Savaitgalį vėl buvo paskelbti sociologiniai duomenys, kaip visuomenė vertina politikus bei politines partijas. Paskelbtos nuomonių bei preferencijų lentelės sukėlė bangą disputų apie gerėjančius ar blogėjančius politikų reitingus. Didžioji dalis politikų sukruto, remdamiesi šiais duomenimis, prognozuoti savo bei savo partijų ateitį, rinkimines galimybes.
Tačiau reikėtų susimąstyti, ar iš tiesų tai, ką gauname sociologinės apklausos būdu, ir yra visuomenės nuomonė?
Jei taip, tada visuomenės nuomonė tėra nuomonė apie visuomenės apklausos rezultatą, bet jokiu būdu ne apie politikus. Šios žinios galbūt yra naudingos politikams, valdžios atstovams kaip informacija apie tam tikrų visuomenės grupių nuostatas atskirais klausimais konkrečioje apklausoje. Vadinasi, visuomeninės nuomonės tyrimai veikiau yra visuomenės nuomonių klimato tyrimas. P. Bourdieu, tokiu atveju yra visiškai teisus, sakydamas, kad "tyrimo paskirtis - paslėpti, kad visuomenės nuomonės būvis yra jėgų ir įtampų sistema ir kad nėra nieko labiau neadekvataus, kaip išreikšti visuomenės nuomonę per procentinį santykį".
Taigi, formaliai žvelgiant, visuomeninė nuomonė yra visuomenės apklausos tyrimų rezultatas. Tai pakankamai operacinis požiūris, kuris neleidžia įsigilinti į apklausos objektą. Sociologinės apklausos, mano galva, prilygsta bibliotekiniam knygų aprašinėjimui, kada mes tiksliai galime pasakyti, kokia visuomenės dalis ir už ką rengiasi balsuoti, ar kokius maisto produktus vartoja, bet vargiai ar pasisektų iš to padaryti išvadas apie tai, koks yra visuomenės dvasinis ar psichologinis būvis, kaip ji funkcionuoja ir kodėl joje kinta taip tiksliai apskaičiuojami vertybiniai prioritetai, nuostatos ar orientacijos? Mažiau skrupulingi sociologai šiuos klausimus išsprendžia paprastai, jie teigia, kad tai ne jų tyrimo objektas, kad apklausos, zondažai nesiekia pažinti visuomenę, o tik užfiksuoti jos momentinį būvį. Bet tada sociologiniai tyrimai iš visa apimančio mokslo pavirsta į taikomąjį mokslą, statistiškai tiksliai ir pagal preciziškus kriterijus tiriantį klausimus ir atsakymus, bet ne visuomenę.
Tačiau visuomenę informacijos amžiuje vis dėlto galime tvirtai įvardyti kaip nuomonių konfigūraciją. O šiuolaikinę demokratinę valstybę visiškai galima būtų įvardyti kaip "nuomonių demokratiją". Visuomenės nuomonė vis rečiau yra įvardijama tuo, ką galima būtų pavadinti "masių instinktu", dabar ji daugiau yra planingas ir sistemiškai organizuotas žiniasklaidos veiklos rezultatas.
Visuomenės nuomonė nėra konstatacija, pateikiama santykyje: "taip", "ne", "neturiu nuomonės". Nuomonė - tai požiūrių sistemos rezultatas, ilgai svarstomas ir pakankamai trapus, kad būtų galima jį įspausti į vieną trumpą žodelį.
Apklausų bei jų tyrimo rezultatų skelbimo procedūros metu vyksta nuolatinis individo asmeninės nuomonės niveliavimo, pritaikymo prie "standartizuojamos visuomenės nuomonės" - statistinio nuomonės tyrimų rezultato, procesas. Galų gale daugeliui to nesuvokiant, siekiama, kad visuomenėje iš viso išnyktų sugebėjimas produkuoti asmeninę nuomonę ir jis būtų pakeistas įgūdžiu pasirinkti tariamą "savo" nuomonę iš pasiūlyto (kartais subtiliai, kartais tiesmukai ir net grubiai) galimų variantų rinkinio.
Taigi individas, pagal K. Manheimą, visuomenėje atranda jau susiklosčiusią situaciją ir jau susiformavusius elgesio ir mąstymo modelius. Jis linkęs matyti ir vertinti aplinką atitinkamai savo veiklai. Bet, jei viena iš didžiausių individo terpių yra kasdienė informacija ir svarbiausiu užsiėmimu tampa televizijos žiūrėjimas, radijo klausymas ir laikraščio skaitymas, tada tai, ką jis ten atranda - tampa jo pasaulėžiūros pagrindu. Vadinasi, žiniasklaidos pranešimai neišvengiamai formuoja socializacijos agentą ir jo nuomonę. Taigi visuomenė nėra atspindima žiniasklaidos veidrodyje, bet žiūrėdama į žiniasklaidos "veidrodį", o tiksliau - ekraną, derinasi prie pamatyto vaizdo, tampa panaši į tai, kas vaizduojama. Galų gale tiesa pasilieka ta pati - mes matome "veidrodyje" savo atspindį, nors galbūt tiksliau būtų sakyti - mes esame atspindys to, ką matome.
