TV3 jau visai netrukus žengs į naują sezoną. Jis kviečia žiūrovus parodyti savo unikalumą be būtinybės kažkam įtikti – parodyti, kad kiekvienas mes esame „Skirtingai nuostabūs“.
Kartu su nauju televizijos sezonu, pasitinka ir naujas daugiau nei du dešimtmečius gyvuojančios laidos „Prieš srovę“ sezonas.
Apie tai, kas šiemet laukia žiūrovų, apie įsimintiniausią istoriją ir laidos komandos dienotvarkę – laidos vedėja ir redaktorė A. Kudabienė papasakojo interviu tv3.lt.
Netrukus žiūrovus pasitiks naujas TV3 sezonas, kartu ir naujas „Prieš srovę“ sezonas. Ko laukti žiūrovams?
Laidą tikrai pamatysime. Joje tikrai bus intriguojančių, kartais ir intymių istorijų. Tačiau dažniausiai jos visos turi vieną svarbų elementą. Tas žmogus, kuris nusprendžia kalbėti laidoje, kurio istoriją imame viešinti – kad arba jis sulauktų pagalbos, arba vienokia ar kitokia problema pradėtų apskritai spręstis.
Laidą kuriate jau virš 20 metų – penktadalis amžiaus. Vien TV3 televizija ją leidžia apie 12 metų. Koks jūsų receptas, kaip sugebate išlikti užsidegusi savo darbui ir išlaikyti laidą populiarią?
Nuoširdumas. Patikslinu – visos komandos nuoširdumas. Mes esame kaip šeima, esame komanda. Įkvepia, kai matau kiekvieno mūsų užsidegimą ir nuoširdumą. Kai vienas kuris pavargstam, kitas pasidalina savo energija ir entuziamu, taip judam pirmyn. Kai imame nagrinėti problemą, istoriją, neskaičiuojam darbo valandų. Žodžių „per sunku, sudėtinga“ mums nėra.
Sakote, kad nežiūrite darbo valandų. Yra tekę dirbti per naktį?
Žinoma.
Pakalbėkime apie temas laidoms. Per laidą rodote keletą istorijų. Kaip gaunate tiek temų?
Atsakymas labai paprastas. Juk mums nereikia sukurti. Stebim aplinką, viešąją erdvę, stebime aktualijas, o kai įvykis „užkabina“, ieškom tokios informacijos, kuri dar nebuvo atskleista arba aptinkam naujų detalių ir jas viešinam. Kitas kelias kaip į laidą patenka istorijos – žmonės paskambina patys susidūrę su vienokia ar kitokia problema, su teisinės sistemos broku ar biurokratiniu abejingumu ir papasakoja savo patirtį.
Į laidos redakciją per dieną kartais paskambina 10–15 žmonių, kalbamės, tiriam ir kai kurios papasakotos istorijos patenka į eterį.
Jei temų iš žiūrovų „kranas“ imtų ir užsisuktų, kiek laiko dar galėtumėte leisti laidą iš temų, kurias turite sukaupę?
Yra ir tokių istorijų. Jos nufilmuotos, bet kol kas neparodytos. Kelios iš jų tokios, dėl kurių dar laukiame atsakingų institucijų atsakymų. Plius, juk filmavome ir per vasarą, bet kadangi eterio nebuvo, logiška, kad šios istorijos „stovi“ ir laukia sezono pradžios.
O kiek tokių, kurių dar nespėjote paversti į reportažus?
Šiuo metu gal 7.
Sakote, kartais sulaukiate 10–15 skambučių per dieną. Kokie tie skambučiai?
Žmonės skambina pasidalinti savo išgyvenimais, savo atradimais ir savo skauduliais. Būna ir labai karingų skambučių, kai žmogus pats nenueina iki seniūnijos ar iki savo kaimyno reikalų aptarti, o reikalauja, kad atvažiuotų žurnalistai ir viską už jį padarytų. Bet, laimei, tokių skambintojų nedaug. Dalis pašnekovų yra labai atsargūs, jie tarsi tiria, kiek esi patikimas, ar tikrai neišduosi, ar tikrai galėsi padėti, jie skambina kelis kartus, kol apsisprendžia viešinti savo istoriją.
