Šiaulių oro uosto Aviacijos saugumo skyriaus vadovas, atsargos kapitonas, Aukščiausiosios Tarybos gynėjas Algirdas Ulčinas paprašytas prisisegti nuotraukai Sausio 13-osios medalį, atsiprašo: „Kai kurie, gavę medalį, save laiko didvyriais, aš taip nemanau“.
Sausio įvykiai A. Ulčinui primena karą, kur laisvės gynėjai tinklais su žvejybiniais kabliukais ėjo prieš tankus ir nugalėjo.
Sausio nuojautos
A. Ulčinui 1991-ųjų sausio įvykių metu buvo 32-eji. Eilinis „Nuklono“ gamyklos darbuotojas. Parako ir kareiviškos košės sovietinėje kariuomenėje nebuvo ragavęs, nes augino su žmona du vaikus. Su karyba tada buvo susijęs tik tiek, kad dėdė buvo prieškario Lietuvos karininkas.
Algirdas sausio įvykių metu buvo Sąjūdžio žmogus – Šiaulių tarybos narys, „Nuklono“ iniciatyvinės grupės narys.
Vienas iš pirmųjų buvo užsivilkęs Lietuvos savanorio uniformą, kai 1990 metų pavasarį Lietuvos atsargos karininkų sąjunga organizavo Šiauliuose savanorių būrius. Tada atsargos karininkų sąjungoje Šiauliuose buvo Zigfridas Orentas, vėliau buvęs Šiaulių komendantu, Vytautas Lukavičius, vėliau buvęs komendanto pavaduotoju, dar vėliau – Kauno kunigaikščio Vaidoto bataliono vadu Šiauliuose, kiti karinius reikalus išmanę šiauliečiai.
„Sausio įvykių nuojauta buvo vos atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 1990 metų kovo 11-ąją. Buvo sovietinės kariuomenės judėjimas, prasidėjo pastatų užgrobimas, grasinimai. 1990 balandį pradėjome budėti Sąjūdžio būstinėje“, – pasakoja A. Ulčinas.
Pašaukti
Šiauliečiai buvo pašaukti budėti į Vilnių naktį į sausio 11-ąją. Vilniuje jau aidėjo pavieniai šūviai.
Tuometinis „Nuklono“ gamyklos direktorius Vytautas Slanina, garsaus šių laikų krepšininko Donato Slaninos tėvas, pasiūlė vyrams į Vilnių važiuoti gamyklos autobusu.
Algirdas pakeisti budėjusių į Vilnių išvažiavo sausio 11-ąją.
Juodą savanorio uniformą susilankstė į kelioninį krepšį. Į autobusą įlipo civiliais drabužiais.
Kelyje į Vilnių tarp Panevėžio ir Ukmergės per radiją nuolatos buvo transliuojama, kas vyksta Vilniuje. Važiuodami autobusu pamatė nuo Vilniaus judančią šarvuočių koloną. Likus keliems kilometrams iki Vilniaus išgirdo, kad šturmuojami Spaudos rūmai. Yra sužeistų.
Autobusą nutarta sukti tiesiai prie Aukščiausiosios Tarybos.
Čia sutiko šiauliečius skulptorių, šaulių sąjungos narį Gediminą Pyragą, Aukščiausiosios Tarybos deputatą Algimantą Sėjūną. Jis ir pasakė Algirdui, kad kaip tik vyksta savanorių priesaika. Algirdas su Gediminu nutarė eiti į parlamento vidų.
Viduje sutiko kitą šiaulietį Antaną Kliunką, tada Krašto apsaugos departamento karininkų kursų klausytoją, Albertą Špoką, dar kelis pažįstamus šiauliečius.
Barikados
Ir prie Aukščiausiosios Tarybos, ir jos viduje buvo statomos barikados.
Algirdas su Gediminu buvo nuvesti į parlamento viduje pirmąjį aukštą (tuo metu Aukščiausiosios Tarybos priimamąjį), esančio prieš piramidinį fontaną. Ten iš gatvės net nepasišokėjęs galėjai įlipti per langą. Vyrai langus užkrovė baldais, palikdami nedidelius plyšius viršuje, kad pasilipę galėtų matyti, kas dedasi lauke.
Parlamento fojė buriavosi apie du tūkstančius gynėjų – savanorių, pasieniečių, šaulių iš daugelio Lietuvos miestų.
Iš lauko parlamentą juosė gyvos žmonių barikados. Algirdas su vyrais matė, kaip veikėjai vienodomis megztomis slidininkų kepuraitėmis buvo įsimaišę tarp žmonių. Ką pastūmė, ką pakurstė. Gyvoji žmonių siena jų provokacijoms nepasidavė.
