Greitis pareikalavo aukų
1903-iais metais vykusios Paris - Madrid lenktynės, kurių atstumas buvo 550 kilometrų, truko tik kiek daugiau nei penkias valandas, nes dalyvių automobiliai jau sugebėjo išvystyti neįtikėtiną 105 km/val vidutinį greitį. Nieko nuostabaus, kad automobiliai tuo metu dar nebuvo pakankamai saugūs lėkti tokiais greičiais (maksimalus greitis siekė net 140 km/val), tad lenktynės neapsiėjo be tragedijų: daug avarijų, sužeidimų ir aštuonios mirtys. Po šių lenktynių autosportas viešuosiuose keliuose vykstant eismui buvo uždraustas visoje Europoje, išskyrus Italiją. Nuo tada lenktynės vykdavo tik uždarant kelius arba tam pritaikytose vietose. Pirmą kartą būtent tam pastatytoje trasoje lenktynės vyko 1907 metais Anglijoje - „
Brooklands“ trasoje.
Didžiojoje Britanijoje tuomet leistinas greitis keliuose buvo 19 km/val (12 myliu/val), tad nepažeidžiant šių taisyklių, Didžiosios Britanijos Automobilių Klubas (Automobile Club of Great Britain) 1900-ais metais suorganizavo Tūkstančio Mylių lenktynes („Thousand Mile Trial“). Tai buvo 15 dienų lenktynės jungiančios pagrindinius miestus, septyniasdešimt dalyvių kasdien turėjo įveikti atstumą nuo 60 iki 200 kilometrų laikydamiesi leistino vidutinio greičio. Panašios lenktynės vykdavo kasmet ir vis skirtingose vietose.
Legendinis Monte Carlo
1911-aisiais turtingų žmonių grupelė surengė jau mūsų minėtą „Monte Carlo“ ralį, kurio formatas kiek nesuvokiamas šiomis dienomis. Ralio dalyviai startavo įvairiuose Europos miestuose ir visi turėjo pasiekti finišą - Monte Karlą. Dalyviai nesivaržė dėl nugalėtojo titulo, o tiesiog šventė įveikę šį atstumą ir visi susitikę vienoje vietoje. Beje, švęsti buvo ką - vien nusigauti iki Monako žiemos laikotarpiu buvo tikras iššūkis.
Pirmasis pasaulinis karas sustabdė šią gimstančią ralio tradiciją ir Monte Karlo ralis atsigavo tik 1924-ais metais. Nuo tada šis ralis nevyko tik antrojo pasaulinio karo metu ir įgavo vis didesnį populiarumą. 1930-ųjų ralis turėjo per 300 dalyvių.
Įvairūs raliai vykstantys visoje Europoje pritraukdavo vis daugiau ne tik privačių dalyvių, bet ir gamintojų bei šalių lyderių dėmesio. Vis sėkmingiau dalyvavo Didžiosios Britanijos automobilių gamintojų komandos „Talbot“, „Riley“, „MG“. Rodydamas savo inžinerinę ir sportininkų pažangą savo komandas dalyvauti siuntė ir Adolfas Hitleris, kurio šaliai atstovavo „Adler“, „Wanderer“ ir „Trumph“ komandos.
Ralio atsigavimas
Po antrojo pasaulinio karo, apie 1950-uosius ralis patyrė savo aukso amžių ir prie jau esančių „Monte Carlo“, Prancūzijos ir Austrijo alpių lenktynių prisijungė nauji, greitai savo vardą užsitarnavusios ir klasika tapusios varžybos: Lisabonos ralis (Portugalija), „Tulpių ralis“ (Olandija), „Akropolio ralis“ (Graikija). Kai kurie, tuomet atsiradę raliai vyksta ir šiomis dienomis: „Ralis į Vidurnakčio Saulę“ (dabar „Rally Sweden“), „1000 Ežerų Ralis“ (dabar „Rally Finland“).
Ralis Švedijoje ir Suomijoje tapo ypatingai populiarus - čia buvo sugalvota lenktyniauti greičio ruožuose, kurie vyko uždarose kelio dalyse, o ralis susidėjo iš keletos jų. Nugalėtojas buvo sprendžiamas pagal visų greičio ruožų įveikimo laiko sumą. Tai išsprendė anksčiau kilusią problemą dėl lenktyniavimo tarp viešojo transporto ir tai pradėjo šiuolaikinio ralio erą.
