Istorija kaip vaistas, gali išgydyti, o naudojama neteisingai – sukelti haliucinacijas.
Būtent taip atsitiko kalbant apie lūžinius tautos istorinius momentus, kurie per pusę amžiaus okupacijos apaugo mitais ir tapo kone tautosakos dalimi, už kurią primityvaus patriotizmo atsovai gulasi ant bėgių, kuriais seniai nevažinėja traukiniai.
„Primityvusis patriotizmas“ gajus ir megztas beretes pakeitę vakarietiški galvos apdangalai šios kūno dalies turinio pakeisti negali, nes dalis visuomenės nori žinoti ir matyti tik tai, ką nori. Turbūt teisus buvo E. Aleksandravičius teigdamas, jog įvykiai tampa istorija tik tuomet, kai apie juos knygas parašo kita karta.
Artėjanti vasario 16-oji puiki proga padiskutuoti apie „primityvaus patriotizmo“ reiškinį, kuris, mano manymu, visuomenei žalingas ir grasinantis sąmoningumą nublokšti į inkvizicijos laikus.
Kalbant apie Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdį, povandeninių uolų nemažai. Tuo ir pavojingas „primityvusis patriotizmas“, kuriam, skirtingai nuo istorikų, neatsakytų klausimų nėra, o natūralus demitologizavimo procesas regisi ideologine diversija ir kiekvienam drįsusiam užduoti nepatogų klausimą yra paruošti paranoidiniai kaltinimai antivalstybiniu mąstymu ar užsakymų iš Rytų vykdymu. Tai ydinga aplinka, kurioje vyrauja selektyvus požiūris į praeitį.
Partizaninis karas Lietuvoje – unikalus reiškinys, vertas visapusiško tyrinėjimo ir nusikalstume prieš istoriją, jeigu praleistume galimybę į ginkluotą rezistenciją pažvelgti išsamiau, pabandyti kiek galima giliau suvokti tuomet vykusius procesus, jų priežastis ir pasekmes. Infantiliškai heroiški pasakojimai sumenkina pačią rezistenciją kaip kraupią pasirinkimo dilemą ir asmeninę dramą. Ampaudu, jog pamirštama, kad istorija tai - moralinių apsisprendimų mūšio laukas. Reikia pabandyti suvokti kraštutines, ribines būsenas ir tuomet bandyti atsakyti į klausimą, už kurį „primityvusis patriotas“ kuria inkvizicijos laužą.
Sunkiai suvokiamas siekis (o gal nesugebėjimas suprasti) supaprastinti unikalų Lietuvos istorijos reiškinį, kurį tik dabar atranda ir pradeda nagrinėti Europos istorikai. Tuo tarpu „primityvaus patriotizmo“ šalininkai nuoširdžiai piktinasi tuo, jog istorikai drįsta nacionalinio transliuotojo eteryje dalintis savo pamąstymais beigi versijomis ir teršia tyras jaunimo sielas prielaidomis esą partizaninis karas galėjo ir nebūti toks skaidrus. O gal būtų geriau, jei šiai istorinei medžiagai bei faktams būtų pritaikytas grifas „visiškai slaptai“ ir dar viena karta papildytų „primityviųjų patriotų“ gretas, kurių pilietiškumas pasireiškia laisvadieniu vasario 16ąją?
Faktas, jog duomenys apie tai, kad partizanai yra atsakingi už civilių gyventojų žudymą (to neneigia nei vienas istorikas) gali sukelti tam tikros visuomenės dalies nerimą arba abejones apie šaltinių patikimumą ar komentatorių kompetenciją. Tačiau tai yra faktas, kuris, pateikus jį laikmečio kontekste, niekuo negresia partizaninės kovos teisėtumo ir jos dalyvių vertinimui. Maža to, tai atskleidžia situacijos įvairialypiškumą.
Be abejonės, bet koks karas, o šiuo atveju tai buvo karas tikrąja to žodžio prasme, lemia, kad yra žuvę, yra šešėliai ir yra smurtas. Bet kokiu atveju, ginkluota kova be smurtinių metodų taikymo nebūtų ginkluota kova. Karas iš principo yra bjaurus dalykas ir jame, be abejonės, gali atsirasti šešėliai, bet kovą vertiname pagal siekiamus tikslus ir, pokario partizanų atveju, jie nekvestionuojami. Susvyruoti gali tik paviršutiniškas tikėjimas. Platesnės, įvairiapusiškesnės žinios, faktų visuma ir diskusijos nepatogiais klausimais tikėjimą sustiprina žinojimu.
Istorija gali būti pavojinga ir gali tapti grėsme tik silpnai visuomenei, kurios istorinis mąstymas grindžiamas raudomis ir heroiškais pasakojimais. Stipri visuomenė susigyvena su ne itin mielais ir nenoriai priimamais faktais.
„Primityvusis patriotizmas“ pavojingas ir ne mažiau ydingas reiškinys nei melas, nes yra absoliučiai neįgalus pergales ir klaidas vertinti objektyviai. Dar liūdniau yra tai, jog praeitimi ar istorija nemodeliuojama ateitis, užsimerkiama prieš faktus ir koncentruojamasi vien tik į herojinę praeitį tuo negailestingai sumenkinant ir suprimityvinant pokario rezistenciją (kaip ir kitus prieštaringus laikotarpius). Jokių platesnio matymo ar gilesnio pažinimo troškimo ženklų vien „paviršiai“.
Tai viena primityviausių sąmonės būsenų, negebanti ne tik analizuoti ar kvestionuojant žvelgti giliau, bet atmetanti viską, kas prieštarauja pateiktai legendai. Tai sąmonės lygis, kuris negali evoliucionuoti, nes užstrigo vienos tiesos būsenoje, į kurią, spėju, pateko dar anais laikais, kai tiesa buvo kita, juoda. Taigi juoda arba balta.
Vienas blogiausių scenarijų istorijoje, kaip ir kiekvieno atskiro žmogaus gyvenime yra savęs pervertinimas ir savikritikos momento eliminavimas. Istorija įvairialypė. Tuo tarpu „primityvusis patriotas“ subanalina istoriją iki absoliutaus gėrio ar blogio lygmens pamiršdamas, jog istoriją savo gyvenimais ir poelgiais kuria žmonės, istorija, iš esmės, tai ir yra žmogus, kuriam, deja, būdinga nekintanti tendencija klysti.
Istorinių įvykių analizė, kritiškas ir objektyvus požiūris išlaisvina, o tapę laisvi, galime kurti ateitį, kuri svarbesnė už praeitį.
Straipsnio autorius yra LTV laidos „Amžininkai“ kūrėjas.