Ginklai
Parlamento gynėjams reikėjo ruoštis gynybai. Koridoriuje rado žarnų, kuriomis, jeigu reikėtų, galėjo ant užpuolikų pilti vandenį su amoniako priemaišomis.
Kažkas pasiūlė parlamento fojė prie lubų ištiesti tinklą, priraišiotą žvejybinių kabliukų. Virvę patraukus, tinklas nukristų ant užpuolikų. Taip būtų buvę galima laimėti laiko: kabliukai kabinasi į uniformas, kareiviai įsipainioja tinkluose ir negali šaudyti, nes pataikytų sumaištyje ir į savus.
A. Ulčinas stovėjo prie lango su Česlovu Šlėgaičiu, vėliau tapusiu Vakarų brigados vadu, Lietuvos karo atašė Maskvoje. Č. Šlėgaitis buvo ginkluotas medžiokliniu šautuvu, A. Ulčinas – nikeliuotu vamzdžiu, nulaužtu nuo laiptų turėklų.
Jis mena, kad daugelis vyrų buvo ginkluoti panašiai, nes priešgaisrinio išėjimo laiptų turėklai beveik nebesilaikė.
Č. Šlėgaičio medžiokliniame šautuve – tik du šoviniai. Vyrai sutarė tokį planą: jei veržtųsi kareiviai per langą, po dviejų Česlovo šūvių, Algirdas su vamzdžiu turėjo vanoti priešus, kad Česlovas spėtų užtaisyti savo šautuvą.
Vėliau kažkas iš šiauliečių sugalvojo į trilitrinius stiklainius pripilti degių priemaišų, pridėti varžtų, vinių ir užtaisyti su sprogdikliais, naudotais kalnų darbuose. Šios „bombos“ buvo valdomos elektros laidais iš koridoriaus į kelis svarbius kabinetus. „Bombas“ išslapstė po pakabinamomis lubomis. Jeigu būtų tekę juos sprogdinti, Algirdo nuomone, nežinia ar ir patys parlamento gynėjai būtų spėję pasitraukti.
„Atvirai kalbant, atrodėme lyg paaugliai su mediniais šautuvėliais prieš tankus“, – dabar šypsosi A. Ulčinas.
Atsitiktinumo akimirka
Tuo metu ant M. Mažvydo bibliotekos laiptų koncertavo patriotinių dainų atlikėjai, o tuneliu po parlamentu šarvuočiuose jau važiavo kareiviai.
Parlamento gynėjai turėjo pasiklausymo aparatūrą ir girdėjo, ką kalba kareiviai šarvuočiuose. Iš paskos šarvuočiams su „žiguliukais“ važiavo Lietuvos laisvės gynėjai, sekę, kur juda šarvuočiai. Tunelyje po parlamento rūmais, mena Algirdas, iš šarvuočio išgirdo įsakymą: „Davi ich“ (traiškyk juos – rus.). Buvo liepta traiškyti šarvuočius sekusius laisvės gynėjų automobilius.
„Atsitiktinumas, kad besisukdami siaurame tunelyje šarvuočiai vienas su kitu susikabino ir užstrigo. O mūsų vyrai per raciją pranešė gynėjams automobiliuose trauktis atgal“, – įvykius mena A. Ulčinas.
Po tos nakties dalis šiauliečių išvažiavo namo. A. Ulčinas liko. Paprašė tik, kad parvežtų namo jo nuo 1988 metų saugotą trispalvę žmonai ir pasakytų: „Pasiliko“.
Priesaika
„Kodėl pasilikau? Aš daviau priesaiką“, – stringančiu balsu atsako Algirdas.
Sausio 12-ąją jis iš kelių parlamento gynėjų girdėjo: „O ko man galvą guldyti. Man reikia vaikus užauginti“.
„Buvo tokių, kurie ir davę priesaiką, neatlaikė. Savisaugos instinktas – žmogiška“, – nesmerkia A. Ulčinas.
Naktis į sausio 13-ąją. Parlamento gynėjams buvo pranešta, kad prie televizijos bokšto traiško žmones. Parlamente, pro langą, V. Landsbergis kreipėsi į žmones trauktis, minia šaukė „NE“.
A. Ulčinas prisimena: „Po sausio 13-osios nakties parlamente radome numestų uniformų, dujokaukių, pasigedome dalies vyrų. Bet jie juk buvo davę priesaiką!“.
Pasirinkimo naktis
Uniformuotiems ir ginkluotiems parlamento gynėjams buvo įsakyta išeiti į lauką. Nors Algirdo ginklas tebuvo nikeliuotas strypas, išėjo ir jis. Patraukė Lukiškių kalėjimo link į kažkokias statybas. Pasimetimas.
Atsiminė įsakymą, kad buvo liepta organizuoti pasipriešinimą. Grįžo į parlamentą. Toje vietoje, fojė, buvo likę vos du parlamento apsaugos darbuotojai.
