Infekcinių ligų skyriuje, kuriame gydomi koronavirusu užsikrėtę ligoniai, dirbantis gydytojas infektologas D. Varaškevičius mano, kad karantiną Lietuvoje būtų galima dar švelninti, jei tik žmonės būtų sąmoningesni.
„Jei tik žmogus įtaria, kad jam kažkas yra ne taip – tai jis privalo karantinuotis ir atlikti tyrimus. Čia daugiau nieko nereikia, jokio stebuklo nėra. Visuomet yra plitimo tikimybė, nes dabar jis yra tik vidinis. Kol žmonės patys nesisaugos ir nesaugos kitų, tai ta tikimybė ir išliks“, – tv3.lt teigia pašnekovas.
Kaip dabar dirba infekcinių ligų skyrius?
Pas mus buvo infekcinė ligoninė, kur lakios infekcijos. Pirmame aukšte buvo Vaikų skyrius, kur buvo vaikų reanimacija – tai dabar ši vieta paversta daugiau suaugusiųjų patalpomis. Vaikų buvusioje reanimacijoje ir Lakių infekcijų skyriuje – taip pat daugiausiai suaugę. Tik kelis vaikus turime, kuriems nustatytas COVID-19.
Dabar nėra atskirti vaikai ir suaugusieji ir visi esame bendruose patalpose. Tik personalas pasiskirsto – suaugusiųjų gydytojai daugiau eina pas suaugusiuosius, o vaikų – daugiau pas vaikus. Slaugos personalas visas yra bendrai ir nebėra pasidalinimo.
Pastebime, kad vaikai ir jaunesni žmonės sirgo lengviau. Sunkiau yra vyresnio amžiaus žmonėms, ypač su gretutinėmis patologijomis – diabeto, širdies kraujagyslių, kvėpavimo takų ligomis. Jiems tos ligos apsunkina situaciją. Visi pas mus mirę buvo su gretutinėmis ligomis.
Turime ir vaikų, kurie serga COVID-19. Dažniausiai liga nustatoma ne tik vaikui, bet ir tėvams. Turėjome keletą vaikų, kurių gavę atsakymus iš karto galėjo būti išleisti namo, bet taip nebuvo, nes jų tėvų būklės buvo šiek tiek blogesnės. Tai kurį laiką visa šeima buvo palikta vienoje palatoje. Jų nėra jokio reikalo išskirti, nes grįžę namo jie visi bus kartu.
Kitas dalykas, jei tėvų nelieka – vaikai pradeda nerimauti. Visuomet reikia suteikti sąlygas, kad jos būtų kuo artimesnės namų sąlygoms. Kuo mažesnis vaiko amžiaus, tuo daugiau jis nerimauja. Kai prasideda nerimas – tai prasideda ir problemos. Bet viskas priklauso nuo žmonių, yra buvęs atvejis, kai šeimos nariai taip pradėjo nesutarti, kad teko tėvus išskirti į atskiras palatas.
Kaip vertinate situaciją dėl COVID-19 Lietuvoje?
Kaip kažkada buvome su AIDS ir ŽIV, taip ir dabar mes esame su COVID-19, tikrai neblogoje situacijoje – esame Marijos žemė. Daugelis priemonių, kurių buvo imtasi, buvo atliktos teisingai. Galbūt medikai kai ko norėjo šiek tiek anksčiau, bet bendrai viskas atlikta gerai. Pasižiūrėjus į kitų pasaulio šalių situaciją, pavyzdžiui, britai ar amerikiečiai iš pradžių nepaisė, o dabar matome, kokia sudėtinga ten situacija.
Pas mus Lietuvoje tikrai neblogai ir turime, kuo pasidžiaugti. Gydymas ir diagnostikos gerėja ne savaitėmis, o dienomis. Matome, kad tyrimų rezultatų reikia laukti žymiai trumpiau ir jau leidžiama kitiems miestams juos daryti. Iš pradžių buvo sunku, nes reikėdavo tyrimus iš Kauno vežti į Vilnių ir žymiai ilgiau laukti atsakymų.
Viskas puikiai kontroliuojama. Velykinis savaitgalis buvo gerai išspręstas. Didelė dalis visuomenės tikrai nėra pilnai sąmoningi. Žmonės, tikriausiai, nelabai supranta – nei ligos plitimo kelių, nei epidemiologijos ir daro klaidingus žingsnius. Dabar ribojimai yra ganėtinai griežti, baudos griežtos ir situacija yra kontroliuojama.
Šiandien dirbame su koronavirusu, kitą dieną dirbsime su kita infekcija. Medikams visą laiką kyla daug klausimų, nes daug neatsakytų dalykų. O visuomenė turbūt lengviau moka visa tai sudėlioti. Prieš koronavirusą Lietuvoje buvo 2 milijonai „politologų“, o dabar turime 2 milijonus „epidemiologų“. Visi labai jau lengvai duoda patarimus.
Kaip sekasi dirbti? Kuo jūsų darbas dabar skiriasi nuo anksčiau buvusio įprasto?
