V. Ivanauskienė pasakoja, kad ilgą laiką dirbo finansų srityje ir visada svajojo apie sodybą užmiestyje, kur galėtų atvažiuoti bei su šeima ramiai praleisti laiką miške.
Ši svajonė išsipildė – 2007 m. įsigijo sodybą Klaipėdos rajone, tačiau vis neapleido mintys, kad sodybą reikėtų „įdarbinti“. Taip 2016 m., parašius projektą, buvo įkurtas „Skanių uogų ūkis“, kuriame moteris ėmė auginti braškes ir šilauoges.
Bėgant metams vaizdas ūkyje vis keitėsi, gražėjo, o dabar Vida sako norinti sukurti vietą, kur žmonės patys atvyktų įsigyti uogų ir pabūtų ramybėje, gamtos apsuptyje. Tad tam, kad ši idėja virstų realybe, ūkį pradėjo dar labiau gražinti.
„Turėjome gana didelius braškynus – 1,5 ha, turime ir 60 arų šilauogių, bet sugalvojome puoštis – atsirado hortenzijos. Pamažu pereiname nuo uogininkystės ūkio kitokios vietos link.
Galvojame kitą sezoną keisti pavadinimą ir kviesti žmones pasidžiaugti hortenzijomis, turime labai įspūdingų žuvų, kurias patys užauginome savo tvenkinyje, turime įsigiję 3 alpakas, bandą norėtume didinti“, – su šypsena pasakojo V. Ivanauskienė.
Įkvėpė kiti hortenzijų augintojai
Braškynus pamažu jau pradėta naikinti, jų galbūt liks visai nedidelis kiekis, tačiau Vida pasakoja, kad planuoja plėsti šilauogių laukus. Ir visų didžiausias noras yra ūkyje auginti kuo daugiau hortenzijų.
Šalia alpakų aptvaro ir vietoje, kurioje kadaise stovėjo sudegęs namas, o jį nugriovus – krūva nuo pamatų likusių akmenų, dabar karaliauja hortenzijos.
„Nusprendėme sodinti hortenzijas įkvėpti hortenzijų parko Panevėžyje. Aišku, mums iki jų ir žiniomis, ir vaizdais, ir visu kitu dar toli, bet mes čia turime savo Drumulio hortenzijų parką.
Hortenzijų auginame virš 50, bet labai džiaugiamės. Nors galbūt ne visai tos veislės, kurias mes pirkome, tačiau bet kuriuo atveju visi augalai labai šauniai prigijo. Mums, mėgėjams, antrais metais turėti tokius gražius krūmus džiugu“, – pasidžiaugia ji.
Pašnekovė sako, kad jiems pasisekė su vienu – kadangi augino šilauoges, jau turėjo sukaupę tam tikrų resursų. O ir patarimai, kaip sodinti ir auginti hortenzijas, išėjo į naudą:
„Ir skaitėme, ir ten, kur pirkome sodinukus, nurodė, kad vis tik ne vien rūgšti durpė, bet turi būti ir geros žemės. Turi būti maišyta rūgštesnė durpė su kompostine žeme – mes taip ir padarėme.
Visą plotą išdengėme plėvele, padarėme dideles skyles, duobes, į jas įbėrėme žemės, išmaišėme, įbėrėme ilgalaikių trąšų ir susodinome.“
Vida pastebi, kad hortenzijos, augančios netoli didžiulio seno klevo, yra menkesnės – ji svarsto, kad joms tokia kaimynystė ne itin palanki. Ji pastebėjo ir tai, kad hortenzijos, kurias sodino anksčiau, kai dar nebuvo taip karšta, prigijo geriau nei tos, kurias sodino orams gerokai įkaitus.
Reikalinga minimali priežiūra
Paklausta apie hortenzijų priežiūrą, moteris atvirauja – tai yra augalai, kuriems praktiškai nereikia priežiūros. Svarbiausi trys komponentai: laistymas, tręšimas ir genėjimas.
Kalbėdama apie laistymą, Vida pabrėžia, kad nepalaisčius augalas iškart parodo, kad jam trūksta drėgmės – lapai nusvyra žemyn.
„Laistome tik vakare, kad nenudegtų augalai, per naktį sugertų vandenį. Jeigu kokią dieną nepalaistai, iš karto lapeliai nusileidę, žiūri žemyn, nepaisant to, kad visas plotas, kur sodintos hortenzijos, yra mulčiuotas, pridengtas dekoratyvine skalda, lyg drėgmė ir neturėtų taip greitai išgaruoti, bet jos labai jautriai reaguoja į drėgmės trūkumą.
Mes sodinome saulėtoje vietoje, bet jeigu visiška atokaita ir nėra galimybės palieti augalo vakare, tada reikėtų ieškoti vietos, kad augalas per dieną tiesioginės saulės negautų ir galėtų nuo jos atsipūsti“, – patarė Vida.
Hortenzijų tręšimą V. Ivanauskienė atlieka dukart per metus – pavasarį ir rudenį: „Rudenį tręšiame su vadinamosiomis rudeninėmis šilauogių trąšomis, kur yra daugiau kalio, o pavasarį su pavasarinėmis, kur yra daugiau azoto, mikroelementų.
Rudenį būtina rinktis trąšas, kuriose būtų kalio, kad formuotų stipresnius žiedynus, spėtų ūgliai sumedėti, o pavasarį, kai jau nubunda augalas, matosi, kad brinksta pumpuriukai, pradeda kaltis lapeliai, tada jau duodame azoto, kad jie turėtų jėgos augti.“
Genėjimas – būtinas darbas
Labai daug kalbama apie tai, kad hortenzijas būtina genėti, jei norima, kad šios apdovanotų gražiais, dideliais žiedais. Vida sako ir pati iš pradžių gailėjusi augalo, galvojusi, kad jį nugenėjus gražus krūmas tikrai neišaugs, bet patirtis parodė – genėjimas būtinas.
„Rudenį arba ankstyvą pavasarį stiebus reikia nukirpti ir palikti po du pumpuriukus, neleisti, kad augtų labai daug ūglių, nes tada bus smulkūs žiedai. Mes, kaip pradedantys augintojai, augalą tausojome, gailėjome, norėjome, kad jis kuo daugiau turėtų ūglių ir apgenėjome per mažai.
Iš tikrųjų, jeigu mažiau pageni, gaunasi žiedeliai gerokai smulkesni. Reikėtų pagenėti iki 2-4 pumpurų ir tada pasižiūrėti, kad šakų, kurios augs kaip nauji ūgliai bei ant kurių formuosis pumpurai, nebūtų labai daug, nes tada žiedai bus smulkesni“, – pastebi pašnekovė.
Nors hortenzijas auginti pradėjo neseniai, žinių apie jas netrūksta. Tad paklausta, ką patartų kitiems hortenzijų mylėtojams, V. Ivanauskienė sako, kad pradedantiesiems geriausias pasirinkimas – šluotelinės hortenzijos:
„Didžiausia klaida, kurią žmonės daro, ką matau ir internete, kad daugelis pradedančiųjų maišo didžialapes hortenzijas ir šluotelines.
Didžialapės hortenzijos – tikrai patyrusių augintojų augalas, man jas sunkiai sekasi auginti ir pražydinti, o šluotelinės hortenzijos, jeigu jas tik laistote, tręšiate ir genite, tikrai pradžiugins savo žiedais. Tai yra labai nelepus, bet labai prabangus augalas.“
