Likus savaitei iki Velykų, katalikai švenčia Verbų sekmadienį. Pasak etnologų, tikima, kad į namus parsinešta pašventinta verba saugo nuo visokio blogio.
Todėl grįžusios iš bažnyčios mamos plakdavo vaikus ir kitus artimuosius, manyta, kad tai suteikia stiprybės ir sveikatos. Metus saugota verba būdavo laikoma pagarbiausioje namų vietoje, tada sudeginama, ir jokiu būdu jos nebuvo galima bet kur išmesti. Tikrąja verba Lietuvoje laikoma amžinai žaliuojančio medžio – kadagio arba tujos šakelė, būtent tokių savo rištų ar pirktų žmonės nešė šventinti ir šiandien.
„Jau nuo pat vaikystės įskiepyta tėvų yra ir dalyvaujam kiekvienais metais, kaip su tėvais maža dalyvaudavau, taip ir dabar stengiuosi ir savo vaikus taip auklėti ir ateiti – mums tai svarbu, kartu laikas praleistas ir tokia didelė šventė“, – sakė LRT žurnalistų kalbinta vilnietė. Paklausta, ar plaks vaikus grįžusi namo ji pasvarstė, jog reikės „kad visas nuodėmes išvaryčiau“.
Prie gausesnių tikinčiųjų susibūrimo vietų šiandien prekiaujama verbomis ir kadagio šakelėmis. Vilniaus verbas prie Aušros vartų pardavinėjantys rišėjai sako, kad šio amato išmoko iš mamų ar močiučių.
„Reikia surinkti daug javų, o dar padaryti reikia – tai užima laiko. Na, ir parduoti labai sunku. O rišti mane išmokė močiutė. Kai žiūrėjau, atrodė įspūdingai“, – sako verbų rišėja Izabelė.
„Tradicinės verbos yra natūralios arba dažytos. Įvairos širdutės susuktos iš motiejukų. Verbas rišti išmokau iš mamos, mama – iš močiutės, močiutė – iš prosenelės“, – atskleidžia Irena.
Vaikinas Mantas teigia, jog stebint savo mamą rišant verbas jam pradėjo patikti ši šventė, vėliau jis šio amato išmoko pats ir verbas pradėjo pardavinėti.
„Sugalvojame kokias nors formas ir niekada nedažome – naudojame tokias spalvas, kokias gamta mums duoda“, – sako Mantas.
