Vergų prekyvietės, sugulovės, vergai statybose ir žemės ūkyje. Kodėl Rusijoje vergovinė santvarka, prieštaraudama istorijos dėsniams, vėl tapo ekonomiškai efektyvi, klausia ir į šį klausimą mėgina atsakyti portalas „slon.ru“. Rusija pirmą kartą istorijoje pateko į JAV Valstybės departamento pranešimą „Šiuolaikinė prekyba vergais – 2013“ – ji įtraukta į tų šalių grupę, kurių valdžia ignoruoja nusikaltimus, susijusius su prekyba žmonėmis. Vergijai pranešimo autoriai priskiria priverstinį darbą, seksualinę vergystę ir prievartinį nepilnamečių įtraukimą į dalyvavimą karo veiksmuose.
Vyrai po 20 tūkstančių, jaunos merginos nuo 50 tūkstančių
Ar sudėtinga tapti vergu šiuolaikinės Maskvos gyventojui? Maskviečio Viačeslavo Komarovo šeima mano, kad tai gali nutikti su bet kuo. Gegužės 1-ąją, Darbo šventės dieną, 38 metų Viačeslavas išėjo iš namo Maskvoje. Jam pavyko prisiskambinti artimiesiems iš turgavietės Tioplyj Stan rajone Maskvos pietvakarinėje dalyje, o paskui jis galutinai prapuolė. Vyras buvo rastas po trijų su puse savaičių Machačkaloje, plytų fabrike. Tokių atvejų Rusijoje daugybė, tiktai apie juos kalba JAV Valstybės departamento valdininkai, bet ne Rusijos valdžia.
Viačeslavas Komarovas – antros grupės negalią turintis žmogus, išsigelbėjo iš vergijos per stebuklą. Kaip papasakojo nukentėjusiojo mama Liudmila Komarova, jos sūnus vieną rytą tiesiog dingo – taip, kaip Maskvoje dingsta dešimtys žmonių kiekvieną dieną.
„Mano sūnus išėjo iš namų gegužės 1 dieną. Jis buvo visiškai blaivus. Kažkokie jauni vaikinai pasiūlė jam išgerti šalto alaus, o paskui jis prabudo Maskvos pakraštyje esančiame Tioplyj Stan rajone, Dagestano turgavietėje. Jis atsipeikėjo, paskambino žmonai ir paprašė pasiimti jį namo. Jam davė klofilino. Jis vėl prarado sąmonę. Po to jį įkėlė į autobusą ir atvežė į Dagestaną, Machačkalą. Kai žmona nerado Viačeslavo turgavietėje, mes kreipėmės į milicininkus ir žmogaus teisių gynėjus. Jį pavyko rasti tik po trijų savaičių, plytų fabrike. Jis ten dirbo po 12 valandų per dieną, kol vieną kartą neteko sąmonės. Juk jis visą tą laiką nenaudojo vaistų ir apalpo. Dėl to jam leido dvi dienas pailsėti, ir kažkoks vaikinas, kuris dirbo fabrike savo noru, davė jam savo telefoną. Jis sugebėjo tik paprašyti žmonos, kad ši pasiimtų jį namo. Pagal šį skambutį mes ir nustatėme, kur jis yra, ir atvažiavome į fabriką su žmogaus teisių gynėjais ir teisėsaugininkais. Kartu su mūsų sūnumi dirbo rusų vaikinai iš visos Rusijos. Tačiau jis bent jau ne pas išgamas pakliuvo – jo nemušė, maitino perlinėmis kruopomis. Jis negalėjo pabėgti ne todėl, kad buvo saugomas, o todėl, kad jam prigrasino: jeigu pabandysi bėgti, į fabriką tave sugrąžins vietos policininkai. Jo dokumentai tai buvo atimti... Ten sukurta ištisa sistema. Važiuokite į Tioplyj Stan, ten tiek autobusų išvažiuoja į Čečėniją ir Dagestaną su rusų vaikinais ir mergaitėmis, kurios ten perparduodamos po 150 tūkstančių rublių. Mums dar pasisekė, kad sūnus nepateko į Čečėniją, iš ten, kaip mums pasakė žmogaus teisių gynėjai, mes jo jau nebūtume ištraukę“.
