Rytą išeinant į darbą – slogios mintys, ar pavyks vakare grįžti namo sveikam po tarnybos. Tokiomis nuotaikomis gyvena ne tik policininkai, kasdien kovojantys su chuliganais ir smurtautojais, bet ir vaikų gynėjai, socialiniai darbuotojai.
Rūpinosi vaikais
Anot Klaipėdos vaiko teisių apsaugos tarnybos (VTAT) vedėjos pavaduotojos Virginijos Gelažnikienės, per 20 metų, kai įkurta ši tarnyba, tokio žiauraus atvejo dar nebuvę. „Grasinimų ir įvairiausių gąsdinimų patiriame labai dažnai, vos ne kasdien, bet fizinio susidorojimo iki šiol dar nebuvo, – teigė V. Gelažnikienė. – Mums reikia eiti į pavojingas vietas, nežinant, kas laukia už durų.“
Dvi Klaipėdos VTAT darbuotojos nukentėjo darbo dienos pabaigoje, kai gavo pranešimą, jog viename Laukininkų gatvės bute jau kelintą parą vyksta triukšmingos išgertuvės, o su girtuokliais yra ir keli vaikai. Specialistės nuvyko gelbėti tų vaikų.
Į butą įėjusios VTAT darbuotojos iškart suprato, kad skambinusiųjų signalo būta ne be pagrindo, nors anksčiau apie to buto gyventojus jokių pranešimų dėl vaikų nepriežiūros nebuvę. Bute buvo matyti, kad jis paverstas girtuoklių landyne, o jame tuo metu buvo keturi nepilnamečiai vaikai. Į netikėtas viešnias dėmesį atkreipė bute buvę du girti vyrai ir viena jauna moteris – Julija (20 m.). Tuoj paaiškėjo, kad kompanija švenčia Julijos gimtadienį.
VTAT darbuotojos dirbo savo darbą: negalėdamos landynėje palikti vaikų su girtais suaugusiaisiais, jos tuoj draugiškai sutarė, kad trys buto šeimininkų vaikai nueis pas netoliese gyvenančią močiutę. Ši, apie problemą išgirdusi telefonu, tokiam planui pritarė. Tuomet beliko pasirūpinti pustrečių metukų mergyte – Julijos dukrele. Štai tada VTAT darbuotojos akimirksniu tapo priešėmis.
Išėjo su mėlynėmis
Girta Julija neketino skirtis su savo mažyle, nors VTAT darbuotojos apie tai dar ir nekalbėjo. Matyt, Julija pati susivokė, kas būna tokiose situacijose, tad iškart tapo labai karinga. Ji puolė arčiau jos buvusią vieną viešnią, nepaisydama viską smalsiai stebinčių vaikų, ir ranka smogė moteriai į galvą, stumdė, kumščiavo toliau. Mušamos moters kolegė siekė padėti bendradarbei apsiginti, bet girti vyrai ją laikė ir neleido išsprūsti, o paskui ir patys pradėjo ją mušti. Tuo metu vaikai verkė ir klykė iš išgąsčio, bet girti suaugusieji į juos nekreipė dėmesio. Viena mušama moteris buvo atsidūrusi ir ant grindų – užpuolikai ją daužė ir spardė.
Sumuštos moterys, ištrūkusios į laiptinę, paskambino į policiją. Pavojingomis sąlygomis joms teko laukti policininkų pagalbos daugiau nei pusvalandį, tačiau moterys laukė, nes joms rūpėjo vaikų likimas.
Vos atvyko policininkai, girtuoklių trijulė kovingai pasitiko ir juos. Laiptinėje į pareigūnus buvo paleistas gėlių vazonas, priešintasi smūgiais policininkams į veidą ir spyriais. Bet vaikai iš landyne virtusio buto vis tiek buvo paimti, o smurtavusiai trijulei – Julijai, Vladimirui (22 m.) ir Povilui (35 m.), sutramdytai tik policijos specialiosiomis priemonėmis, teks atsakyti ir dėl pasipriešinimo policininkams, ir dėl smurto prieš VTAT specialistes.
Nukentėjusioms darbuotojoms prireikė medikų pagalbos. Viena jų kitą dieną atvyko į darbą, nors veidas ir kūnas buvo išmargintas mėlynėmis, o antroji dėl sveikatos būklės gydėsi namie.
Išvengė peilio dūrio
Marijampolės vaiko teisių apsaugos skyriaus (VTAS) ilgametė vadovė Nijolė Popierienė neabejoja, kad po brutalaus išpuolio į darbą sugrįžusioms kolegėms klaipėdietėms pirmiausia būtina psichologo konsultacija. „Po tokių atvejų mūsų darbuotojai išgyvena kankinančią jausmų ir minčių sumaištį, toliau dirbti būna labai sunku, greičiau atgauti pusiausvyrą gali padėti tik kvalifikuotų specialistų konsultacijos, o laikas čia bejėgis, – teigė N. Popierienė. – Štai mums, sužinojusiems apie šiurpų įvykį Klaipėdoje, iškart sugrįžo tokie pat šiurpūs prisiminimai iš mūsų skyriaus darbo patirties, nors tai buvo jau prieš šešerius metus.“
2007-ųjų balandį smurto aukomis darbe tapo patyrusios Marijampolės VTAS specialistės Rūta Šaknaitienė ir Rita Strazdienė. Jos išsituokusių marijampoliečių name tuokart rado be priežiūros paliktą mažametį berniuką, o netrukus iš kito kambario atbėgęs jo brolis Mantas (tuomet 22 m.) įpykęs taip stūmė R. Šaknaitienę į sieną, kad moteris prasiskėlė galvą. Netrukus vaikinas dar kartą šoko prieš viešnias jau kieme – iš pasalų apspardęs R. Strazdienę, į R. Šaknaitienę nusitaikė smogti peiliu, sugriebė ją už plaukų ir pargriovė. Specialistė vos išvengė dūrių į veidą, nes sugebėjo pagriebti už peilio geležtės. Ši sužalojo moteriai plaštaką – randas likęs iki šiol.
