„Prisijungiau prie interneto ir sužinojau smagią žinią. Atvirai pasakysiu, man visada Mindaugo buvo gaila, nes jis tiek metų visą save atiduodavo irklavimui. Jo sidabro medalis yra tarsi dovana už visus jo išgyvenimus. Mažai matomės, nuolat būname išvykę į stovyklas, gyvename įtampoje. Dabar viskas atsipirko. Be to, ir man šios žaidynės buvo sėkmingos“.
D. Lobačevskė 42 km 195 metrų nuotolį Rio de Žaneiro gatvėmis įveikė per 2 val. 30 min. 48 sek. ir užėmė 17-ąją vietą tarp 133 finišą pasiekusių sportininkių.
- Ar tikėjaisi tokio rezultato?
- Prieš startą negalvojau, kaip bėgsiu, ką darysiu. Maratone taip jau yra: išbėgi ir jauti – ar šiandien tavo kojos, ar ne. Olimpinio bėgimo metu buvo mano kojos. Išbėgau su jomis. Bėgimo metu konkurentėm koją pakišo karštis. Aš karštį toleruoju, todėl man buvo šiek tiek lengviau. Be to, distanciją bėgau tolygiai, o nuo pusės maratono pradėjau visas medžioti. Ir taip iki pat galo. Esu labai patenkinta galutiniu rezultatu, nes po paskutinio savo starto Europos čempionate buvau labai nuliūdusi. Jaučiau didelę kartėlį, buvo be proto sunku. Nes įdėjau daug darbo šiemet. Prabėgau Amsterdame ir nenorėjau grįžti namo, norėjosi verkti... Ir verkiau, išsiverkiau. Kiekvienam sportininkui, manau, gaila savo įdėto darbo. Jeigu dirbi nuoširdžiai, atsidavęs... Tuo labiau, kad pas mane šeima jau nemaža: vaikų nematai, vyro nematai. Nuolat esi kalnuose, tau trūksta oro, o tu varai, varai, varai... Atrodo, kad turėtumei „šauti“ varžybose, o gaunasi tik tylus „pykšt“.
- Po Amsterdamo nebuvo baimės važiuoti į olimpines žaidynes?
- Buvo ta baimė. Bijojau, kad nesijausčiau taip, kaip Amsterdame. Ten aš jaučiausi tragiškai. Žinau, kad persidirbau Italijos aukštikalnėse, gal dėl to buvo toks rezultatas... Grįžau iš Italijos ir bėgiojau ramius krosus, kad „atsičiuchinčiau“ iki olimpinių žaidynių. Mačiau, kad laikas bėga, o esu lavonas ir nežinau, kas man darosi. Buvau tiek prabėgus, kad būtų kilometražo užtekę trims metams į priekį. Jaučiau, kad nesibėga. Buvo apmaudu. Mane užplūsdavo emocijos prieš olimpines žaidynes „Bliamba, jeigu aš dabar blogai prabėgsiu, viskas, nežinau, ar sportuosiu“. Nes buvo gaila savęs: tiek sportuoji ir gauni špygą. Be to, visi aplinkui šaukia, kad į olimpines žaidynes turistus veža... Ir tada pamanau „O kad jūs pamatytumėte, kaip mes, tie turistai, treniruojamės“. Bet dabar viskas gerai. Tokijas laukia!
- Leisi dabar sau bent šiek tiek pailsėti?
- Nežinau, ar leisiu. Galbūt.
- Negali nebėgti?
- Oi, bėgiosiu aš kiekvieną dieną. Poilsis man yra bėgimas. O darbas, kai yra atkarpos, tempo bėgimai. Bėgioti aš bet kokiu atveju bėgiosiu. Aš nenoriu būti storulė (juokiasi).
- Manai, pavirstumei storule, jei nebėgiotum?
- Nesinori man keisti savo formų (juokiasi). O jei rimtai, nustoti bėgioti būtų labai nesveika širdžiai.
- Tai kokios bus atostogos?
- Tikiuosi, kad Mindaugas ką nors suorganizuos. Kol važiavome į trasą link starto kalbėjomės, kur važiuosime ilsėtis.
- Prieš pat startą kalbėjotės apie atostogas?
- Taip, dar net nebuvau išbėgusi... O kodėl ne? Iki starto reikėjo keliauti valandą autobusu. Apie ką daugiau kalbėtis? Reikia kalbėti apie ateitį. Šiek tiek planavomės, bet viskas gali pasikeisti: grįšime į Lietuvą ir nuspręsime. Man geriausias poilsis yra namie. Ir taip mažai būname namie, todėl man tai būtų pačios geriausios atostogos. Tiesiog norisi kur nors išvežti dukrytę, nes ji vargšelė dabar sėdi prie televizoriaus namie.
- Užsiminei apie Tokijo olimpines žaidynes: 17 vieta motyvavo keturiems metams į priekį?
- (juokiasi) Šįkart mane motyvavo mano savijauta... Šįkart jaučiau tokį malonumą...
- Kada paskutinį kartą tokį jautei?
- Negaliu pasakyti. Rimtai. Gal panašiai jaučiausi, kai laimėjau Hamburgo bėgimą. Senokai tai buvo, nes aš tai traumuota, tai nėsčia (juokiasi). Rio bėgimo metu jaučiausi beprotiškai gerai. Man buvo labai gera bėgti. Šiek tiek blaškytis pradėjau ties 36-uoju kilometru. Pradėjau galvoti „Galėtų jau būti koks 38-as“. Du kilometrai buvo tokie, tačiau vėliau pamačiau, kad galiu pagauti australę, japonę... Ir prasidėjo...
- Kas vyksta tavo galvoje, kai bėgi paskutinius kilometrus?
- Kai tau bėgasi, kai ne tave, o tu veji, aišku, jautiesi gerai. Aš – kaip medžiotoja, tik šautuvo ant peties trūksta. Man yra malonu, kai ne mane medžioja, o aš medžioju. Šįkart buvo mano laimingos medžioklės diena.
