Nuo jo kenčia apie 3 proc. visų pasaulio gyventojų. Šiandien, rugsėjo 29-ąją, švenčiant Pasaulinę širdies dieną, verta susipažinti su prieširdžių virpėjimo simptomais – galbūt ateityje tai padės jums išgelbėti savo arba artimųjų gyvybę ar sveikatą.
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Kardiologijos klinikos širdies aritmijų sektoriaus vadovas prof. Aras Puodžiukynas pasakoja, jog, vadovaujantis Europos kardiologų draugijos kongrese pristatytomis naujausiomis rekomendacijomis, kaip gydyti prieširdžių virpėjimą, numatoma, kad net vienas iš keturių vidutinio amžiaus Europos piliečių ateityje gali susirgti šia liga.
Prieširdžių virpėjimas ištinka, kai normalus širdies ritmas išeina iš rikiuotės. Širdies raumuo nustoja susitraukinėti stipriai ir reguliariai – dėl sparčių ir nereguliarių elektros signalų, pradeda virpėti viršutinėje širdies dalyje esantys prieširdžiai. Kraujas nebepumpuojamas taip veiksmingai. Prieširdžių sužadinimo dažnis gali siekti net 300–800 kartų per minutę. Dėl to širdis ima neritmiškai plakti – dažnis gali siekti 140 – 160 ir daugiau kartų per minutę.
Anot prof. A. Puodžiukyno, kartais prieširdžių virpėjimas ištinka dėl labai aiškių provokuojančių priežasčių. Taip gali nutikti dėl vožtuvų ydų, širdies raumens pertempimo, padidinto kraujo spaudimą, nutukimo ir pan. Tačiau kartais ši liga gali atsirasti kaip žili plaukai – ja gali susirgti bet kuris tam tikro amžiaus sulaukęs žmogus.
Sutrikimas gali „pasislėpti“
Prieširdžių virpėjimo požymiai ne visada yra labai ryškūs. Į juos dažnai numojama ranka – manoma, kad, bėgant metams, panašūs simptomai įprasti.
Ar jūs arba jūsų artimasis greitai pavargstate? Ar jums pasidaro silpna arba pradeda trūkti oro, nuėjus atstumus, kuriuos anksčiau lengvai įveikdavote (pavyzdžiui, nužingsniavus iki šalia namų esančios parduotuvės arba užkopus laiptais)? Galbūt jūsų artimasis skundžiasi svaiguliu arba teigia, kad jo širdis daužosi lyg pašėlusi, net esant minimaliam krūviui? O gal jūsų artimieji jaučiasi prislėgti, nes negali gyventi taip energingai ir mobiliai, kaip nori?
Jei negalite paaiškinti šių simptomų, turėtumėte apsilankyti pas savo gydytoją. Vizitas pas gydytoją gali išsaugoti jūsų artimųjų gyvybę, ypač jei jiems būdingi kiti insulto rizikos veiksniai: vyresnis amžius, aukštas kraujo spaudimas, diabetas ar pernelyg gausus alkoholio vartojimas.
Anot Kauno klinikų Kardiologijos klinikos širdies aritmijų sektoriaus vadovo, pagrindinis prieširdžių virpėjimo simptomas yra staiga pagreitėjęs ir tapęs absoliučiai neritmiškas širdies plakimas, tačiau kartais žmogus šių reikšmingų požymių nė nepajunta.
Ypač jei jis dėl kokių nors kitokių sutrikimų jau vartoja vaistų, veikiančių širdies ritmą, pavyzdžiui beta adrenoblokatorių. Tada širdis, nors ir neritmiškai, gali plakti įprastesniu dažniu: 70 – 90 kartų per minutę. Tokiu atveju aritmijos galima ir nepastebėti. Tačiau šios ligos pasekmės vis tiek dažnai būna itin nemalonios.
Gali baigtis tragiškai
Kartais prieširdžių virpėjimas gali sukelti širdies funkcijos nepakankamumą. Tačiau tai nėra gyvybei pavojingiausia šio negalavimo pasekmė. Normaliu atveju kraujas yra išstumiamas į apatines širdies ertmes, tada į arterijas. Kai viršutinės širdies ertmės (prieširdžiai) užuot tinkamai pumpavę kraują, pradeda virpėti, juose kraujas „užsistovi”. Esant tokiam sutrikimui, gali susidaryti kraujo krešuliai. Jie gali būti nedideli, tačiau pražūtingi.
„Kraujo krešulys – tai tarsi rusiška ruletė. Jis patenka į aortą, o tada jau viską lemia sėkmė. Krešulys gali nukeliauti iki vainikinės arterijos, inkstų, žarnyno ar kojų kraujagyslių. Tačiau šie variantai pasitaiko rečiaus. Jei su liniuote nubrėžtume šūvio tiesę, pamatytume, kad krešulio trajektorija, deja, veda tiesiai į smegenų arterijas. Krešuliui užkimšus smegenis maitinančias arterijas, įvyksta insultai“, – pasakojo prof. A. Puodžiukynas.
Gydymo galimybės
Laimei, prieširdžių virpėjimas tikrai nereiškia mirties nuosprendžio. Tinkamai gydant, galima išvengti gyvybei pavojingų komplikacijų (insulto ir širdies funkcijos nepakankamumo), taip pat sušvelninti ligos simptomus.