Vienas iš tų, kurie traukė Viačeslavą iš nelaisvės Dagestane, buvo judėjimo „Alternatyva“ lyderis Olegas Melnikovas. Jis su aktyvistų grupe užsiima „traffikingu“ –taip tarptautinėje praktikoje vadinamas žmogaus vertimas dirbti priverstinai. „Vien tik Šiaurės Kaukaze tokių žmonių pagal mūsų turimą informaciją dabar yra 600-800. Bet tam, kad mes galėtume juos ištraukti, mums reikia pinigų viešbučiams, transportui ir taip toliau. Bet mes neturime pinigų, kad galėtume nuvažiuoti iki artimiausio kaimo. O mes laikomės principo – kuo mažiau turėti reikalų su VRM sistemos darbuotojais, nes bijome informacijos nutekinimo. Tokių atvejų jau buvo Maskvoje. Todėl jeigu mes ir kreipiamės į VRM, tai nesakome, kur važiuosime. Vien tik nuo pernai rugsėjo mums pavyko išlaisvinti apie 70 žmonių. Mes radome vergų visoje Rusijoje – ir Maskvoje, ir Maskvos srityje, ir Dagestane, ir Orenburge. Kai kas iš jų pakliuvo į vergiją apsvaigintas narkotikų, kai kas atvažiavęs pagal skelbimą apie laisvą darbo vietą, bet likdavo be pinigų ir dokumentų. Taip atsitiko su vaikų namų auklėtiniu iš Žemutiniojo Naugardo. Jam nepavyko įsidarbinti Maskvoje, ir čia jam pasiūlė padirbėti Dagestane už 20 tūkstančių rublių algą. Bet jau Machačkaloje iš jo buvo atimti dokumentai ir vaikinas buvo privestas dirbti veltui. Todėl nuo vergystės kenčia ne vien tik migrantai, bet ir mūsų tėvynainiai. Ir labai daug dingusių be žinios atsiduria vergijoje, ir mes juos randame įvairiuose miestuose. Šiaurės Kaukaze jau nustatyti žmonių kainoraščiai: 15-20 tūkstančių rublių už vyrą ir 50-70 tūkstančių rublių už jauną merginą“.
Gegužės viduryje jo judėjimo aktyvistai išlaisvino septynis darbininkus iš gamyklos, esančios Dagestano Levašinsko rajono Mekegi gyvenvietėje, kur jie skaldė akmenis. Maskvos vergai
Tarp tų, kuriuos išlaisvino O. Melnikovas, yra ir Bakija Kasimova iš Uzbekistano. Ji atsidūrė Maskvoje 2003 metais. Tada pagal pažintį jai pavyko įsidarbinti didelėje maisto prekių parduotuvėje Maskvos Goljanovo rajone. Merginos pasas iš karto buvo paimtas neva registracijai įforminti.
„Iš pradžių mums sakė, kad pinigai paprasčiausiai vėluoja. Pakui mums, o mūsų ten buvo apie dvidešimt žmonių, sakė, kad nupirks butą ir įformins pilietybę. Mes tikėjome ir toliau dirbome po 22 valandas per parą. Visą tą laiką mes miegojome ant grindų, ant kempinių rūsyje ir maitinomės jų parduotuvės produktais, kurių galiojimo laikas buvo pasibaigęs. O kada mes supratome, kad visa tai melas, mes jau nieko negalėjome padaryti. Mums net neleido išeiti iš parduotuvės. Tuos, kas mėgindavo išeiti į lauką, mušdavo folga ir tešlos kočiojimo įrankiais per rankas, dantis ir per veidą. Kada aš pabandžiau pabėgti ir pasislėpiau gretimoje laiptinėje, mane sugrąžino atgal ir mušė.
