Solinio dainavimo profesionalas Danielius Sadauskas užima ypatingą vokalo nišą. Jis vadinamas giedamosios lietuvių klasikinės poezijos atlikėju, prikeliančiu balsus iš amžinybės. Mažvydo „Katekizmo“ giesmės, „Anykščių šilelis“, dainos pagal A. Strazdo, A. Vienažindžio, P. Vaičaičio, V. Kudirkos, Vydūno tekstus šio dainininko dėka šiandien skamba gyvai. Jo repertuare – apie 1500 kūrinių, per 5000 koncertų, 20 valandų radijo įrašų, apie 20 kompaktinių plokštelių.
Ir Dovydas giedojo vienas
– Kodėl turėdamas tokį balsą nepasukote į operą?
– Mokydamasis konservatorijoje dainavau Žermoną. Ruošiau Don Žuano, Figaro, Rigoleto, Demono partijas. Bet visa tai dainuoja daug kas. Pakliūva į operinę terpę – ir vis tuos pačius kūrinius. O man norėjosi kažko kito, traukė intelektuali kamerinė muzika. Per visas epochas kamerinių kūrinių parašyta šimteriopai daugiau nei operinių. O ir epochos stilius daugiau atsispindi dainoje, kamerinėje muzikoje.
– Jūsų repertuaro aukso branduolys?
– Šumano ciklas „Poeto meilė“, Haidno škotų dainos, Bethoveno cik–las „Tolimai mylimai“. Grygo, Mendelsono, Briteno, Malerio dainos – visko neišvardinsi. Esu pirmas Malerio kūrinių atlikėjas Lietuvoje.
– Dažnai dainuojate a cappella.
– Ir Dovydas savo psalmes giedojo vienas. Balsas – pirminė medžiaga.
– Susirinkote beveik visus kamerinės muzikos šedevrus...
– Gilūs dalykai traukia. Profesorius Paulauskas sakydavo: skaitykite tik geriausias knygas, pirmiausia – klasiką. Šumanas kartodavo: nepropaguokite blogos muzikos – tik pačią geriausią.
Didžioji Baranausko pranašystė
– Esate vadinamas senosios muzikos restauratoriumi. Jei ne jūs, šiandien nežinotume, kaip skambėjo Mažvydo giesmės, „Anykščių šilelis“, giedamas pusantros (!) valandos. Kaip randate tuos neištryptus takelius? Esate azartiškas ieškotojas ar tiesiog laimės kūdikis?
– Kažkas yra pasakęs: uždek pirmąją žvakelę, o nuo jos prisidegs kiti.
Pirmiausia daug skaitau ir stengiuosi bendrauti su tais, kurie žino. Kai rinkau medžiagą apie „Anykščių šilelį“, perskaičiau viską, kas parašyta apie Baranauską – Katkaus, Vienuolio, Mieželaičio, Daujotytės, Šaltenio, Gedos... „Šilelis“ išverstas į 12 pasaulio kalbų, net į japonų! Ir nereikia ten ieškoti tik ekologinių motyvų. Jis persmelktas tautos katastrofos nuojauta, jame išpranašautas valstybės likimas.
– Po pirmojo poemos atlikimo pasirodė Vytauto Kubiliaus straipsnis: turim savo rapsodą! Lygino jus su Homeru, „Iliados“ ir „Odisėjos“ atlikėju. Kaip pavyko prikelti tą kūrinį?
– Autentiškų gaidų neišliko. Tačiau jo draugo kunigo Klemenso Kairio seserys 1938 m. jau po Baranausko mirties (1902 m.) yra užrašiusios poemos melodiją. Aš ją išsišifravau, pritaikiau...
Baranauskas ypač vertinęs savo draugo muzikinius sugebėjimus („Klemensai, kad aš nors dešimtą dalį tavo talento turėčiau!“). Kairio likimas tragiškas: po 1863 m. sukilimo ištremtas į Sibirą ir ten nužudytas. Po jo mirties motina ir keturios seserys, apsirengusios tamsiais drabužiais, vaikščiojo po kaimus, giedodamos Kairio ir Baranausko giesmes...
Nežino net muzikai...
– Netrukus po Baranausko ėmėtės Mažvydo...
– Įeiti į Mažvydą reikėjo ypatingo rakto. Tekstus išsišifruoti padėjo akademikas Zigmas Zinkevičius. Tada ėmiausi natų. Jose nebuvo nei tonacijų, nei tempų... Pirmasis bandymas Lietuvoje užrašyti muziką. Net profesionalai nežino, kaip skambėjo pati pirmoji lietuviška giesmė, užrašyta natomis. Triskart pirma! Pirmoji lietuviška, pirmąkart užrašyta pirmoje lietuviškoje knygoje. Pirmąkart pagiedojau net Dešimt Dievo įsakymų. Kažkas buvo iškėlęs mintį, kad jie būtų giedami kartu su „Gaudeamus...“
– Atliekate didžiulį šviečiamąjį darbą. Esate lyg archeologas, iš šukių surenkantis istorines vertybes. Bet jūsų menas – išrinktiesiems...