1953-iais metais „FIA“ sukūrė pirmąjį Europos ralio čempionatą, kuris susidarė iš vienuolikos etapų. 1973-iais metais atsirado „FIA“ Pasaulio ralio čempionatas.
Ilgų distancijų raliai niekur nedingo. 1970-ais metais ilgieji raliai buvo susietu su FIFA Pasaulio Futbolo taure, o pirmas ralis įvyko iš Londono į Meksiką. Dalyviai iš Londono vyko į Lisaboną, kur automobiliai buvo pakraunami į laivą ir toliau tęsė ralį Rio de Žaneiro mieste. Aplankydami Argentiną, dalyviai galų gale pasiekė Meksiko miestą. 1974-ais metais vyko London - Sahara - Munich World Cup Rally, kuris baigėsi gan kurioziškai, nes dėl organizatorių klaidų navigacijoje tik septynios komandos pasiekė piečiausią tašką Nigerijoje, tik penkios komandos sugebėjo grįžti į Vokietiją ir tik nugalėtojų komanda įveikė visą numatytą distanciją. Ši koncepcija padėjo pagrindą Dakaro raliui ir gavo dabar visame pasaulyje atpažįstamą pavadinimą - „Rally Raid“.
Ralio automobiliai
Kaip ir pats sportas, taip ir automobiliai bėgant laikui tobulėjo sparčiau negu vairuotojų įgūdžiai. Pradžioje mašinos buvo visiškai standartinės arba su minimaliais pakeitimais. Šią taisyklę palaikė ir patys gamintojai, nes tai leido daugiau dalyvių dalyvauti lenktynėse. Be to, techniškai vienodų automobilių naudojimas leido išryškinti už vairo sėdinčių sportininkų meistriškumą.
Augant sporto populiarumui, automobilių gamintojai pradėjo kurti specialiai šiai sporto šakai skirtus bolidus. Vienas žinomiausių ir sėkmingiausių tokių ratuočių buvo pristatytas 1962-ais metais - tai „British Motor Corporation“ kūrinys- „Mini Cooper“. Vėliau sekė „Ford Cortina“ padidinto galingumo versija, kurią „Ford“ užsakymu gamino „Lotus“. Prabėgus keliems metams dienos šviesą išvydo dar vienas sėkmingas „Ford“ kūrinys - „Escort RS1600“, o vėliau - „Escort RS2000“.
Taip pat nereikėtų užmiršti ir 1973 metais Pasaulio ralio čempionate dominavusios „Alpine A110“. Michèle Petit, Jacques Jaubert, Alain Mahé arba Christian Delferrier vairuojami „Alpine“ automobiliai atnešė šiam gamintojui net šešias pergales.
Automobilių gamintojams gaminant vis galingesnius modelius, tarptautinė automobilių automobilių sporto asociacija nusprendė imtis veiksmų. Milžiniška organizacija panoro sukurti reglamentą, pagal kurį būtų kuriami ralio varžyboms skirti ratuočiai. Be to, automobilių sporto federacija įtraukė dar vieną punktą - automobilių gamintojai privalėjo pagaminti tam tikrą kiekį, tam tikro modelio egzempliorių, skirtų bendro naudojimo keliams.
Grupė B
1980-ais metais „Audi“ pagamino keturiais ratais varomą legendinį „Audi Quattro“ modelį. Nors anksčiau taisyklės numatė, kad automobiliai turi būti varomi dviem ratais, FIA turėjo pripažinti, kad šis automobilis taip pat yra serijinės gamybos ir pakeisti taisykles. Čia gimė legendinė Grupė B.
Šiai grupei galiojo kitokios taisyklės. Automobilių gamintojai privalėjo pagaminti ne mažiau kaip 400 bendro naudojimo keliams skirtų egzempliorių, inžinieriai turėjo žymiai didesnę laisvę variklio skyriuje, pakabos departamente arba aerodinamikos srityje.
