Plačiau apie tai skaitykite ČIA.
„Yra dar toks treneris Antanas Jakimavičius, tai ten yra visiškas hard core dėl elgesio su mergaitėmis. #metoo man atrodo būtų gėlytės!!!“, – tada rašė jis.
T. Vaitkaus įrašas susilaukė daugiau nei 500 reakcijų ir 200 komentarų, kuriuose netrūko palaikymo ir užvirė karštos diskusijos.
Dabar garsus šalies dviratininkas dar atviriau prabilo apie baisius dviračių sporto užkulisius, kuriuose merginoms tenka išgyventi tikrą košmarą.
A. Jakimavičius dar 1995 m. gavo nusipelniusio trenerio vardą. Jis ugdė tokias dviratininkes kaip Jolantą ir Rasą Polikevičiūtes, Daivą Čepelienę, Rasą Mažeikytę. Kartu su Valerijumi Konovalovu treniravo pasaulio grupinių lenktynių čempiones Dianą Žiliūtę, Editą Pučinskaitę.
Tačiau visai tai gali nublankti, jeigu T. Vaitkaus ir kitų treneriui kaltinimus metusių žmonių istorijos bus įrodyta kaip neginčijama tiesa.
„Jeigu šneku, žinau, ką šneku ir galiu atsakyti už savo žodžius. Yra panelių, kurios palaiko. Aš be reikalo nekalbu“, – tvirtina T.Vaitkus.
Apie tai – specialius TV3 interviu su T.Vaitkumi.
– Tomai, ką žinote apie trenerį Antaną Jakimavičių ir jo elgesį?
– Dažniausiai sužinai, kai atvažiuoji į bendras stovyklas ir varžybas. Mes, sportininkai, bendraujame tarpusavyje, taip ir išsišnekėdavome. Būdavo, kas ir pasipasakodavo problemas, kas patinka, kas ne. Žinomos tos problemos, nuo seno laiko – tai vieša tiesa. Dauguma žino, kas vyksta dviračių sporte.
– Ką merginos pasakodavo?
– Daug merginos nepasakodavo, nes bijojo viešumo, gal gėda buvo. Daug panelių, kurios yra jaunos, manau, neišdrįstų papasakoti apie tokias problemas. Vėliau, nori nenori išlenda, kokia dviratininkės draugė kažkam pasako, dar kažkas. Taip ir išlenda galai, kad vienas treneris tą, kitas kitą. Buvome priklausomi nuo tos valdžios, viešumo bijojo dauguma ir nešnekėjo.
Mes dar patys jauni buvome ir nežinojome, ką daryti, kur kreiptis. Dabar kai yra feisbukas, instagramas, viešumas labiau prieinamas. Manau, kad daugelis sportininkų neišdrįsta kalbėti apie tai, gal po šio paviešinimo išdrįs daugiau panelių ar moterų prabilti, kaip buvo išnaudojamos, ar kaip tai pavadinti. Nemanau, kad tokie treneriai turėtų dirbti tokį darbą.
– Kalbame apie seksualinį priekabiavimą?
– Per gandus girdėdavome tą dalyką, kad prie panelių buvo priekabiaujama. Daugiau turėtų panelės išdrįsti ir pasipasakoti pagaliau, nes daugelis tų trenerių tebedirba sistemoje. Toliau dirba su panelėmis, jaunesnėmis ar vyresnėmis.
– Pačiam tą teko pamatyti?
– Girtus trenerius ir lenktynių metu tekdavo matyti, nori ar nenori. Per pusryčius matydavai, kad treneris dar garuoja. Kai jie padarydavo gramą, man atrodo, pasidarydavo drąsesni ir pradėdavo lįsti.
– Treneriai ir šiais laikais taip geria?
– Nesportuoju dabar ir mažiau toje košėje verdu, nežinau, kokia dabar sistema, bet tuo laiku jie tikrai gerai pasiautėdavo.
– Manote, kad tai galima lyginti kitoms „Me too“ istorijoms?
– Manau, kad tikrai treneriai naudojosi tuo dalyku. Realiai tai priekabiavimas prie sportininkių, todėl galima sakyti, kad taip.
Vokietijoje ar Lenkijoje buvo didelis skandalas, kad treneriai priekabiavo prie panelių. Daug kur ir ne tik pas mus yra tokių atvejų, kai treneriai peržengia ribas ir pasinaudoja. Gal tada jiems tai atrodė normalu, dabar gal labiau prisibijo, nes yra daugiau viešumo, gal apsiraminę po visų skandalų.
– Kodėl tik dabar kalbama?
– Žmonės prabyla po 5, 10, 15 metų. Nedrįsta. Kai kažkas prabyla, pamato, kad aš ne vienas toks buvau, pasisakysiu ir aš. Manau, kad tokių žmonių (kaip treneris A. Jakimavičius, – red. past.) reikia vengti ir jie negali dirbti, tai yra žalojimas.
Ir dabar net galima pamatyti per tam tikras lenktynes, kaip tas treneris bendrauja su panelėmis, kaip grasina, rėkia. Negaliu sakyti, kad jis dabar priekabiauja, bet bendravimas su sportininkėmis nėra labai priimtinas, bent mano akimis.
– Kokių reakcijų sulaukėte, kai apie tai parašėte savo „Facebook“ paskyroje?
– Buvo ir trenerių, kurie mažiau žinomi, kad sakė „ačiū“, jog pradedate viešinti tokias problemas ir sportininkės kai kurios parašė, kad tai įsisenėjusi problema. Yra tų trenerių, kurie peržengia ribas. Manau, kad ne vienas yra toks. Ir yra panelių, kurios yra nukentėjusios nuo tokių trenerių.
Sportininkės juk gan stiprios, bet yra socialiai labiau pažeidžiamų, iš neturtingų šeimų, kurios nori pasiekti rezultatą, kabinasi visomis keturiomis į gyvenimą ir nori geresnių sąlygų, o treneris gali pažadėti aukso kalnus – išvešiu tave į stovyklas, gerai pasiruoši, gausi gerą atlyginimą. Ausis pilnas prižada ir viskas, gal tos panelės ir pasiduoda.
– Juk treneris ir autoritetas?
– Jis vis tiek yra vyresnis, treneris, dar rinktinės treneris. Joms automatiškai gal atrodo, jog tai normalu ir taip turi būti.
– Nebijote reakcijos iš trenerio pusės?
– Jeigu šneku, žinau, ką šneku ir galiu atsakyti už savo žodžius. Yra panelių, kurios palaiko. Aš be reikalo nekalbu. Dabar slėpti, kad treneris priekabiauja.. Matau tik gera, reikia atsikratyti tokių trenerių, kad žmonės galėtų laisvai ruoštis.
Nereikėtų bijoti eiti į treniruotę, kad žinotų, jog atėję sieks rezultato, o nereikės slapstytis ar bėgioti pakampiais nuo trenerio. Žinau tokių atvejų, kai panelės eidavo krūvom į treniruotę, kad neliktų vienos prieš trenerį. Galima įsivaizduoti, kokį terorą patirdavo panelės.
Pokalbį su masažuotoju Egidijumi Tutkumi žiūrėkite:
