų kuo greičiau perkelti į Bendrojo režimo skyrių. Lygiai tokiais pat prašymais motina jau buvo įgrisusi ir Žiegždrių psichiatrams. Kadaise „Akistatos“ korespondentei moteris tvirtino, kad jos sūnelis – ne nusikaltėlis, o auka, kaip „durnelis“ nusikaltimo bendrininkų paverstas atpirkimo ožiu.
Susirado draugą
Iš ligoninės pabėgęs R. Zamolskis iš Kauno atvažiavo į Panevėžį, kur gyveno Virginijus Savickis, su kuriuo jis buvo susipažinęs dar gulėdamas Rokiškio ligoninėje. Ne ką geresnė buvo ir šio vaikino biografija. Dar mokydamasis vienoje Panevėžio vidurinėje mokykloje, jis ėmė nesutarti su tėvais, pradėjo chuliganiškai elgtis, prastai mokytis. Galiausiai mokyklą metė ir iš namų pabėgo. Nuo to laiko V. Savickis neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos – glausdavosi arba nuomojamame bute, arba pas draugus.
Į teisėsaugininkų akiratį V. Savickis buvo pakliuvęs daug kartų, teistas 4 kartus, tačiau bausmės už padarytus nusikaltimus vis išvengdavo, nes dėl psichikos sutrikimų būdavo gydomas ligoninėje. 1997 metais Utenos ligoninės Ekspertinio skyriaus teismo psichiatrai pripažino V. Savickį esant nepakaltinamą. Atsižvelgus į psichikos būklę, ligonis buvo išsiųstas priverstinai gydyti į Rokiškio psichiatrijos ligoninės Bendrąjį skyrių. Būklei pagerėjus, 1999 metais medikai kreipėsi į Rokiškio rajono apylinkės teismą, ir ligonis buvo išleistas namo.
Šaudė ir plėšė
Pabėgęs iš Žiegždrių ligoninės R. Zamolskis su V. Savickiu užpuolė ir sunkiai sužalojo Lietuvos žemės ūkio banko inkasatorių, kai šis iš „Maximos“ vežė pinigus. Nusikaltėliai pagrobė 70 000 litų. Po kiek laiko bėglį Vilniuje atpažino policijos patruliai, tačiau sulaikyti R. Zamolskio nepavyko.
Jis atsišaudydamas sugebėjo ir vėl pabėgti, o jo nusikaltimų sąrašas pasipildė dviem sužeistais policininkais. Tuomet pareigūnams pavyko sulaikyti tik drauge buvusį R. Zamolskio sėbrą M. Čepulį (tuomet 26 m.). Už neteisėtą ginklų laikymą Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas M. Čepulį nuteisė kalėti 3 metus.
Dar 2 policininkus R. Zamolskis sužeidė Kaune, „Atžalyno“ mokyklos stadione. Liepos 25 dieną Kaune esančiame bendrovės „Lita-West“ metalo laužo supirkimo punkte šie nusikaltėliai nušovė 2 vyrus, o rugsėjo 25-ąją pasikėsino į dviejų Kauno policininkų gyvybes.
Paspruko sužeistas
2001-ųjų spalio 8-ąją nusikaltėliai buvo pastebėti Panevėžyje. Kažkas iškvietė policiją. Skubiai prisistatę policininkai nesėkmingai bandė sulaikyti abu vyrus. Šaudydami į juos persekiojančius patrulius, R. Zamolskis ir V. Savickis mėgino sprukti gatvėje sustabdytu taksi.
Kai taksi privažiavo prie pėsčiųjų perėjos ir užsidegė raudonas šviesoforo signalas, gatve pradėjo žingsniuoti būrelis moksleivių. Taksistas ginkluotiems banditams pareiškė, kad nepajudės iš vietos, kol vaikai nebaigs eiti per perėją. Todėl susinervinę užpuolikai iššoko iš taksi ir pasileido pėsčiomis.
Suprasdamas, kad gali būti sučiuptas, R. Zamolskis paliko V. Savickį. Zamas per gaudynes buvo sužeistas, tačiau vis tiek sugebėjo pasprukti. Siekdamas sumėtyti pėdas, jis įlėkė į J. Miltinio vidurinės mokyklos patalpas ir per atsarginį išėjimą išmovė į kitą mokyklos kiemo pusę, peršoko per tvorą ir pradingo daugiabučių kiemuose. Mokyklos mokiniai ir darbuotojai matė, kaip aukštas juodbruvas vyras bėgo viena ranka susiėmęs už šono, palikdamas paskui save kraujo pėdsakus. Kitoje rankoje banditas laikė pistoletą. Pamaniusi, kad tai parduotuvės vagis, mokyklos valytoja bėglį bandė vytis, tačiau netrukus pasirodę kriminalistai moterį sustabdė įspėję, kad jis ginkluotas.
Manyta, kad R. Zamolskis pasislėpė viename Sirupio gatvės name, tačiau patalpas apsupę ir apieškoję pareigūnai bandito nesurado. Į pagalbą buvo pasitelkti kinologai. Deja, J. Basanavičiaus gatvėje šunys bėglio pėdsakus pametė. Buvo rasta tik Zamo peršauta striukė ir krepšys su keliais pasais. Itin pavojingo ginkluoto nusikaltėlio paieškoms buvo pasitelkta net kariuomenė ir sraigtasparnis, bėglio ieškota mieste ir rajone, „iššukuoti“ aplinkiniai miškeliai, tačiau Zamas tuokart dingo kaip į vandenį. Liko tik jo kraujo pėdsakai.
Įkaitų drama
Tuo metu gatve į mokyklą skubėjo 14 metų panevėžietis Aleksandras Špilevojus. Jis tapo nespėjusio pabėgti V. Savickio įkaitu. Nusikaltėlis, staiga pačiupęs paauglį ir įrėmęs pistoletą jam į galvą, privertė policininkus nutraukti ugnį.
Prisidengęs įkaitu, V. Savickis pasitraukė į daugiabutį netoliese. Ligotai gyventojai Bronislavai Varnytei (60 m.) jis prisistatė dujininku, su savo įkaitu įsibrovė į moters butą trečiame aukšte ir užsibarikadavo. Tuomet prasidėjo 16 valandų trukusi įkaitų gelbėjimo drama. Jos atomazga – pagrobėjas buvo nušautas.
Apie tą dramą, po įvykio praėjus 10 metų, portalo „balsas.lt“ žurnalistas kalbėjosi su A. Špilevojumi, jau Muzikos akademijos Teatro ir kino fakulteto trečio kurso studentu. Pateikiame to pokalbio ištrauką.
„Tos dienos pamiršti negalėčiau, – pasakojo studentas. – Net ir po kiek laiko, kai tik eidavau gatve, kurioje buvau paimtas įkaitu, mane apimdavo keistas jausmas. Bet dabar jau viskas gerai.
Prisimenu, tą dieną mačiau pro šalį bėgančius 2 nusikaltėlius. Momentą, kai mane pagrobė V. Savickis ir jėga tempė į laiptinę, atsimenu tarsi sapną. Pamenu, įėjome į laiptinę, iš paskos bėga policininkas, o V. Savickis, mosuodamas pistoletu, šaukia, kad niekas nesiartintų. Tą akimirką baiminausi, kad nepridaryčiau nesąmonių, kurios man pačiam smarkiai pakenktų. Kai pakilome į butą trečiame aukšte, nurimau.
Bute, kurio šeimininkę lengvai apkvailino, V. Savickis iškart virtuvėje pradėjo ardyti, nukabinti spinteles, užtraukė užuolaidas. Jis veikė apgalvojęs kiekvieną smulkmeną. Atrodė, kad buvo tobulai pasirengęs, nors visa tai vyko spontaniškai.
Pasibaigus operacijai, „Aro“ pareigūnai pripažino, kad tai buvo viena sudėtingiausių įkaitų išlaisvinimo operacijų. To buto virtuvėje prasėdėjome 16 valandų – nuo devintos valandos ryto iki pirmos valandos nakties.