Yra pašnekovų, kurių istorijas jau telefonu klausant, „kraujas ima virti“, nes girdi pasakojimą apie tokį neteisingumą ar abejingumą ar net ir ciniškumą, kad čiumpi mikrofonus, kamerą ir važiuoji pagalbon.
Dalis žmonių skambina pasakyti savo nuomonę apie laidą, skambina pagirti, padėkoti arba pasako kritikos. Ir būtent šiuos skambučius aš ypač vertinu, nes žurnalistas nėra visažinis, viską mokantis. Gauti pastabų visąlaik yra sveika.
O koks yra tobulas žurnalistas, jūsų akimis?
Tobulų žurnalistų, kaip ir kitos profesijos žmonių, manau, kad nebūna. Juk jau pats tobulumo siekis ir yra siekis. Jis gražus. Mes visi siekiame būti geriausiais savo šeimose, savo darbuose, visuomeniniame gyvenime. Reiškia, kol to siekiame, suprantame, kad tobulybė dar nepasiekta.
Koks turėtų būti žurnalistas, kurį priimtumėme dirbti į laidą „Prieš srovę“?
Neformalistas. Tas, kuris dirba iš dūšios, nes darbas jo pašaukimas. Tas, kuris dėl gero reportažo gali dirbti kad ir iki vidurnakčio ir po to vėl keltis 5 val. ryto naujam filmavimui. Empatiškas, bet sugebantis atskirti emocijas nuo faktų ir juos patikrinti. Taip dirba mūsų komanda, galiu tik komplimentus žarstyt savo kolegoms, nes jie jautrūs, moka išklausyt pašnekovą ir labai greitai pagauna esmę.
Kokiais principais vadovaujatės pati?
Galima sakyti, tokiais pačiais, kuriuos ką tik išvardinau. Nes kaip gali tikėtis ko nors iš kitų, jei pats tuo negyveni, jei iš savęs nereikalauji to paties ir dar daugiau. O atidumas žurnalisto darbe tiesiog būtinas, nes patikėkite, nors labai retai, bet nutinka ir taip, kad skambina vyrukas (vėliau paaiškėja, nuolat mušęs savo mamą) ir skundžiasi, kad mama jį apgavo, ne jam testamentu užrašė namą.
Ko gero, televizijos žiūrovams įdomu, kaip apskritai atrodo eilinė jūsų darbo diena. Be to, kad bendraujate su skambinančiaisiais, kokia yra jūsų dienotvarkė?
Eilinė darbo diena, kaip visada, prasideda nuo kavos. Ofise kava kažkodėl visada būna skaniausia. Tada, priklausomai nuo savaitės dienos, kiekvienas turime savus darbus. Jei tai savaitės antroji pusė, prasideda reportažų montažas. Tie, kas montuoja, dirba beveik nesikeldami nuo kėdės. Filmuojam bet kurią savaitės dieną, tai kol viena grupė važiuoja į filmavimą, kita renkasi aptarti naujos istorijos, diskutuoja, ginčijasi, ieško informacijos, pašnekovų, tos temos žinovų ir ekspertų. Žodžiu, ofisas visą laiką gyvas, kartais jis gyvas ir pirmą valandą nakties.
Kaip per tiek laiko keitėsi jūsų temos?
Per tiek metų, sakyčiau, sumažėjo kvailų valdininkų sprendimų nulemtų istorijų. Jei prieš gerą dešimtmetį tai buvo beveik kasdienybė, dabar, matyt, dalis tapo sąmoningesni, profesionalesni, o jei kuris nors buvo linkęs gudrauti, tai dabar tapo dar gudresnis, labiau apsidraudęs ir tokius išviešinti tapo sunkiau. Bet tikrai pastebiu, kad kitados dažno ciniškumo ir prasto požiūrio į žmogų sumažėjo.
