Gal kokių nors užuominų prezidento rinkimams mums gali pateikti prabėgę Seimo rinkimai? Atrodo, kad ne: Seimo rinkimų rezultatai tik dar labiau viską sujaukė. Vienmandatėse rinkimų apygardose pralaimėjo beveik visi politikai, vienu ar kitu metu laikyti realiais pretendentais į prezidento postą. Vakarykštės dienos pasiekimai liko praeityje, o rinkėjai aiškiai pareiškė, kad nori kažko nauja. Tik nuo to ne lengviau: atmetus plejadą praeities „žvaigždžių“, naujos „žvaigždės“ horizonte taip ir neįsižiebė.
Kol kas vienintelis politikas, pasiskelbęs dalyvausiantis prezidento rinkimuose, yra Seimo narys Algimantas Matulevičius. Tik nežinia, ar praėję Seimo rinkimai neatšaldė jo entuziazmo. Paaiškėjo, kad jo vadovaujama Pilietinės demokratijos partija yra marginali politinė jėga, pelniusi tik maždaug 1 proc. rinkėjų pasitikėjimą, o pats A. Matulevičius kiaurai prapylė Karoliniškėse, likęs šeštas tarp ten besibalotiravusių kandidatų.
Besižvalgant į prezidento rinkimų perspektyvą gal derėtų atsispirti nuo pastarųjų 2004 m. prezidento rinkimų. Kaip prisimename, juose puikiai pasirodė Kazimira Prunskienė, patekusi į antrąjį turą ir tik nedidele persvara galų gale nusileidusi V. Adamkui. Tačiau pastarieji Seimo rinkimai kirto negailestingą smūgį prieš keletą metų žibėjusiai politikei. K. Prunskienei teko trauktis iš Seimo, į kurį be pertraukos buvo renkama ištisus 18 metų, o jos ilgai kurta, iš įvairių gabalų ir ideologinių nuotrupų lipdyta partija liko nustumta užribin.
Praėjusieji prezidento rinkimai tapo sėkmingu ir daug žadančiu debiutu kitam politikui, Petrui Auštrevičiui. Beveik 19 proc. rinkėjų pasitikėjimas grumiantis su didžiausiais politikos grandais buvo išties įspūdinga pradžia. O kaip reikalai atrodo prabėgus ketveriems metams? Nieko įspūdingo: prarastas Liberalų sąjūdžio partijos pirmininko postas, o Seimo rinkimuose vienmandatėje apygardoje Vilniuje nepavyko iškopti netgi į antrąjį rinkimų turą (pralaimėta liberalcentristui Artūrui Zuokui ir krikščioniui demokratui Mantui Adomėnui).
Per praėjusius prezidento rinkimus puikiai pasirodė ir tuometinė socialliberalė Vilija Blinkevičiūtė, gavusi beveik 16 proc. balsų. Šie Seimo rinkimai ją taip pat turėjo nuvilti: vienmandatėje apygardoje teko nusileisti krikščioniui demokratui Audroniui Ažubaliui. Tiesa, socialdemokratų partijos, kuri suteikė politikei naują prieglobstį, rinkėjai buvo jai palankūs: iš trečiosios sąrašo vietos išreitingavo į patį viršų, iškeldami virš pirmuoju buvusio premjero Gedimino Kirkilo ir partijos simbolio Česlovo Juršėno.
Prezidentines ambicijas, matyt, puoselėja Tautos prisikėlimo partijos vadovas Arūnas Valinskas. Antraip ko gi taip skubėti, veržtis į valdžią, dargi neturint deramo patyrimo siekti Seimo pirmininko posto? Matyt, jis siekia sulaukti dar daugiau visuomenės dėmesio. A. Valinskas populiarus ir su juo, kaip rodo apklausos, norėtų papietauti daugelis Lietuvos šeimų. Vis dėlto partijos lyderis ir pats jautė, kad rimtai susigrumti Seimo rinkimuose Vilniuje vienmandatėje apygardoje su patyrusiais politikais jis dar nepajėgus ir nutarė, kad lengviau bus provincijoje, pavyzdžiui, Pasvalio – Panevėžio apygardoje. Šis manevras nepadėjo: smarkiai prapylė moralistui krikščioniui demokratui Antanui Matului.
Prie viso šito dar galima pridurti, kad socialdemokratų partijos lyderis Gediminas Kirkilas išvis nesiryžo kandidatuoti vienmandatėje apygardoje ir reitinguojant partijos rėmėjų buvo išstumtas iš pirmos į trečią partijos sąrašo vietą. Vargu ar dabar jį galima laikyti realiu pretendentu į prezidento postą.
Naujosios sąjungos vadovą Artūrą Paulauską, kuriam 1997 m. visai nedaug pritrūko iki prezidento posto, pastarieji Seimo rinkimai išvis nustūmė į politikos paraštę.
Tarp laimėjusiųjų Seimo rinkimus vienmandatininkų galimo bent kiek ryškesnio pretendento nematyti. Turbūt teks laukti kokio nors nestandartinio ėjimo.
Populiariu politiku išlieka Tvarkos ir teisingumo lyderis Rolandas Paksas, tačiau jam yra uždrausta siekti prezidento posto. R. Paksas neslėpė, kad su praėjusiais rinkimais sieja nemažas viltis: partija tikėjosi laimėti 50 vietų Seime ir įgijus valdžią pakeisti įstatymus, gal ir Konstituciją, kad jos vadovui neliktų kliūčių dalyvauti prezidento rinkimuose. Seimo rinkimų realybė pasirodė skaudi: tik 15 mandatų ir didelė tikimybė, kad visus ketverius metus teks tūnoti opozicijoje. Dabar R. Paksas gali viltis nebent palankaus Strasbūro teismo sprendimo, tačiau vis dėlto jo perspektyvos skendi ūkanose.
Pretendentų nematyti ir šalia Seimo
Panašu, kad teks atidėti į šalį lūkesčius, jog Lietuvos prezidento rinkimuose galėtų dalyvauti Europos Komisijos įgaliotinė Dalia Grybauskaitė. Neseniai ji pareiškė, kad postai jai nerūpi, ir nėra jokio pagrindo įtarti ją buvus nenuoširdžią. Savo dabartiniam darbe ji yra Europos masteliu matoma ir pastebima figūra, o atsakomybė čia tokia, kad apie savirealizacijos galimybių stygių neverta ir kalbėti. Nematyti motyvų, kodėl ši moteris įsigeistų pasukti į slidų, pavojingą, netikėtumų kupiną Lietuvos politikos vieškelį.
Finansininkas Gitanas Nausėda kažkokiu būdu atsidūrė galimų pretendentų į prezidento postą sąraše, tačiau pats, galima sakyti, jokio entuziazmo nerodo. Žinovai sako, kad politikos naujokai, rimtai pasiryžę siekti prezidento posto, kryptingą pasirengimą rinkimams turėtų pradėti jau dabar, tačiau tokių ženklų kol kas nesimato.
