Šeštadienį sukanka 21-eri metai, kai pasienyje su Baltarusija esančiame Šalčininkų rajono Krakūnų kaime tarnybos metu buvo nužudytas beginklis Dieveniškių patrulių tarnybos baro pamainos viršininkas Gintaras Žagunis – pirmasis po Nepriklausomybės atkūrimo vykdydamas savo pareigas žuvęs pasienietis.
Minint 21-ąsias pareigūno žūties metines šeštadienį bus dedamos gėlės ant G. Žagunio kapo Antakalnio kapinėse. Dieveniškių bažnyčioje bus aukojamos Šv. Mišios. Vidudienį – minėjimo renginys pasieniečio žūties vietoje Krakūnuose.
Įamžinant pirmojo po Nepriklausomybės atkūrimo žuvusio pasieniečio atminimą Dieveniškių kilpoje esanti Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) užkarda pavadinta G. Žagunio vardu. Taip ji pavadinta minint 9-ąsias G. Žagunio žūties metines, kai vyko šios tuomet naujos VSAT užkardos atidarymas. Užkardoje taip pat atidengta paminklinė lenta G. Žaguniui.
2004 m. lapkritį G. Žagunio žūties vietoje Krakūnuose buvo atidengtas granitinis paminklas – ant pjedestalo iškilusi beveik penkių metrų granitinė skulptūra, simbolizuojanti Lietuvos pasienį ir išėjusį žmogų.
G. Žagunis gimė 1957 m. birželio 20 d. Pakruojo rajone, Rozalimo kaime, mokėsi Trakuose ir Lentvaryje. Baigęs Vilniaus statybos technikumą dirbo darbų vykdytoju, inžinieriumi statybininku, vyresniuoju techniku statybininku. Nuo 1984 m. tarnavo Vidaus reikalų ministerijos Vyriausybinių ir valstybinių pastatų apsaugoje, iš šios tarnybos atleistas 1989 m. už politinę veiklą – būrė Sąjūdžio rėmimo grupę.
Pasienio tarnybą G. Žagunis pradėjo 1990 m. lapkritį. 1991 m. vasarį buvo paskirtas Dieveniškių ruožo patrulinės tarnybos baro pamainos viršininku. Pusmetį iki savo žūties budėjo Krakūnų kelio poste. Tuo metu SSRS kariškiai padeginėjo Lietuvos pasienio postus, terorizavo čia dirbusius pareigūnus.
1991 m. gegužės mėnesį Šalčininkų užkardos ruože susidarius pavojingai situacijai buvo nuspręsta laikinai nebudėti šios užkardos pasienio postuose, o pasieniečių vagonėlius pervežti į saugesnes vietas. Krakūnų posto pasieniečiai liko prie vagonėlio. Savo tarnybos draugams Gintaras liepė eiti ilsėtis, o pats liko budėti. „Jei žūti, tai vienam, o ne visiems“, – pridūrė jis.
Lemtingąją 1991 m. gegužės 19-osios naktį G. Žagunio tykojo mirtis – iš Baltarusijos atvažiavę ginkluoti vyrai nutraukė jauno žmogaus gyvybę.
G. Žagunis palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse, šalia Sausio 13-osios ir Medininkų aukų.
2008 m. VSAT išleido buvusio pasieniečio Vytauto Voverio knygą „Pasienietis Gintaras Žagunis – laisvės gynėjo kelias“.
G. Žagunis po mirties apdovanotas Pirmojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu, taip pat Šaulių „Žvaigždės“ ordinu, Sausio 13-osios atminimo ir Kariuomenės savanorių kūrėjų medaliais, VSAT atminimo ženklu „Valstybės sienos apsaugai 85“.