Daugelį iš tų, kam, vis dėlto, pavyko pabėgti, vėliau sugrąžindavo į parduotuvę, kur jie buvo mušami. O jeigu kas nors iš pardavėjų prasitardavo, jį grasindavo nužudyti. Praėjus penkeriems metams nuo mano atvykimo į Maskvą aš pagimdžiau sūnų Bauržaną, kurį tuojau pat pasiėmė sostinės parduotuvės savininkai. Per visus penkis metus iki išlaisvinimo aš jį mačiau tik keletą kartų. Jis buvo pas juos įkaitu. Ir kada man sulaužė ranką ir išmušė dantis, aš vis tiek negalėjau niekur išeiti, juk pas juos buvo mano sūnus. Parduotuvės savininkė, kazachė, buvo įsitikinusi, kad mes būsime jos vergai iki gyvos galvos. Ji sakydavo, kad milicija eina su ja išvien. Ir mes galvojome, kad taip ir yra. Juk pabėgusias merginas greitai surasdavo ir grąžindavo jai. Išsilaisvinti iš vergijos man pavyko tik po to, kai vienos pabėgusios iš parduotuvės merginos mama sužinojo, kur aš esu, ir kreipėsi į teisėsaugininkus. Mano sūnus iki šiol yra sulėtėjusio vystymosi ir serga rachitu. Aš tikiuosi, kad šeimininkę pasodins, kadangi mano sūnus ir aš smarkiai nukentėjome nuo šių žmonių rankų“.
Bakija vienintelė iš dešimčių sostinės parduotuvės vergų dar negrįžo į tėvynę, kadangi tikisi asmeniškai dalyvauti teismo procese prieš buvusius savo šeimininkus. Ji gyvena Pamaskvyje, krizių centre. O. Melnikovas pasakoja, kad tol, kol Bakija buvo vergijoje, jos dokumentus daug kartų tikrino Vidaus reikalų valdyba ir Federalinė migracinė tarnyba, bet kiekvieną kartą parduotuvės savininkei viskas gerai pasibaigdavo. „Anot vergų, kuriuos mes išlaisvinome, įgaliotiniai žinojo, kas dedasi parduotuvėje ir, gal būt, todėl prisikraudavo pilnus krepšius produktų. Bet to įrodyti mes negalime“, - sako žmogaus teisių gynėjas.
Labiausiai paplitusi vergų kategorija – migrantai iš NVS šalių. Komiteto „Graždanskojė sodiejstvijė“ („Pilietinė pagalba“) vadovė Svetlana Ganuškina pasakoja, kad Rusijoje pastaraisiais metais jau susikūrė ištisa sistema, kaip panaudoti užsienio darbininkų vergišką darbą.
„Kadangi išduotų darbo leidimų skaičius mažesnis už būtiną migrantų skaičių, nelegalus darbo naudojimas tapo būtinybe. Ir pas mus kasdien ateina žmonių, kuriems nebuvo išmokėti atlyginimai, iš kurių atimti dokumentai. Ateina žmonių, prieš kuriuos sufabrikuoti kaltinimai padarius nusikaltimus, kurių jie iš tiesų nepadarė. Ir visi tą žino. Daugelio iš šiuolaikinių vergų nė nereikia saugoti – kada jie neturi nei pinigų, nei dokumentų, jie paprasčiausiai neturi kur eiti. Nors mes susidūrėme ir su moterimis, kurios būdavo kviečiamos dirbti kavinėje, o atsidurdavo viešnamyje. Ir mums pavykdavo jas rasti tik tada, kai jos į mus kreipdavosi“.
Statybininkas Dimšotas Šamchanovas atvyko į Rusiją 2007 metais iš Uzbekistano. Ketverius metus jis dirbo statybose Rusijoje, kol jo ir dar visos aštuoniasdešimties žmonių brigados nepakvietė į Pamaskvio Kašyrą statyti namo. Darbą statybininkams uzbekams pasiūlė tarpininkai iš Voronežo.
„Iš pradžių mums dar mokėjo atlyginimą po 23-24 tūkstančius rublių per mėnesį, o paskui paėmė dokumentus registracijai įforminti ir nustojo mokėję pinigus. Mums sakė, kad šeimininkas turi kažkokių problemų su pinigais. Kada keturis mėnesius mes išdirbome už dyką ir norėjome išvažiuoti dirbti kitoje firmoje, mums atsisakė atiduoti dokumentus. O kada mes paprašėme grąžinti mums bent pasus, mūsų paklausė, kas mes per vieni ir grasino suluošinti. Dabar mes bandome išsiimti prarastų dokumentų dublikatus per ambasadą ir žmogaus teisių gynėjų padedami, o štai pinigų už keturis vergiško darbo mėnesius man jau, greičiausiai, niekas nesugrąžins. Daugelis iš tų, kurie tada su manimi dirbo, grįžo į tėvynę. O štai aš susiradau darbą Riazanės srityje. Kol kas lyg ir moka“.
