Iš Vyriausybės ir prezidentūros, besiskelbiančių priešų apsiaustais bunkeriais, girdime lyg ir kvietimus atakon, lyg ir pagalbos signalus niekam. Jie sklinda pro siaurėjančius viešųjų ryšių langelius.
Kas ne su mumis – priešai
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų lyderio Andriaus Kubiliaus ir prezidentės Dalios Grybauskaitės tandemas reformuoja valstybę. Tandemas, tiesa, nelygiavertis, vis labiau primenantis Šerchano ir šakalo santykį, bet jis kol kas egzistuoja. Visi abejojantys permainų audros kokybe ir kai kuriomis kryptimis yra skelbiami klanų, oligarchų ir nomenklatūros šnipais.
Į „reformą“ telpa daug kas: mokesčių didinimas per kelias naktis, nė lito neva nekainuojančios ministerijos, nuo nieko neapdraudžiantys sveikatos draudimai ir dar aibė kitokių įdomių dalykų. Vėliava saugoma, šventa yra ir viskas, kas joje parašyta. Tiesa, šriftą tenka rinkti vis smulkesnį. Greitai, kad viskas šventoje vėliavoje tilptų, teks rašmenis sumažinti iki dantiraščio, puošiančio Hamurabio akmenį, įamžinusį savyje seniausią žmonijos teisyną. Originalo kalba jį perskaityti taip pat galės tik „kubilizmą“ visą gyvenimą studijavę specialistai.
Vėliavos dublikatus reikia iškabinti nurodytose vietose. Jų, visai rimtai kalbant, daug. Nomenklatūra ir socialdemokratais besivadinantis jos politinis sparnas per daugelį metų padarė viską, kad savimi persmelktų tiek valstybės ląstelių, kiek tik pavyks.
Gal dėl to, kad priešas toks galingas, o gal dėl kitų priežasčių − vėliava, kaip minėta, vis margėja, o triukšmai bunkerių viduje bei išpuoliai į išorę − vis keistesni.
Buvo numatyta vėliavėlę įsmeigti Valstybės saugumo departamente (VSD) − jį struktūriškai reformuoti, pagaliau išgauti nelemtas dvylika pažymų dėl korupcijos ir žiniasklaidos papirkinėjimo.
Vien vėliavos neužteks
Šiandien, tiesą sakant, nebeaišku – ar VSD tą vėliavėlę iškelti pavyko? O jei pavyko - kokia iš to nauda? Negeri vadovai pakeisti gerais, o pažymos išlieka, kur buvusios. Teroristų-vaiduoklių gaudynės, dviejų čečėnų buitinis ginčas verčiamas nacionalinio saugumo byla, laiminamas galimų turto prievartautojų karjeras valstybės tarnyboje – tai problemos, kurių įsmeigta vėliavėlė nesprendžia. Apie struktūrinę reformą, žvalgybos ir kontržvalgybos atskyrimą niekas nebekalba – per sunku ir per ilgai. Greitai gimsta tik Energetikos ministerija.
Kai kurie dokumentai reformų štabo karvedžius vis dėlto domina. Tai nebe VSD analitinė informacija, o Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos ikiteisminio tyrimo popieriai. Iš bunkerio į specialiąją operaciją išsiveržusi premjero patarėjų rinktinė užduotį įvykdo. Po kiek laiko išplatina pranešimą, kad būtent taip ir vykdoma teisėsaugos reforma, kurios būtinumo niekas neginčija, o visi abejojantys – reformų priešų (stagnatorių ir nomenklatūrininkų) sąraše.
Kaip reformų įrodymą dar galima pateikti netikusių VSD ir prokuratūros vadovų perkėlimą į kitas - ramesnes pareigas. Tie nomenklatūrininkai, kurie nėra labai liūdnai pagarsėję ir greit pademonstruoja lojalumą - gali būti ramūs. Kuomet daromos ne struktūrinės reformos, o kadrų valymas, galima tiesiog pakeisti šeimininką ir nebūti toli išvalytam. Kai esi apsuptas ir žiūri pro siaurą slėptuvės angą - greičiausiai būni apimtas streso ir nuoseklumo sau negali leisti. Kitaip "visiškai nieko nekainuojančios" ministerijos steigimo patirtį pritaikytum ten, kur pasirinktinis vadovų kaitaliojimas ar pavienių popierėlių graibstymas jau bejėgis. Bet nėra kada - reikia gintis ir atsišaudyti ar bent atsimėtyti pagaliukais.
Entuziastą, kuris imtų remontuoti geležinkelį su pincetu ir dilde nagams, anksčiau vadintų nepagarbiai, o tolerantiškoje šiandienoje – įdomiu žmogumi. Bunkerių komandorai vadina tokius reformatoriais. Todėl ir reformos įdomios. Nieko neapdraudžiantis pagalvės mokestis vietoj sveikatos draudimo, kurio niekas nemoka surinkti. Pusiau legalūs dokumentų poėmiai vietoj rimtų institucinių reorganizacijų, įstatymų tvarkymo ir parlamentinės kontrolės.
Norite teisingesnių mokesčių? Tai teisingiau (tiesiog daugiau) apmokestinsime tuos, kas negali apsiginti, o turgūs telieka neapskaitiniai, nes iš ten skrenda akmenys. Argi ne reforma? Tik nomenklatūra ir Tėvynės išdavikai gali priešintis tokiam požiūriui, – skelbia garsiakalbiai iš bunkerių.
Norite pragmatiškos užsienio politikos? Šekite žūtbūtinę kovą už Vladimiro Putino pašventinimą. Pasižiūrėjome į šrioderius ir patys norime tokiais būti. Tik va pasiūlyti nėra ką, tai ir atidirbinėjame smulkmeniškais intymiais politiniais patarnavimais: kur nereikia nevažiuojam ir ko nereikia nekviečiam. Jei Miuncheno patys sutverti ir nepajėgsime, tai bent, jei proga pasitaikytų, sudalyvausime – liokajų statusu.
Išvarža garantuota
Priešiška reformoms aplinka paskelbta jau beveik viskas, kas yra už bunkerių ribų ir nėra kontroliuojama bei visi, kas nepakankamai garsiai ploja. Galima ginčytis dėl laikinųjų komisijų ir premjero rezidencijos remonto kainų eskalavimo, galima sakyti, kad nedėkinga tauta nevertina bunkerių gyventojų smegeninėse nušvitusios nuostabios ateities vizijos. Galima kartoti, kad ūkis jau atsigauna, o opozicija tiesiog nenori imti valdžios, kol jis neatsigaus pakankamai. Tame gal ir yra tiesos.
Tik ar priešų sąrašus geometrine progresija gausinantys karžygiai nesusižvejos politinės išvaržos? Juk nuolat jaučiantis apsuptam gali ir visiškai pavažiuoti stogas. Net talentingiausi karvedžiai ne visada galėdavo įgyvendinti pamišusių vadų užgaidą - laimėti visuose frontuose.Ypač su pincetu ir dilde.