– Išties, mano atliekami kūriniai ne popsiniai, „liaudis“ manęs nežino, populiarūs atlikėjai nemėgdžioja, netiražuoja. Pirmąkart „Anykščių šilelį“ atlikau 1995 m. Baranausko 160–mečiui. Klausėsi 40 intelektualų: rašytojai, muzikai, mokslininkai... Ir kviečiasi ne tos erdvės, kur susirenka minios. Mažvydo biblioteka, Valdovų rūmai, Dailės muziejus, universitetai, bažnyčios...
Rakteliai ypatingiems užraktams
– Daugiau kaip dvi valandas klausiausi jūsų naujausių įrašų. Tai buvo ypatinga emocinė patirtis. Beveik keturios dešimtys vokalinių kūrinių ir kiekvienas – atskiras pasaulis. Senovinės giesmės, epinės baladės, operų arijos, elegijos, temperamentingos žygio dainos... Kaip nepasikartoti, nesuniveliuoti, atrasti tą vienintelį raktelį į daugumai uždraustą įeiti kambarį?
– Vėl pasikartosiu: reikia labai daug skaityti, domėtis, bendrauti su tais, kurie žino. Kitados Korsakas Strazdo kūrybą yra lyginęs su diev–dirbių rūpintojėliais. Papilkėję, saulėje išdžiovinti, vėjo nugairinti, lietaus nuplauti, kirvarpų išgraužti, jie vis dar žavi mus naiviu nuoširdumu. Jeigu tai pajunti – jau žinai, kaip giedoti Strazdo giesmes...
Kai ruošiausi Maironio įrašams, neužteko perskaityti tai, kas parašyta literatūros tyrinėtojų. Norėjau sužinoti jo šeimos, giminės likimą. Paprašyta visa tai surinko ir užrašė mano literatūros mokytoja. Kai sužinojau, kad caro laikais Maironio senelis už knygnešystę nukentėjo, o jo kurčnebylė 80–metė sesuo Pranciška užgeso Sibire... Tada kitaip suvokiau eilutes „Aš norėčiau prikelti nors vieną senelį iš kapų milžinų...“ „Oi neverk, matušėle, kad jaunas sūnus...“
Karališka dovana Lietuvai
– Naujausia jūsų kompaktinė plokštelė „Esi gyva pilis“ skirta trims didiesiems valstybės jubiliejams: Lietuvos vardo paminėjimo 1000–mečiui, Žalgirio mūšio 600–osioms metinėms ir Lietuvos valstybės atkūrimo 20–osioms metinėms. Ji turi paantraštę „Lietuvos istorija muzikoje“.
– Turime savo istoriją literatūroje, dailėje, o muzikoje – lyg ir nėra. Tai aš ir bandžiau ją atsekti vokaliniuose kūriniuose – nuo 16 a. anonimų iki šiuolaikinių kompozitorių. Mindaugas... Birutė... Net penki kūriniai, skirti Vytautui. Giesmė apie Žygimanto Senojo mirtį... Daina apie Žygimanto Augusto vestuves. Dainos pagal Maironio, Vydūno, Aisčio, Brazdžionio, Strielkūno eiles... Taip po kruopelytę surinktas mozaikinis mūsų istorijos žemėlapis muzikoje. Gal kokių akmenėlių ir trūksta, gal juos suras kiti...
– Įrašant „Gyvą pilį“ talkino visas būrys garsiausių Lietuvos atlikėjų: pianistai, vargonininkai, smuikininkai... ką ir kalbėti apie chorus ir orkestrus.
– Mano atliekamiems kūriniams specialiai muziką rašo ir kompozitoriai. Kartais senam kūriniui reikia suteikti naujo kvėpavimo. Rėzos baladei „Ona ir Vytautas“ kompozitorius Vytautas Barkauskas (jaunesnysis) parašė ypatingą Krėvos pilies foną – niaurių, rūstų, kupiną tragizmo nuojautos. „Birutės“ baladei, atliekamai pagal liaudies melodiją, lyrizmo ir autentiškumo suteikia tikra Baltijos bangų mūša, žuvėdrų klyksmas.
– „Sausio 13–osios baladėje“ girdisi ir omonininkų tankų žlegesys...
– Nes ir tai autentiška mūsų istorija. Prisimenu, kaip tomis dienomis pogrindinėje studijoje (jų Vilniuje veikė net kelios) įrašinėjau Aisčio „Rūpintojėlį“...
– Kiek žinau, jį atlikote ir per Jono Aisčio premijos įteikimo Justinui Marcinkevičiui iškilmes.
– Ne tik „Rūpintojėlį“ – ir kitus Aisčio kūrinius. Žinoma, ir Marcinkevičiaus.
– Jūsų atliekami kūriniai yra tapę ne vieno renginio, jubiliejinio vakaro puošmena. Kaip atšventėte ką tik praėjusį savąjį?
– Tik kukliame artimųjų rate. Kaip sakoma, 17 metų būna tik kartą gyvenime, o 70 – dar rečiau... Gal būčiau surengęs ir koncertą, bet nebuvo laisvos salės. Manau, tą dar padarysiu...