V. Savickis nežinojo, kur yra R. Zamolskis, bet, bendraudamas su pareigūnais telefonu, nuolat klausė, ar šis pagautas. Virtuvėje buvo įjungtas radijas, tad V. Savickis gaudė kiekvieną pranešimą apie šį įvykį. Aišku, tą dieną per radiją buvo pateikta daugybė klaidingų žinių. Iš pradžių kalbėta, kad įkaitais paimti net 3 vaikai.
V. Savickis prasitarė, kad su R. Zamolskiu susipažino psichiatrijos ligoninėje. Jis pasakė: „Kad tu žinotum, kiek mums teisėsaugininkai yra prikabinę, ko net nesame padarę...“ V. Savickis neapkentė policijos ir teigė nenorįs grįžti į kalėjimą. Jis pasakė, kad nusišaus, jei pareigūnai šturmuos butą.
Apie pirmą valandą nakties V. Savickis ėmė panikuoti. Tuo metu iš kiemo kažkas ėmė šviesti lazeriukais. Jį tai išgąsdino. Netrukus „Aro“ vyrai ėmė važinėti ugniagesių automobiliais. Kaip vėliau man sakė, specialiai buvo sukeltas toks sambrūzdis, nes „Aro“ pareigūnai buvo sustoję ant namo stogo. Buvo ruošiamasi šturmui.
Netrukus visoje gatvėje dingo elektra. Bute kilo panika, nes bet kurią akimirką galėjo įsiveržti „Aro“ grupės vyrai. Tamsoje V. Savickis kažkur nukišo ginklą. Nerado. Nervinosi. Aš jį suradau ir padaviau. Turėjau puikią galimybę tą pistoletą nukišti.
Kaip įvyko šturmas, nespėjau sureaguoti. Viskas vyko žaibiškai. „Aro“ pareigūnai per kelias sekundes įsiveržė, atitraukė visus baldus. Mes visą laiką sėdėjome prie radiatoriaus. Vienas pareigūnų ėmė šaukti: „Paleiskite ginklą!“ Pasigirdo trumpa šūvių serija. Supratau, kad V. Savickis buvo nusitaikęs į vieną šturmuotojų ir buvo nukautas. Operacijoje dalyvavo maždaug 6–8 „Aro“ kovotojai.
Aš buvau peršautas. Dvi kulkos ar rikošetas perėjo kiaurai per petį ir kaklą. Tai galėjo būti ir nuo sienos atsimušusios skeveldros.“
Pergudraudavo pareigūnus
Taip dramatiškai tuokart savo gyvenimą baigė vienas iš nusikaltėlių, o kitas vėl pradingo. Apie Zamo buvimo vietą konkrečių žinių nebuvo daugiau kaip dešimtmetį.
Buvęs Lietuvos policijos vadovas Vytautas Grigaravičius anksčiau buvo prasitaręs, kad nusikaltėlis Zamas slapstosi Ispanijoje, tačiau jo pėdsakų šioje šalyje tuokart nepavyko rasti.
Paskutinį kartą R. Zamolskio pėdsakai buvo aptikti 2004-ųjų spalį. Gavę operatyvinių duomenų, policininkai Zamo laukė Kaune, Šančių mikrorajone, kur jis turėjo susitikti su draugu, tačiau labai atsargus nusikaltėlis, matyt, pajutęs, kad yra sekamas, į susitikimą neatėjo.
Policija ne kartą mynė R. Zamolskiui ant kulnų, tačiau jis visuomet spėdavo dingti. Net ir, rodos, beviltiškose situacijose šis psichikos ligoniu medikų pripažintas vyras vis sugebėdavo pergudrauti pareigūnus.
Iš Karmėlavos, Kauno priemiesčio, kilusį R. Zamolskį vieni vadino bebaimiu nusikaltėliu ir žudiku, kiti – amžiaus bėgliu. Buvo metas, kai po kiekvienos plačiau nuskambėjusios rezonansinės žmogžudystės žurnalistai keldavo versiją, kad vienas žudikų gali būti būtent R. Zamolskis. Kad ir kaip būtų, šis nusikaltėlis – vienas iš ilgiausiai nuo teisėsaugos besislapsčiusių asmenų Lietuvos kriminalinėje istorijoje.
„Akistatos“, „Balsas.lt“ ir Policijos departamento inf.