Gydytojo teigimu, esant tokiai būklei, ligoniams skiriami „kraują skystinantys“ vaistai. Tiesa, prof. A Puodžiukynas pabrėžia, kad toks liaudiškas pavadinimas yra pavojingai netikslus. Priklausomai nuo būklės, egzistuoja skirtingi krešumo mažinimo mechanizmai. Tai, kas tinka smulkiosioms arterijoms, visiškai neapsaugo nuo didžiųjų krešulių.
„Naujausiose Europos kardiologų rekomendacijose nurodoma, kad prieštrombocitiniai vaistai, sergant prieširdžių virpėjimu, gali būti netgi žalingi. Ne todėl, kad galėtų pakenkti, o dėl to, kad sergant prieširdžių virpėjimu yra neveiksmingi, be to, kraujavimo rizika lieka lygiai tokia pati, kaip ir naudojant geriamuosius antikoaguliantus. Pastarieji vaistai iš tiesų mažina riziką susirgti insultu.
Sergant prieširdžių virpėjimu, rizika, kad ištiks insultas, padidėja apie penkis kartus. Vartojant antikoaguliantus ši rizika sumažėja maždaug 65 – 70 procentų. Paprastai tariant, vartojant geriamuosius antikoaguliantus ji mažai skiriasi nuo rizikos, būdingos prieširdžių virpėjimu nesergantiems žmonėms“, – aiškino profesorius.
Iki šiol žinoti vieninteliai vaistai profilaktiškai gydyti nuo insulto – vitamino K antagonistai (VKA). Dažniausiai vartotas preparatas buvo kraujo antikoaguliantas varfarinas. Šis vaistas lėtina kraujo krešumą ir maždaug iki dviejų trečdalių sumažina riziką, kad prieširdžių virpėjimo varginami žmonės susirgs insultu.
Tačiau, tyrimai atskleidė, kad varfarinu gydomi pacientai net tiksliai vartodami vaistus paprastai pusę laiko nepasiekia rezultato, kuris sumažintų riziką susirgti insultu, ir kartu padidina kraujavimo tikimybę. Be to, daugybė griežtų reikalavimų ir suvaržymų, įskaitant reguliarų stebėjimą ir mitybos apribojimus, gali paveikti paciento gyvenimo kokybę. Tiesą sakant, tik pusė ligonių, kenčiančių nuo prieširdžių virpėjimo, yra tinkamai apsaugoti nuo insulto.
Ateitis šviesi
Laimei, dabar pacientai gali būti gydomi ir kitokiais alternatyviais antikoaguliantais. Tai – pirmieji nauji geriamieji antikoaguliantai per 50 metų. Pacientai geria pastovią vaistų dozę. O tai reiškia, kad preparatai užtikrina nuspėjamą ir pastovią antikoaguliaciją, apsaugotą nuo nepageidaujamų „vaisto ir vaisto“, „vaisto ir maisto“ sąveikų.
Vadinasi, nauji geriamieji antikoaguliantai yra ne tik patogesni ir paprasčiau vartojami. Šie preparatai taip pat saugesni. Todėl visi asmenys, kuriems neseniai buvo diagnozuotas prieširdžių virpėjimas, dabar gali veiksmingai valdyti savo būklę.
Gyvenimo kokybė
Pasak prof. A. Puodžiukyno, gyvenimas, kontroliuojant prieširdžių virpėjimą, gali būti visiškai normalus.
„Kaip ir minėjau, prieširdžių virpėjimas primena žilus plaukus. Nebesi toks, koks buvai jaunystėje, tačiau gyvenimas nesustoja. Teisingai gydant prieširdžių virpėjimą, įmanoma gyventi visavertį gyvenimą. Savo pacientams sakau, kad jie greičiausiai jau netaps olimpiniais čempionais, bet tikrai gali būti fiziškai aktyvūs, bėgioti, važinėtis dviračiu, plaukioti, dirbti namuose ar sodyboje.
Svarbiausia – nepersitempti. Tačiau ši taisyklė galioja ir nesergantiesiems prieširdžių virpėjimu. Visada sakau savo pacientams, kad nėra nieko naudingesnio sveikatai ir širdžiai už fizinę kultūrą ir nieko žalingesnio už sportą“, – šypsojosi Kardiologijos klinikos širdies aritmijų sektoriaus vadovas.
Pačios naujausios 2016 m. rekomendacijos tik patvirtina šią daugelį metų gydytojo kartojamą tiesą: „Vidutinis fizinis aktyvumas apsaugo nuo prieširdžių virpėjimo, o ilgalaikis intensyvus sportas gali skatinti prieširdžių virpėjimą.“
„Lietuvoje pasitaiko visokių pacientų. Matome ir tokių, kurie, vos pajutę virptelėjimą krūtinėje, važiuoja į ligoninę ar kviečiasi greitąją pagalbą, ir normaliai besirūpinančių savo sveikata, ir manančių, kad nieko nereikia daryti, kol trenks perkūnas. Geriausia laikytis aukso vidurio ir į viską žvelgti racionaliai.
Šiuolaikiniame moderniųjų technologijų amžiuje rekomenduojame pacientams, ypač vyresniems nei 65 metų, dažnai čiuopti pulsą, kad būtų pastebėta aritmija. Juo labiau kad šiais laikais daugelis yra įsigiję kraujo spaudimo matavimo aparatus, kurie taip pat gali parodyti aritmiją. O nustačius šį negalavimą, jau reikėtų kreiptis į gydytoją ir užrašyti kardiogramą“, – rūpintis savo sveikata ragino prof. A. Puodžiukynas.