Grupė B buvo brutali ir pavojinga. Kai kurių lenktynėse dalyvavusių bolidų galia viršydavo 600 arklio galių. Atsižvelgiant į tai, jog mašinos sverdavo vidutiniškai 1000 kilogramų, galios ir svorio santykis prilygdavo daugeliui modernių superautomobilių.
1986-ieji buvo pražūtingi šiai klasei. Portugalijos ralyje keturi žiūrovai žuvo avarijoje, „Tour de Corse“ Henri Toivonen nusirito nuo šlaito, o jo automobilis virto pražūtingu degančiu kamuoliu, iš kurio ekipažo nariams pasprukti nepavyko. Po šių ir kitų skaudžių įvykių, tarptautinė automobilių sporto federacija nusprendė „Group B“ ralio bolidams uždėti tramdomuosius marškinius ir išvežti į psichiatrinę ligoninę.
Evoliucija
Po daugybės emocijų sukėlusios „Group B“ eros, jos vietą užėmė „Group A“ - automobilių kategorija, kuri Pasaulio ralio čempionate dominavo net iki 1997 metų. Tarptautinė automobilių sporto federacija norėdama padidinti žiūrovų ir lenktynininkų saugumą, į „Group A“ reglamentą įtraukė vieną svarbų punktą - ralyje gali dalyvauti tik bendro naudojimo keliams skirti, tačiau modifikuoti automobiliai. Tai reiškė, jog ralyje dalyvaujančios mašinos negali atrodyti kaip transformeriai ir jie privalo būti sukurti ant jau gaminamų mašinų pagrindo.
Logiškas, optimalus ir daugeliui gamintojų patrauklus reglamentas paskatino spartų ralio bolidų tobulėjimą. „Group A“ greičiu dramatiškąją „Group B“ klasę sugebėjo aplenkti praėjus vos ketveriems metams nuo jos nutraukimo, o tokie bolidai kaip: „Mitsubishi Lancer EVO“, „Lancia Delta Integrale“, „Ford Escort RS Cosworth“ ar „Subaru Impreza WRX“ leido pritraukti naują ralio entuziastų masę. Metams bėgant, inžinieriai ieškojo įvairiausių būdų kaip padidinti variklio efektyvumą, pakabos balansą ir kitų jėgos agregatų darbą.
Iš pradžių „Group A“ reikalavimuose buvo įrašyta, jog kiekvienas gamintojas privalo pagaminti bent 5000 bendro naudojimo keliams skirtų egzempliorių, tačiau dėl nuolatinio gamintojų spaudimo šis skaičius buvo sumažintas iki 2500.
„Group A“ reglamentas į šiukšlių dėžę buvo išmestas 1997 metais, kuomet pasauliui buvo pristatytas „World Rally Car“ reglamentas, kuriam labiausiai priešinosi „Mitsubishi“ su Tommi Mäkinenu priešakyje , sugebėjusi puikiai išnaudoti „Group A“ reglamento reikalavimus.
Vis dėlto, nauji reikalavimai paskatino į pasaulinę sporto areną sugrįžti „Peugeot“, „Citroën“, „Volkswagen“ ir „Toyota“. Nepaisant to, naujoje ralio bolidų eroje atsirado vienas automobilių koncernas, kuris sugebėjo dominuoti nuo pat pirmųjų dienų - tai „PSA“ koncernas.
Iš pradžių lyderio estafetę pasigriebė „Peugeot“, o vėliau ji buvo perduota „Citroën“, kuri Pasaulio ralio čempionatui pristatė Sebastieną Loebą - fenomenalų ir talentingą vaikiną, kurio dėka prancūzai iškovojo net 9 konstruktorių taures. Prancūzui nusprendus pasitraukti iš Pasaulio ralio čempionato, lyderio vaidmenį perėmė „Volkswagen“, kuri sau lygių neturėjo keletą metų iš eilės.
Nuo 1997 iki 2017 metų „World Rally Car“ reglamentas keitėsi tris kartus. Nuo 1997 iki 2010 metų visi „WRC“ bolidai privalėjo turėti variklį, kurio darbinis tūris nevrišijo 2 litrų, o galia - 300 AG. Varikliai privalėjo turėti tiesioginį įpurškimą, keturis varančiuosius ratus, sekvencinę pavarų dėžę. Be to, automobiliai privalėjo sverti ne mažiau kai 1230 kilogramų.