„Tuščia. Einu ieškoti bent vadovybės, ant laiptų į antrąjį parlamento aukštą sutinku Česlovą Jezerską, vėliau tapusį generolu. Jis patarė surinkti likusius vyrus ir užimti parlamento fojė. Sutikau keliolika šiauliečių šaulių, sutarėme būti čia, kas bebūtų“, – prisiminė A. Ulčinas.
Paliktas vadovauti gynybai, jis gavo iš Šiaulių rajono pastiprinimo penkis vyrus.
„Žinodamas, kad dalis vyrų jau buvo sulaužę priesaiką, liepiau jiems penkias minutes apsigalvoti. Iš penkių vyrų pasiliko tik vienas“, – pasakojo dramatiškas akimirkas A. Ulčinas.
Kokteiliai
A. Ulčinas parlamente tą naktį sutiko Andrių Eivą, emigrantą, nepriklausomos Lietuvos generolo Kazio Ladygos anūką, atvykusį į Lietuvą kaip tik per sausio įvykius. A. Eiva – buvęs amerikiečių „Žaliųjų berečių“ kapitonas tuo metu konsultavo Krašto apsaugos departamentą.
„Andrius Eiva budėjusiems parlamente pasakė: “Vyrai, vengrų studentai dvi tankų divizijas sudegino su Molotovo kokteiliais„, – prisimena A. Ulčinas.
Maišė, ką rado tinkamo. Parlamente pasklido stiprus benzino kvapas. Parlamentarai, buvę tuo metu Aukščiausioje Taryboje persigando – pradėjo šaukti, kad juos nori sudeginti.
Sutrukdė muziejaus apiplėšimas
Į Šiaulius A. Ulčinas su A. Kliunka grįžo tą dieną, kai buvo laidojamos Sausio 13-osios aukos.
Pas šiauliečius parlamento gynėjus atvažiavo Vida Stasiūnaitė (Skačkauskaitė – red. past.). „Mes su Antanu Kliunka turėjome savadarbių sprogmenų. Bevažiuojant su V. Stasiūnaite ir A. Kliunka į Šiaulius Ukmergės plentu išlindo du šarvuočiai uždaryti pravažiavimo. V. Stasiūnaitė čiupo vieną savadarbę granatą ir įsikišo į aulinį batą, sakydama, kad moterų neturėtų tikrinti. Tik spėjome pralįsti tarp šarvuočių. Dabar ir juokas ima, ir ašarą išspaudžia, kai prisimenu tokius įvykius“, – pasakoja atsargos kapitonas.
V. Stasiūnaitė buvo sutarusi su Šiaulių medžiotojais, kad jie duos gynėjams ginklų. „Bet mums kelią užkirto tie, kurie išplėšė iš Šiaulių “Aušros„ muziejaus ginklus. Šiaulių milicija tada surinko iš gyventojų ginklus“, – mena A. Ulčinas.
Svajonių Lietuva
„Dėkingas likimui, kad mačiau tokią Lietuvą, kokios dabar nėra. Svajojom apie ateitį, galvojome, kad atsikratysime sovietų ir gražiai gyvensim, lietuvis lietuviui padės, visi būsim broliai. Niekas man nesugebėjo nuvalkioti žodžių laisvė ir patriotizmas“, – susimąsto A. Ulčinas.
Jis apgailestauja, kad sovietinė santvarka negrįžtamai pažeidė joje gyvenusių žmonių moralę. „Mūsų valstybė eina prie tarnų diktatūros, – sako parlamento gynėjas. – Mokesčių mokėtojai turime būti šeimininkai, samdantys tarnus tarnauti valstybei. O kas išeina? Tikrieji šeimininkai nebesijaučia savo valstybės šeimininkais.
Kur matėt, kad tarnas važinėtų limuzinu, o šeimininkas neturėtų už ką bilietėlio autobusui nusipirkti? Prastas šeimininkas, jeigu jam įsakinėja tarnas“.
***
Iš karto po sausio įvykių A. Kliunka buvo paskirtas pirmosios Šiaulių savanorių kuopos vadu, o A. Ulčinas, jo pavaduotoju. 1992 metais Šiauliuose susikūrus Kunigaikščio Vaidoto batalionui A. Ulčinas buvo paskirtas būrio vadu. Vėliau bataliono vado padėjėju auklėjimui bei fizinio parengimo tarnybos viršininku. Kaune baigė karininkų kursus. Kunigaikščio Vaidoto batalioną iškėlus į Ruklą, tarnavo ten, o vėliau buvo rotuotas į Panevėžio karo prievolės centrą. Nuo 2006 metų gruodžio pabaigos – Lietuvos kariuomenės atsargos kapitonas.
Rita ŽADEIKYTĖ