Neblogai sekasi, nes tie, kas dirba arčiausiai to, tie mažiausiai bijo. Taip yra ne tik su koronavirusu, bet ir su daugeliu kitų ligų – ar meningokoku, ar tymais, kurie buvo praėjusiais metais. Infekcinėje ligoninėje su tuo dirbome, dirbame dabar, turbūt ir dirbsime ateityje. Kai atsiranda nauja infekcija, apie ją ne viskas būna žinoma, todėl, kol viskas susidėlioja – tai praeina laiko. Šiandien mūsų pastate darbas vyksta normaliai.
Dabar mūsų darbas – ištisinis. Nuolat bendraujame savaitgalį, jei reikia, atvažiuoju. Grįžus namo po darbo dažnai telefonas skamba, reikia pasitarti ir pasiaiškinti. Sunkiausią yra naktį, kai lieka mažiau personalo, kai administracijos nėra.
Kiek gydote koronavirusu užsikrėtusių pacientų? Kokia jų būklė?
Pacientų skaičius keičiasi nuolat, todėl sunku pasakyti. Kai du iš eilės yra neigiami atsakymai, tai juos galima išleisti. Kai kuriuos galima leisti gydytis namuose. Visą laiką yra ir sunkių ligonių. Vienas su COVID-19 infekcija yra ventiliuojamas reanimacijoje. Šiuo metu reanimacijoje turime tik du ligonius. Bet šiaip sunkių ligonių yra nemažai ir jie visi yra garbaus amžiaus.
Pas mus į Kauno zoną labai daug atvežta iš Marijampolės ligoninės ir slaugos skyriaus. Čia yra problema, jei mes vien užsiguldysime slaugomais ligoniais, kurie turbūt atskyrus galėtų gulėti ir slaugos skyriuje, nes visiems, kuriems jau nustatyta ta infekcija – tai visi ten ir galėtų būti. Gali įvykti taip, kad jų turėsime tiek daug ir tuomet bus problemų su kitais ligoniais. Dabar kaip tik dėliojamas šis klausimas.
Su kokiomis problemomis dar susiduriate?
Kai dirbi su normalia apranga, tai vienas dalykas. Kai reikia apsirengti tą aprangą – su akiniais, skydeliais, respiratoriais, visais neperšlampamais chalatais ar kombinezonais – tai yra sudėtingiau. Pasiruošimas, apžiūra, po kiekvieno įtariamo paciento turime keisti aprangas – tai personalas su tuo labai vargsta.
Kodėl palapinės buvo pastatytos? Mūsų personalas išeina į lauką nusirengę tuos rūbus, o po jais būna labai suprakaitavę. Kai naktys būna šaltos, jei dar minusas lauke, tai dar sudėtingiau. Personalui kyla rizika susirgti.
Džiugu, kad iš mūsų personalo tik du asmenys serga koronavirusu – viena slaugytoja ir padėjeja. Greičiausiai, jos iš aplinkos gavo tą virusą, nes visi kiti personalo nariai, kurie su jomis kontaktavo, tai jie patikrinti ir atsakymai testų neigiami.
Kai pas mus atėjo infekcija, tai mes jau turėjome pavyzdžius iš kitų šalių. Pirmiausia, iš Kinijos, po to ir Italijos su Ispanija. Tos informacijos buvo daugiau nei pas mus. Visą laiką rinkome informaciją ir mokėmės. Nuolat stebime ir užsienio gydymo taktiką, nors ji nuolat ir keičiasi. Vieną savaitę būna viena, kitą – kita. Konkretaus vaisto nėra. Dabar atsiranda mokslinių pamąstymų, kad tose šalyse, kurios skiepai yra privalomi, galbūt juose ir sergamumas mažesnis. Bet čia daug visokių svarstymų yra ir negalime tiksliai pasakyti. Taikome, kaip ir kitose šalyse, patvirtintą eksperimentinį gydymą.
Iš pradžių visi galvojo, kad koronavirusas panašu kaip gripas ir plitimas panašus, tačiau paaiškėjo, kad tai nėra tapatu ir plitimas skirtingas. Lieka dar daug neatsakytų klausimų.
Ar tie klausimai kėlė ir kelia įtampą?
Anksčiau turėjome protrūkių visokių, kaip ir tymų. Bet dabar pirmas kartas, kai taip dirbame ir taip mobilizavomės. Pirmas dvi savaites buvo sunkiausias organizacinis darbas, nes reikėjo viską sudėlioti, sutvarkyti, kaip dirbti su personalu. Dabar jau visi priprato prie savo darbo – visi žino, kas ką daro ir nebėra tiek problemų. Gyvename tikrai ramiau ir jau antras mėnuo. Vasario pradžioje turėjome pirmuosius įtariamus atvejus.