Matyt, gerai, kad taip keičiasi?
Tai nuostabus dalykas. Manau, kad tai iš dalies yra ir žiniasklaidos veiklos rezultatas.
Bet įvairios apklausos rodo, kad per pandemiją krito visuomenės pasitikėjimas žiniasklaida. Ar jūs tai jaučiate?
Konkrečiai savo laidos atžvilgiu – ne. Kaip tik padaugėjo skambučių, kai žmonės skambina ir sako „jūs esate mūsų paskutinė viltis“. Nežinau, kaip tokius žodžius priimti. Gal tai pasitikėjimas žurnalistu, bet tuo pačiu tai ir nusivylimas sistema (teisingumo, sveikatos, socialinių reikalų)?
Per tokį ilgą laidos kūrimo laiką matėte daugybę istorijų ir su valdininkais, ir paprastais gyventojais. Kokia istorija jums labiausiai įstrigo?
Šiuo laikotarpiu man vis prisimena sukrečianti nuostabios šeimos istorija. Su mūsų laida susitiko vyras, kuris kartu su savo žmona, kaip tik dabar gyveno pačius gražiausius savo metus, kai jau darbai nudirbti, vaikai užauginti, kai ir sveikatos, ir energijos su kaupu, o jų meilė ir pagarba vienas kitam dar stipresnė nei jaunystėje.
Tačiau ši auksinius savo metus skaičiuojanti pora užsikrėtė virusu (tai buvo tas pandemijos laikas, kai sveikatos sistema jau rodė pirmuosius lūžimo ženklus, nors mums, paprastiems mirtingiesiems, tada dar vis nesinorėjo tikėti, kad COVID-19 iš tiesų toks agresyvus ir pavojingas virusas).
Abu pateko į ligoninę, abu į tą pačią palatą. Tačiau po tyrimų vyrui šis virusas nenustatytas, jis išleistas namo, o jo žmonos būklė prastėjo ne parom, o valandom. Per šį viruso sukeltą sisteminį chaosą, ligoninė pavėlavo moterį perkelti iš paprastos palatos į reanimaciją. Vyras beveik nuolat kas valandą telefonu kalbėjo su žmona, girdėjo vis labiau silpstanti jos balsą, paskutinį kartą ji jau nebegalėjo kalbėti, nuolat kosėjo, o vis dar gulėjo paprastoje palatoje. Ji mirė taip ir nesulaukusi pagalbos.
Ir dabar girdžiu žmonių pasvarstymus, kad „ai, covidas išgalvotas“ arba „nesiskiepysiu, nes čia farmacininkų biznis“ (nekalbu apie tuos atvejus, kai žmogui negalima skiepytis, nes medikai nerekomenduoja tam tikrų būklių, ligų metu to daryti).
Arba dar yra toks „ai, mano imunitetas puikus ir skiepo man nereikia“. Šis vyras, kurio šeimos istoriją vis prisimenu, irgi pasakojo, kad jiedu su žmona buvo labai aktyvūs, sportiški, linksmi, turėjo stiprų imunitetą, net gripas prie jų nekibdavo.
Gal mes pernelyg atsainiai kartais žiūrime ne į kažkieno kito gyvenimus, o į savo ir savo artimųjų gyvenimus. Priešgyniaujam iš principo, tarsi neturėtumėm savo artimųjų, kuriems mūsų įsitikinimai realiai gali kainuoti gyvybę.
O tokių jautresnių istorijų paleisti nebūna sunku?
Jų nereikia paleisti, jos gyvena su tavimi, kaip priminimas, kaip jausmas. Nesakau, kad kasdien tarsi rožančių suku mintyse visas filmuotas istorijas, bet kai kurios vis iškyla, tada imu ir paskambinu jos herojui, tiesiog paklaust, kaip sekasi.
Ačiū, kad pasidalinote.
Tokių laidų rodyti nereikėtų.