Metams bėgant, gamintojų atstovaujamos ekipos turėjo bolidus, kurie būdavo aprūpinti „ABS“, stabilumo kontrolėmis, elektronikos valdomais amortizatoriais ir kitais privalumais, kurie leisdavo padidinto pranašumą prieš mažesnį biudžetą turintį varžovą.
Antrasis reglamento pakeitimas įvyko 2011 metais, kuomet tarptautinė automobilių sporto federacija panoro sugriežtinti reikalavimus sparčiai brangstančioje sporto šakoje. Nuo 2011 metų „WRC“ reikalavimus atitiko tos mašinos, kurių ilgis buvo ne ilgesnis negu 4 metrai, priekyje tūnojo 1,6 litro darbinio tūrio keturių cilindrų benzininis variklis su turbina ir tiesioginiu įpurškimu. Be to, variklių galia buvo apribota ties 400 Nm riba.
Dalyviams taip pat buvo uždrausta naudoti detales, kurios buvo pagamintos iš titano ar magnio. Detalių iš anglies pluošto naudojimas taip pat buvo smarkiai apribotas.
2017 metais pristatytos taisyklės po ilgos pertraukos leido padidinti variklių galingumą iki 380 arklio galių ir sumažinti svorį iki 25 kilogramų. Be to, naujasis reglamentas leido bolidų kūrėjams laisviau elgtis su automobilių aerodinamikos elementais, kurie turi didžiulę įtaką ne tik tiesiosiose, bet ir aštriuose posūkiuose.
Vairuotojai
Per daugelį metų Pasaulio ralio čempionatas evoliucionavo į vieną didžiausių autosporto šakų pasaulyje. Vis dėlto, iki pat 1960-ųjų daugelis ralio dalyvių varžybose dalyvaudavo tik už minimalų mokestį arba tik naudodami savo lėšas. Situacija pasikeitė po to, kai iš Švedijos kilęs Erikas Carlssonas tapo pirmuoju ralio lenktynininku, kuris gaudavo stabilų ir pakankamai aukštą atlyginimą.
Prasidėjus septintame dešimtmečiui, atsirado ne vienas, bet keletas gabių autosporto vadybininkų, kurie ieškodavo profesionalių, jaunų ir kas be ko - talentingų vairuotojų, kurie galėtų gamintojų komandoms parvežti pergalę ar net konstruktorių taurę.
Iki šiol pačiu sėkmingiausiu Pasaulio ralio čempionato dalyviu laikomas Sebastienas Loebas, kuris sugebėjo iškovoti net devynis čempiono titulus. Antroje vietoje rikiuosi buvęs „Volkswagen Motorsport“ narys - Sebastienas Ogieris, kuris savo sąskaitoje turi penkis čempiono titulus.
Iki dviejų talentingų lenktynininkų iš Prancūzijos, Pasaulio ralio čempionate sau lygių neturėjo suomiai: Juha Kankkunen ir Tommi Mäkinen. Tiek vienas, tiek kitas sportininkas savo sąskaitoje turi po keturis čempiono titulus ir „WRC“ arenoje dominavo skirtingu laikoptariu. Juha - 1986, 1987, 1991 ir 1993 su skirtingų gamintojų bolidais, o Tommi - nuo 1996 iki 1999 metų, keturis metus iš eilės su „Mitsubishi Lancer EVO“.
Jeigu pažvelgtume į labiausiai apmokamų ralio pilotų sąrašą, pirmoje vietoje atsidurtų Sebastienas Ogieris, kuris 2017 metais uždirbo 2,8 mln. eurų.
Ralis Lietuvoje
Autosportas Lietuvoje gimė prieš daugiau nei 80 metų. Pirmosios lenktynės mūsų šalyje įvyko 1926-ais metais vieno kilometro kelio atkarpoje tarp Kauno ir Garliavos. Na, o pirmasis ralis Lietuvoje įvyko po penkių metų - 1931 metais, tačiau apie Lietuvos automobilių sporto istoriją pakalbėsime sekantį kartą.
GALERIJA