„Apmaudu, kad tik po tokių dramatiškų įvykių atkreipiamas didesnis dėmesys į tikrai pavojingomis sąlygomis dirbančius vaikų gynėjus, – neslėpė nuoskaudos N. Popierienė. – Mes tik po to išpuolio rašėme raštus, skambinome pavojaus varpais, kol išsikovojome savo statusą – mus pripažino dirbančiais pavojingą darbą. Tokie darbuotojai apdraudžiami nuo nelaimingų atsitikimų ir pavojų. Jeigu, neduok, Dieve, kas nors atsitiktų, tai žmogui bent būtų išmokėta tam tikra kompensacija už tarnyboje patirtą traumą, kad galėtų gydytis ir panašiai.“
Iškart po minėto įvykio Marijampolės savivaldybėje buvo nutarta mokėti priedus VTAS darbuotojams už pavojingas darbo sąlygas ir kurį laiką tai daryta, tačiau netrukus sunkmetis, N. Popierienės žodžiais, „visą rūpestį nupūtė. Ir tik šiais metais, padidinus finansavimą, tie priedai Marijampolės VTAS vėl atgaivinti.
Beje, skyriaus vadovė N. Popierienė ir pati turi tarnybinį randą – jis likęs veide nuo kirčio diržu, kai vienos lindynės šeimininkas kadaise jai smogė netikėtai, vos pasibeldus į duris.
Liko sužalota nosimi
Kad šis darbas yra tikrai pavojingas, patyrusi ir Kazlų Rūdos VTAT vadovė Loreta Urbštienė. Jai iš aplankytos daugiavaikės šeimos skubėti pas medikus teko prieš beveik dvejus metus.
Anot patyrusios specialistės, ir anksčiau jai bei kolegoms būta visko, vykdant tarnybos pareigas – lankomųjų priešiškos reakcijos, grasinimų „atimti“ darbą, keiksmų ir prakeiksmų, net antausių ir stumdymo nuo laiptų.
L. Urbštienei iki šiol itin skaudu, kad ji nukentėjo šeimoje, kurios vaikais daugybę metų rūpinosi, stengdamasi kuo daugiau padėti, o pačius tėvus pažinojo dar tada, kai šie buvo specialiosios internatinės mokyklos moksleiviai, o ji mokytojavo.
L. Urbštienė tąkart Jankų kaime galėjo būti ne viena aplankytų sutuoktinių Ilmos (32 m.) ir Valdo (32 m.) išpuolio auka, nes šie nepabijojo šokti net prieš keturių atvykusių svečių grupę. Kartu buvo Jankų seniūnijos seniūnas ir dar dvi socialinės darbuotojos. Tikrintojai buvo girdėję, kad septynis vaikus tuo metu auginusi pora, seniai įrašyta į socialinės rizikos šeimų apskaitą, neretai palieka savo mažamečius be priežiūros, o gaunamas socialines pašalpas (beveik 3500 litų kas mėnesį) išleidžia nežinia kaip ir kam, nes vien Jankų kaimo parduotuvei buvo skolinga 600 litų.
Tikrintojų vizitai šiuose namuose – nereti. Galbūt todėl sutuoktiniai ir įsiuto. Vos L. Urbštienė paprašė parodyti, kokių maisto produktų esama šaldytuve, Ilma smogė savo buvusiai mokytojai kumščiu į veidą, o įniršęs Valdas grasindamas išlėkė į lauką ir tuoj sugrįžo nešinas kauptuku – puolė seniūną. Dvi viešnios spėjo išbėgti į lauką.
Seniūnas susigrūmė su Valdu ir kauptuką atėmė. Tada daugiavaikis chuliganas savo atžalų akivaizdoje čiupo metalinį strypą ir vėl puolė seniūną, bet irgi buvo nuginkluotas. O L. Urbštienei tąkart dėl sužalotos nosies prireikė nedarbingumo lapelio.
Stresai ir pavojai
Ir Kazlų Rūdos VTAT darbuotojos (dirba vien moterys), ir jų kolegos iš kitų rajonų „Akistatai“ teigė, kad į šeimas, kuriose yra ar gali būti vargstančių, neprižiūrėtų vaikų, seniai nevyksta po vieną. O kai žino, kad šeimoje yra agresyvių žmonių, pasikviečia kartu vykti ir policijos pareigūną – ginkluotą angelą sargą. Bet kaskart tikėtis, kad lydės policininkas, neverta – policininkai sunkiai spėja apsikuopti ir savo „darže“, ypač – dėl „karų“ šeimose, įsigaliojus Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymui.
Taip ir lieka absurdiška situacija, kuri kasmet vis gilėja dėl žmonių pragertais protais gausėjimo: valstybės dėmesio ir paramos išlepinti remiamieji ir toliau dažnai nežino, kas yra pareiga ir atsakomybė, pagarba ir dėkingumas, o jais besirūpinantys darbuotojai kasdien dirba lydimi stresų ir pavojų.
Irena ZUBRICKIENĖ
