Tačiau ar tikrai senatvė turi būti nuspalvinta tik liūdnomis nieko negalėjimo spalvomis? Jei galėtume apsitarnauti patys, turbūt ir senatvė neatrodytų tokia baisi. Vienas iš tai palengvinančių dalykų – aplinka. Lietuvoje iš lėto įsisąmoniname, kad aplinka turi būti pritaikyta neįgaliesiems. Bet ar tik jiems? Kol pas mus vis dar bandoma išsisukinėti nepritaikant pastatų sunkiai vaikštantiems ar galintiems judėti tik neįgaliųjų vežimėliais, kitose šalyse kalbama apie visai kitą lygmenį – universalų dizainą. Universalaus dizaino principai leidžia tiek aplinką, tiek daiktus padaryti prieinamus visiems – ne tik neįgaliesiems, bet ir vaikams, vyresniems žmonėms, tėvams su vaikų vežimėliais, besilaukiančioms moterims, antsvorio turintiems asmenims ar turistams, nesuprantantiems vietinės kalbos.
Vis dėlto nuostata, kad aplinka turėtų būti prieinama visiems, nors ir lėtokai, bet skinasi kelią į mūsų sąmonę. Štai kad ir žymusis Lajų takas Anykščiuose – iš pradžių čia keltuvu buvo keliami tik neįgalieji, ignoruojant senyvus lankytojus ir tėvus su vaikų vežimėliais, bet kilus visuomenės nepasitenkinimui buvo pradėti kelti ir jie.
Prieinamos paslaugos
Taigi kalbant apie aplinką bent teoriškai viskas aišku – dauguma supranta, kad ji turi būti prieinama. O kaip paslaugos? Ar negirdintis žmogus turi teisę gauti informaciją apie architektūrinius paminklus? O neregys – „pamatyti“ meno kūrinius? Nevaikštantis žmogus – pakilti į kalnus? Intelekto negalią turintis – apsikirpti, pasidaryti manikiūrą?
Kad ir kaip keistai kam nors atrodytų, paslaugos taip pat turi būti prieinamos visiems. Ir čia vien universalaus dizaino neužtenka. Reikia, kad paslaugų sferos darbuotojai turėtų kompetencijų ir įgūdžių aptarnauti visus klientus, taip pat ir turinčius specialiųjų poreikių. Tyrimas, kurio metu buvo apklausti muziejų darbuotojai, atskleidė, kad muziejininkams itin trūksta žinių, kaip bendrauti su negirdinčiais, nematančiais, nevaikštančiais ar psichikos ir intelekto negalią turinčiais žmonėmis. Žinių ir patirties trūkumas sukelia ne tik diskomforto jausmą, bet ir baimę bendrauti. Tokių žinių trūksta ne tik muziejininkams, bet ir daugumai pačių įvairiausių paslaugų teikėjų.
„Pelningieji“ neįgalieji ir senjorai
Prieinamos paslaugos reiškia ir didesnes pajamas. Pavyzdžiui, viena iš augančių verslo sričių – turizmas. Būtent prieinamas turizmas gali pritraukti daugiau klientų ir atnešti finansinės naudos tokių paslaugų teikėjams.
Dar 2014 metų Europos Komisijos (EK) duomenimis, vidutinis turistas keliaudamas po Europos Sąjungos šalis per dieną išleisdavo 65 eurus, o visai kelionei – 341 eurą. Štai neįgalus turistas per dieną vidutiniškai išleisdavo 74,7 euro, o visai kelionei – 796 eurus. Dar daugiau susimoka pagyvenęs turistas – 81,6 euro per dieną, o visai kelionei – net 852 eurus.
Tai labai logiška, nes jaunas ir sveikas gali pernakvoti pigiuose nakvynės namuose, palapinėje ar net ant suoliuko, o neįgaliems ar pagyvenusiems turistams kelionėse reikia kur kas daugiau komforto, už kurį tenka ir daugiau mokėti. Be to, nustatyta, kad neįgalūs turistai gerokai lojalesni. Jei vieta pritaikyta, jei jiems tinka suteikiamos paslaugos, jie, priešingai nei kitos turistų grupės, linkę į šią vietą sugrįžti. Taigi prieinamumas turizmo sektoriui reiškia ne tik didesnes investicijas, bet ir didesnes pajamas.
Siekdama šviesti turizmo srityje dirbančius specialistus, architektus, projektuotojus, Lietuvos žmonių su negalia sąjunga kartu su Neįgaliųjų reikalų departamentu prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, bendradarbiaudami su Ūkio ministerija (dabar Ekonomikos ir inovacijų ministerija) ir Lietuvos architektų rūmais, organizavo seminarų ciklą. Jo tikslas – aptarti aplinkos ir paslaugų prieinamumą visiems, didinti turizmo srities specialistų žinias, padedančias teikti paslaugas specialiųjų poreikių turintiems asmenims, taip pat pasidalyti gerąja patirtimi ir praktiniais pavyzdžiais.
Tarptautiniame projekte sukurta programa prieinama ir lietuviškai
Lietuvoje šiuo metu nė vienoje švietimo įstaigoje nemokoma, kaip elgtis su specialiųjų poreikių turinčiais žmonėmis ir kaip juos aptarnauti. Tokius mokymus jau beveik 10 metų organizuoja Lietuvos žmonių su negalia sąjunga. 2012 m. projektas, kai organizuoti mokymai telekomunikacijų bendrovės „Omnitel“ darbuotojams, laimėjo Metų partnerystės apdovanojimą. Mokymai buvo organizuoti ir keltų bei oro uosto darbuotojams, vežėjams, įmonių „ISM“, „Barclays“ atstovams.
Deja, lėšų stoka neleidžia tokių mokymų organizuoti nuolat ir nuosekliai. 2016 m. Lietuvos žmonių su negalia sąjunga buvo pakviesta dalyvauti dvejų metų trukmės tarptautiniame projekte, remiamame EK, kuriame sukurta mokymo programa, skirta turizmo srityje dirbantiems arba planuojantiems dirbti specialistams. Šioje programoje pateikta informacija apie prieinamo turizmo sampratą, teisės aktus, infrastruktūrą ir objektus, ekonominį ir socialinį prieinamo turizmo potencialą, socialinius ir profesinius įgūdžius, taip pat pateikti gerosios patirties pavyzdžiai, informacija apie turistinius paketus, publikacijas ir tyrimus. Modulis pateiktas sistemoje „Moodle“ ir yra nemokamai prieinamas interneto svetainėje www.tour4all.org septyniomis kalbomis, taip pat ir lietuviškai.
Visos projekte dalyvavusios šalys sieks, kad šie mokymai būtų įtraukti į būsimųjų turizmo srities specialistų (viešbučių, restoranų, kelionių organizavimo, turizmo informacijos, pramogų organizavimo ir kt.) rengimo programas.
Taigi, ar gali būti senatvė lengva ar bent jau savarankiška? Taip, jei statydami pastatus, teikdami paslaugas ir kurdami produktus pasistengsime, kad jie būtų prieinami kiekvienam: ir mažam, ir senam.
Straipsnio autorė: Ugnė Šakūnienė
Claudas Monet
Vincentas van Gogas
Pablo Picasso
