„Skurdas jau seniai tapo preke. Jei akcijos skatintų sistemos pokyčius, tada jos būtų naudingos. Jei jos skirtos tik daiktams ir maistui pirkti, jos netgi žaloja situaciją“, – sako Martinas Žaltauskas, Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centro direktorius.
Į ką investuosi, tą turėsi
Praėjusią savaitę Šiauliuose vykusiame festivalyje „Nepatogus kinas“ rodytame filme „Duokit mums pinigų“ pasakojama apie aktyvią popžvaigždžių Bono („U2“) ir Bob‘o Geldof‘o kampaniją prieš badą ir skurdą. Sėkmingų viešųjų ryšių, koncertinių turų ir vien savo statuso dėka jiems pavyko skurdo temą padaryti matomą visai visuomenei. Tačiau kiek gero visa tai iš tiesų davė? Kodėl teikiama finansinė pagalba neišsprendžia skurdo problemos besivystančiose šalyse, kartu ir Lietuvoje?
Įvairios akcijos, plūstančios žiniasklaidos kanalais, dažniausiai kviečia aukoti skurstantiems ar sergantiems žmonėms, siunčiant SMS žinutę. Žmogus, paaukojęs 3-10 Lt, pasijunta ramus. „Čia toks egoistinis reikalas. Man būna lengviau, nes kam nors padėjau, ir nebeįdomu, kas vyks toliau. Bet jei skirtume vos vieną minutę savanoriškam darbui su tais žmonėmis, ta minutė kainuotų gal šimtą litų, bet tai būtų per brangu, todėl žmonės to nedaro“, – sako M. Žaltauskas.
Bono rengtų pasaulinių muzikos turų metu ekranuose buvo rodomi bado Afrikoje vaizdai. Tai tam tikras prekinis ženklas, kuris yra naudingas muzikos turų organizatoriams. Lietuvoje situacija panaši, nes televizijos perka tokias labdaros akcijas. Juk jas lengva parduoti.
Akcijų metu pakyla televizijų reitingai. Dainininkai, dalyvaujantys akcijose, dainuoja nemokamai, o per jas surinktų pinigų kiekis yra gal vos 10-15 proc. sumos, kurią uždirba televizija iš reklamos. „Televizijos nė cento neatiduoda akcijai, o tik uždirba. Jei jos už reklamą surinktas lėšas skirtų akcijai, pastarosios pajamos gerokai padidėtų. Televizijos to nedaro, todėl akcijas vertinu skeptiškai“, – sako M. Žaltauskas.
Lietuvoje esanti pašalpų sistema lygiai taip pat skatina žmones degraduoti. „Jei mes investuojame į bedarbius, sukuriame jiems sąlygas nedirbti, tai jų ir turėsime labai daug. Jei investuojame į socialiai remtinus ir asocialius asmenis, tai jų turėsime dar daugiau. Į ką investuosi, tą ir turėsi“, – sako pašnekovas.
Jei investuojame į socialiai remtinus vaikus, netelpantys į socialiai remtinų vaikų „rėmus“ vaikai rytoj jau gali būti „ant ribos“. Socialiai remtiniems viskas duodama, o vadinamieji normalūs nieko negauna ir patenka į dar didesnę rizikos zoną. „Norint situaciją išgelbėti, reikia orientuotis į normalią visuomenę, dėti visas pastangas, kad ji būtų stipri“, – mano M. Žaltauskas.
Šelpimas skurdo problemos nesprendžia
Įsivaizduokime situaciją – pasaulio žmonės surenka 600 mln. dolerių badaujantiems Afrikos žmonėms, už šiuos pinigus nuperkama maisto davinių, karinės oro pajėgos atskraidina maišus grūdų, šie išmėtomi badaujantiems. Žmonės kaip avinų banda subėga, susirenka maistą ir suvalgo.
Kas toliau? Vėl tas pats. Ar mes turime pasaulį maitinti kaip avinėlius? Jei išmokysime žmones keisti savo gyvenimą, jie taps sąmoningesni, tada ir skurdo bus mažiau. „Visi žino posakį, kad žmogui reikia duoti meškerę, o ne žuvį. Tačiau ir tą meškerę reikia duoti ten, kur yra ir vandens, ir žuvies. Vonioje juk jos nėra“, – sako M. Žaltauskas.
Prieš trisdešimt metų Bono su Bob‘u Geldof‘u pradėjo aktyvią kampaniją prieš badą ir skurdą. Žvaigždės tiek į ją įsitraukė, kad grupė „U2“ iširo. „Berinkdamas lėšas Bono suvokė, kad žmonių šelpimas skurdo problemos nesprendžia. Tada muzikantai neberinko pinigų – ėmėsi lobizmo. Tai išsprendė daug dalykų, netgi nubraukė Afrikos skolą Europai ir kt.“ – sako pašnekovas.
Kalbant apie žmonių sąmoningumą ir skurdą Afrikoje reikia nepamiršti, kaip baltųjų rasė prie to skurdo labai prisidėjo. Prieš 200-300 metų Olandija, Danija, Ispanija Afrikoje kasė deimantus, platiną, auksą. Žemynas buvo kolonizuotas – visa Europa jį valdė.
Aukštesnė baltaodžių rasė sąmoningai pavertė juodaodžius vergais. Turtai iš svetimų žemių naudoti baltųjų rasei klestėti. „Jei šie turtai būtų likę Afrikoje, ji dabar būtų vienas turtingiausių žemynų. Gal dabar atėjo metas, kai tenka grąžinti moralinę skolą? Dėl to ir prasidėjo Afrikos šelpimas, tačiau šias akcijas pradėjo ne šalių valdžia, karaliai. Kas pripažins, kad senelis, kuris yra karalius, galėjo blogai elgtis? Atsirado sąmoningų žmonių, kurie asmeniškai pradėjo padėti badaujantiems“, – sako M. Žaltauskas.
Maitinimas skatina degeneraciją
Tenka pripažinti, kad labdara skurstančioms šalims vis dar teikiama, nes tose šalyse dar yra deimantų, kitų iškasenų. O žmonės vis dar badauja, nes trūksta geriamojo vandens. Vandens yra, bet jis užterštas šalia esančių naftos platformų ir pan. Tai reiškia, kad badą sukuria išsivysčiusių valstybių politika.
Pasak M. Žaltausko, kovoti reikia ne su pasekmėmis, o su priežastimi – kodėl žmonės skursta. „Žmones reikia įgalinti, informuoti, sujungti, kad jie vietoje spręstu savo problemas ir darytų įtaką valdžiai, netgi rengtų perversmą. Bus chaosas, bet jis padės išspręsti žmonių asmenines problemas. Būtų idealiausia, jei Europa ir Amerika nesikištų į procesus, leistų skurstančioms šalims pačioms išsikunkuliuoti. Tai reiškia, kad nei karinė pramonė ten būtų plėtojama, nei būtų suteikta galimybė naudotis iškasenomis. Bet ar tai įmanoma?“ – skėsteli rankomis pašnekovas.
Jei vaiką 15 metų maitintume šaukštu, tai jis, maitintojui pasitraukus, nesugebėtų pats šaukšto į rankas paimti. Jis neturėtų įgūdžių. „Tas maitinimas, šėrimas, skatina žmonių motyvacinę degradaciją. Įrankių davimas yra geriau, todėl nevyriausybinės organizacijos ir kuriasi Afrikoje. Lėšų rinkimas yra geras dalykas ne maistui pirkti, bet padėti atsirasti tokioms organizacijoms. Jos buria, moko žmones, kad jie sąmoningėtų, keistųsi. O maistas atsiras“, – sako pašnekovas.
Skiriant paramą, būtina atsižvelgti ir į tai, ar žmogus nori būti šelpiamas. Neretai egoistinių norų skatinamas žmogus nori padėti, bet taip galima paminti šelpiamojo orumą ir savigarbą. „Gal skurdžiau gyvenantis net nenori paramos iš turtingesnio. Įsigilinus į skurdo priežastis neretai paaiškėja, kad tas, kuris skiria labdarą, turi pinigų būtent todėl, kad įvairiomis formomis atėmė juos iš žmonių, todėl jie ir nuskurdo, – sako pašnekovas. – ES neturi jokių programų suskaičiuoti, kiek benamių yra šalyse. Tai daroma sąmoningai, nes veikia Žmogaus teisių konvencija. Jei žmogus gali pasirinkti gyventi name ar bute, jis turi teisę pasirinkti ir gyventi lauke. Tai jo asmeninė teisė. Mes jo negalime per prievartą įkišti į globos namus. Tas pats ir su Afrikos šalimis – gal jie nori gyventi taip, kaip gyveno. Gal mums nereikia kištis?“
Būtina investuoti į pokyčius
Sąmoningų žmonių daugėja, tačiau jie kenkia dabartiniam valdančiajam elitui. Kuo sąmoningesnė tauta, tuo prasčiau tiems, kurie „daro“ pinigus. Jei žmogus nesąmoningas, į Seimą išrenkami tie, kurie ir išrenkami. Nepirkti produktų, kurie pagaminti išnaudojant žmones, yra sąmoningumas, tačiau žmonėms labai sunku persilaužti.
„Išpūstas burbulas, kai teigiama, kad reikia paremti vaikus vaikų namuose. Valstybė vienam vaikui išlaikyti vaikų namuose skiria 2-2,5 tūkst. Lt per mėnesį, jei vaikas su negale – 5 tūkst. Lt. Lietuvoje, atrodo, stengiamasi kuo daugiau vaikų į globos įstaigas sutalpinti – juk taip įstaigos gyvuos. Viename vaikų globos namų plane buvo nurodyta grėsmė – vaikų sumažėjimas. Tai turėtų būti siekiamybė, o vaikų namai tai įvardijo pavojumi. Nėra ko džiaugtis, kad atsiranda daug vaikų ir senelių namų. Atrodo, lyg jie būtų mūsų visuomenės simboliai“, – sako pašnekovas.
Lietuvoje yra žmonių, kurie visą gyvenimą gyvena be elektros. Yra mokyklų, kurių tualetai lauke. Įsivaizduokite situaciją – vaikai suserga dizenterija, o mes investuojame pinigus ligai gydyti, užuot įrengę tualetą viduje. „Taip reikia kovoti ir su skurdu. Ne šelpti, o investuoti į pokyčius. Parama neturi būti šalpa. Ji turi būti investicija į pokyčius“, – sako M. Žaltauskas.
Įdomu tai, kad ES organizacijos „Maisto banko“ neįtraukia į bendrus kovos su skurdu projektus ir nefinansuoja. „Maisto bankas“ nelaikomas partneriu, ir oficiali pozicija, kad jo veikla gera, neišsakoma. „Naudingiau yra keisti politiką, mokestines bazes. Galėtų koks nors skurdo mažinimo tinklas rengti lobizmo kampanijas prieš smulkiųjų kreditų įstaigas. Juk jos dar labiau skurdina žmones. Žinoma, pačios kompanijos ir žmonės priešintųsi. Juk nesąmoningi žmonės nesuvokia, kad jais žaidžiama ir manipuliuojama“, – sako jis.