Mes turime rezervinius darbuotojų sąrašus, jei kažkas iškrenta, suserga, susitraumuoja – tai į jų vietas turime kitus rezervinius darbuotojus. Sudarytos trijų eilių komandos. Reikia kartais pabūti ir psichologu ar psichiatru – su darbuotojais ne tik pasitarti, bet juos ir nuraminti. Kartais ir tarpusavyje kyla konfliktų. Tai įprastas darbas, tik kartais galbūt su sudėtingesne įtampa.
Kai kurie medikai, kurie baimindamiesi dėl artimųjų įsikūrė kitur, kad negrįžtų namo ir galimai jų neapkrėstų. Ką manote?
Mes tikrinamės periodiškai – kas 7 ar 10 dienų. Mes turime neigiamus atsakymus. Grįžtu į namus normaliai, bet pas mamą nuvykstu tik lauke pastovėti su kauke per 3-4 metrus, nes ji yra vyresnio amžiaus ir rizikos grupėje. Jei būtų bent menkiausia tikimybė, tai stengiesi ją eliminuoti.
Nei vieno iš mūsų medikų šeimos narys neužsikrėtė. Pamatėme, jei esi su kaukėmis ir pirštinėmis – tai tikimybė užsikrėsti yra maža. Einant pas tuos ligonius, kurie įtariami arba sergantys, mes naudojame visas apsaugos priemones – respiratorius, pirštines, akinius arba skydelius, neperšlampamus chalatus, kepuraites ir bachilus. Visas mūsų personalas yra sveikas ir to pilnai pakanka. Apsaugos priemonių taip pat užtenka. Nebuvo tokios situacijos, kad trūktų.
Kovo pabaigoje feisbuke ėmė plisti nuotraukos, kuriose užfiksuotos į maišelius sudėtos panaudotos vienkartinės apsaugos priemonės, kurias dėvėjo su infekuotais koronavirusu dirbantys Kauno klinikinės ligoninės gydytojai.
Buvo sukeltas, pavadinčiau, kvailas sąmyšis dėl tų priemonių, nes pirmąsias dvi ar tris savaites ėjome tik įtariamiems diagnozuoti ir su puikiais kombinezonais. Jei būdavo nenustatyti atvejai, tai mes dažniausiai pasilikdavome tą vidinį sluoksnį toliau eiti.
Nuolat bendraujame su jaunaisiais kolegomis, kurie dirba Anglijoje, Danijoje, Norvegijoje, Šveicarijoje. Jie žymiai labiau saugo tas priemones nei mes. Nes dabar, jei tik kas išgirdo ar pamatė, kad kažko pritrūko, tai iškart yra puolama. Bet pritrūko ne todėl, kad nėra, visur reikalinga kontrolė. Pirmuosius savaitgalius palikdavome apsaugos priemones, dezinfekantus ir kitus dalykus, bet atėjus po savaitgalio, būdavo tuščia. Kodėl? Todėl, kad buvo graibstoma ir jis kažkur dingdavo.
Todėl iki šiandien yra taip – ateina, gauna, pasirašo. Kol kas žmonių sąmoningumas nėra toks, kad galėtum viską laisvai duoti. Todėl kartais ryte mūsų personale valytoja sako man, kad neturi kaukės ir panašiai. Pasakiau, kad be apsaugos niekas nedirbs, todėl einu, paklausti. Bet ji net nėjo paprašyti, kad duotų. Visi nori, kad būtų padėta ant kiekvieno kampo, kad galėtų pasiimti po dešimt ar kažkiek. Taip nėra ir nebus. Visos šalys rodo, kad reikia taupyti.
Daugelyje šalių su kombinezonais eina tik reanimuoti ir dirba tik operacinėje. Visur kitur eina su neperšlampamais chalatais – tai saugu ir pakankama. Pas mus šiek tiek perlenkta lazda.
Ar gydytojams būdinga baimė?
Didžiausia baimė tų, kurie nedirba čia, o tik iš šono girdi ir mato. Tie, kurie čia dirba – pas juos jau baimės nėra. Jie turi pakankamai apsaugos priemonių ir žinojimas duoda labai daug.
Pasikeitė situacija ir su ligoniais. Iš pradžių ligoniai buvo labiau drumsčiantys ramybę nei besigydantys. Iš pradžių pas mus važiavo „sanatoriniai ligoniai“, kurie švilpavo, žiūrėjo į kompiuterį ir rašydavo skundus, kad netinkamas maistas, kad nėra interneto ryšio ir panašiai. Nes jie nesirgdavo, tik grįžus iš užsienio, pakilus temperatūrai ar atsiradus kokiam kosuliui, juos iš karto veždavo pas mus. Nes iš pradžių tie tyrimai buvo daromi tik penkiose pagrindinėse Lietuvos ligoninėse – jie nustatomi ir gydomi, jei reikia.
Dabar situacija pasikeitė. Ligoniai yra tikrai rimti ir jie yra gydomi. Tie, kurie sąmoningi, jie normaliau reaguoja ir klauso. Aišku, viskas priklauso nuo žmogaus. Kai kurie piktinasi, keikiasi, kad jie uždaryti, kad negali išeiti. Jie nori vaikščioti po patalpas. Bet tai tik pavieniai atvejai.
