Seimo Žmogaus teisių komiteto narė Laima Mogenienė į Visuomenės informavimo įstatymą ragina įvesti pataisas, kuriomis būtų galima pažaboti neapykantos kurstymą masinėse informavimo priemonėse. Šiam tikslui numatoma ne tik suteikti platesnius įgaliojimus žurnalistų etikos inspektoriui, bet ir apriboti nuomonės sampratą. Žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius sako, jog šitaip būtų įteisinta savicenzūra, priverčianti žurnalistus tam tikromis temomis tiesiog patylėti.
Darbo grupėje - nė vieno žurnalisto
Visuomenės informavimo įstatymo pataisose numatoma, kad nuomonė „privalo remtis faktais, pagrįstais argumentais“, sąmoningai nenuslėpti bei neiškreipti „žinomų ir žinotinų faktų ir duomenų“. Jose taip pat siūloma atskirti žurnalistų etikos inspektoriaus ir Žurnalistų etikos komisijos funkcijas, o žurnalistų etikos inspektoriui pavesti nagrinėti skundus dėl neapykantos žiniasklaidoje kurstymo.
Po tokiais siūlymais pasirašė Laima Mogenienė, Jonas Čekuolis, Rimantas Bašys ir Vytautas Grubliauskas.
Kaip portalui „Balsas.lt“ sakė Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius, visuomenės informavimo sritis yra pernelyg subtili ir susijusi praktiškai su visu mūsų gyvenimu, dėl to pradėjus riboti nuomonių sklaidą, žiniasklaida nebeteiks visų realių vertinimų apie svarbiausius įvykius arba reiškinius vien dėl to, kad tai gali neatitikti įstatymo suvaržymų. „Žmonės tiesiog neteks realių vertinimų, be kurių labai sunku susiorientuoti, kas vyksta šalyje. <...> Gali kilti realus pavojus atsirasti cenzūrai“, - tikino D. Radzevičius.
Dar labiau D. Radzevičių nustebino tai, jog kuriant šį įstatymo projektą, į darbo grupę nebuvo įtraukta nei viena žurnalistinė organizacija, ar komunikacijos specialistai iš Vilniaus universiteto.
D. Radzevičiaus teigimu, tokios įstatymo pataisos ugdys savicenzūrą: mat šitaip norima informacijos šaltinius truputėlį „priveržti“, kad pernelyg daug ir pernelyg laisvai nešnekėtų. „Dalis žurnalistų, bijodami, kad gali būti nubausti, vengs kalbėti. Kam kalbėti, jeigu geriau nekalbėti?“, - aiškino jis.
„Turiu negerą įtarimą“
Tokius savo siūlymus L. Mogenienė iš pirmo karto komentuoti atsisakė ir paprašė portalo „Balsas.lt“ pasitikslinti, apie ką bus kalbama ir perskambinti po valandos. Tačiau su Seimo nare susisiekti nepavyko nei po valandos, nei po dviejų. Jos pakalbinti nepavyko ir kitą rytą, ir dieną po to, kol galiausiai ir pats pranešimas su siūlymu iš Seimo tinklalapio dingo.
Tačiau vietoj to portalui „Balsas.lt“ pavyko pakalbinti Žmogaus teisių stebėjimo instituto vadovą ir vieną šias pataisas rengiančios darbo grupės narį Henriką Mickevičių.
Pasak jo, neapykantos Lietuvoje kurstymas turi augančią tendenciją, dėl to reikia su tuo kovoti. „Žmogaus teisių požiūriu, viskas gerai, jokių standartų mes nepažeidžiame“, - sakė jis.
Tuo tarpu D. Radzevičius sako negalįs paaiškinti, ko tokiomis įstatymo pataisomis kai kurie Seimo nariai siekia. „Turiu negerą įtarimą, jog tai daroma nebūtinai dėl tų tikslų, kurie yra deklaruojami, nes šito įstatymo pataisų (būtinybė – aut.) nebuvo argumentuota jokiais tyrimais, kurie parodytų ne tik problemos mastą, bet ir tai, kad šitos pataisos ims ir išspręs problemas, apie kurias kalbėjo ir L. Mogenienė ir kiti politikai“, - sakė D. Radzevičius.
H. Mickevičiaus teigimu, dėl atvirų sienų su Vakarais į Lietuvą vis gausiau atvažiuojantys užsieniečiai keičia šalies etninę, rasinę ir religinę kompoziciją, padaugėja mišrių šeimų, dėl to palikti „tokius dalykus visiškai be jokio reglamentavimo“, anot H. Mickevičiaus, būtų pernelyg pavojinga.
Pasak H. Mickevičiaus, ir Europos žmogaus teisių konvencijoje žodžio laisvė yra siejama su atsakomybe ir pareigomis, dėl to tam tikrais atvejais ją galima riboti. „Vienas iš tokių atvejų, kada žodžio, saviraiškos, taip pat - žiniasklaidos laisvė naudojama neapykantai, diskriminacijai ir nepakantumui „kitokiems“ kurstyti“, - aiškino jis.
Cenzūros – nebus?
H. Mickevičius tikino, esą šita pataisa neįtvirtins žiniasklaidos savicenzūros. Pasak jo, žiniasklaida ir dabar yra tam tikra prasme cenzūruojama dėl Baudžiamajame kodekse įtvirtinto straipsnio, kuris draudžia kurstyti neapykantą. Anot H. Mickevičiaus, tai, kas dabar siūloma, tai tiesiog paskirti atsakingą asmenį, kuris „dėmesingai žiūrėtų, kas darosi internetiniuose komentaruose“.
H. Mickevičiaus teigimu, nuomonė yra apibrėžta tik atskirose bylose, dėl to reikėtų tam tikrame teisės akte apibrėžti ir aiškiai pasakyti, kas tai yra. Pasak jo, apibrėžimas turi, be jokios abejonės, atitikti žmogaus teisių standartus.
Tuo tarpu D. Radzevičiaus sako, jog siekis nuomonės apibrėžimą susiaurinti tiek, kiek yra siūloma Visuomenės informavimo įstatymo pataisomis, yra gana rizikinga, ypač reikalaujant, kad kiekviena nuomonė turi būti privalomai argumentuota ir paremta faktais. „Tai rodo, jog nėra įsigilinta ir į nutarimuose formuotą Aukščiausiojo teismo praktiką, kas yra žinia ir kas yra nuomonė“, - teigė D. Razdevičius.
D. Radzevičių labiausiai stebina ketinimai susiaurinti nuomonės apibrėžimą, nurodant, kokia ji turi būti. „Jeigu mes kalbame, kas yra automobilis, mes negalime pasakyti, kad automobiliais gali būti tik tie, kurie yra raudonos arba mėlynos spalvos, o visi kiti - ne. Nuomonė yra ir tokia, ir kitokia - ji gali būti visokia“, - tvirtino D. Radzevičius.
Pasak jo, iki šiol girdimos problemos, kurios susijusios ne tiek su įstatymų netobulumais, kiek su jų praktiniu įgyvendinimu. „Tai, kad teisėsaugos institucijoms sunku kontroliuoti internetinę erdvę, tų priežasčių yra darbo efektyvume, o ne dėl to, kad neaiškūs įstatymai“, - stebėjosi D. Radzevičius.
