Priekrantės žvejys Mindaugas rodė smėliu užpustytą privažiavimą prie jūros Preiloje. Būtent ta vieta priekrantės žvejai turėtų atsivežti savo valtis prie jūros, kad galėtų jas nuleisti į vandenį.
„Mes neturim galimybės privažiuoti. Neprivažiuoja nei visureigiai, net tankas neprivažiuotų. Atvirai sakau. Ir kaip vystyti verslą, kaip išsikrauti?“ – kalba jūros priekrantės žvejys Mindaugas Rimeikis.
Ir tai tik viena problema iš daugelio. Baltijos priekrantė yra suskirstyta zonomis, taip vadinamais barais, kiekviename jų žvejoti gali tik tam tikros įmonės žvejai. Tad turintys leidimus ten traukti žuvis tinklais iki jų plaukti ir grįžti su laimikiu privalo dešimtis kilometrų.
„Ir dabar jis nuo šičia į Klaipėdos uostą turi eiti su savo valtele, arba su savo dore mažiausiai 6–8 valandas. Žuvis be ledo, be atšaldymo sistemos, be nieko. Tikriausiai kiekvienas vartotojas sakys – klausyk, kokią žuvį man atvežei ir kuo tu maitini Lietuvą?“ – sako M. Rimeikis.
Tiesa, Neringos valdžia žvejams padėti stengėsi. Kone prieš dešimtmetį už pusantro milijono eurų šalia Nidos įrengė lyninį suktuvą žvejų valtims iš jūros ištraukti. Tačiau kažkas pinigus įsisavino, o žvejai iki šiol nesuprato jo paskirties.
„Buvo kažkokia kopija, kažkas kažkur išmastę, kad priplauks laivas, prisikabins prie to troso, kažkas kažkur ištemps. Bet ten yra absoliuti nesąmonė, pinigų išmetimas į balą, ko pasekoj, mes taip ir likom be privažiavimo prie jūros“, – aiškina jūros priekrantės žvejys Laimonas Žilys.
Tad lynai taip ir liko gulėti krante, kur juos baigia užpustyti laiko smiltys.
„Didelio mandrumo nereikėjo, tereikia paprasto privažiavimo prie jūros, nes dauguma žmonių ar atsakingų pareigūnų nelabai supranta kaip vyksta visas procesas. Tai yra priekaba ant kurios uždėta valtis ar tai laivelis, atbulom įvažiuoji į jūrą, laivelis nusistumia į vandenį. Užsidedi tinklus, grįžti atgal ant priekabos ir įsitempi atgal“, – kalba L. Žilys.
Ne ką linksmesni ir Kuršių marių žvejai. Nors kur nuleisti valtis į vandenį šie turi, tačiau krante esančios infrastruktūros padėtis apverktina.
„Elementariai – susidėti gaudykles, susidėti svarstykles, pasidėti batus, pasverti žmogui žuvį ne kieme, kaip dabar, aišku mes galime tai daryti – iškrovimą vietoje. Aišku žmogui gal labiau patinka ta romantika, kai žuvis iš valties, bet mums, žvejams, to stogelio norisi virš galvos elementariai“, – tvirtina Kuršių marių žvejys Karolis Tamulis.
Tad žvejai susibūrė ir patraukė pas Neringos merą aiškintis, kaip jie patys sako, ar dar yra kam nors reikalingi: „Mes, mere, atkeliavom, žinot kaip. Kadangi dabar visi valdžioj, tiek centrinė valdžia, labai remia, labai gerbia verslinę žvejybą. Iki to, kad ją visai panaikinti, rėmimas toks.“
O Neringos meras nudžiuginti negali. Nors privažiavimo takus, jei leis nacionalinio parko specialistai, žada nukasti, tačiau apie kitokią infrastruktūrą kalba atsargiai. Ir pusiau juokais, pusiau rimtai sako, kad greitai naujovių gali tiesiog niekam nebereikėti.
„Ar naudoti Europos Sąjungos lėšas, gerinti žvejų infrastruktūrą, nes matant tai, kas vyksta, baisu, kad įgyvendinus projektą per penkis metus gali nebelikti žvejų. Tada teks gražinti finansavimą Europai, o to niekam nesinori, nes tai būtų viešųjų lėšų švaistymas“, – kalba Neringos meras Darius Jasaitis.
Ir iš tiesų, jūros priekrantės žvejų gretos sparčiai tirpsta. 2003-siais Baltijoje žvejojo pusktevirto šimto žvejų iš 120-ies įmonių. Dabar liko 55 įmonės su 165 žvejais. Iš kurių jauniausiam 47-eri, o vyriausiam 75-eri.
