Kurį pasirinkti? Tai turės nuspręsti būsimas Amerikos prezidentas. Arba Europa gamtines dujas gaus iš Irano, arba visos kartos žemyno energijos atsargas tvarkys Rusija.
Vienu atžvilgiu abi problemas lyginti sudėtinga. Irano branduolinės raketos Izraeliui keltų egzistencinę grėsmę. Tai svarbu, jei Rusija jam parduos raketų sistemų ir kovinių galvučių technologijas ar pažangias oro gynybos sistemas (arba vetuos sankcijas). Rusijos grėsmė Europos saugumui, priešingai, yra lėtai besisprendžiantis, nuobodus reikalas. Blogiausia, kas gali nutikti – Europa kiek daugiau nei politiškai sveika turės būti dėkinga Rusijos vamzdyno monopolistams. Bet gyvenimas tęsis.
Europos energijos viltys susiję su ilgai diskutuotu, bet kol kas nerealizuotu nepriklausomo vamzdyno projektu. „Nabucco“, kaip jis optimistiškai vadinamas (kaip ir vergų išlaisvintojas Verdi operoje), tiektų dujas iš Vidurio Azijos ir Kaspijos regiono per Turkiją į Balkanus ir Vidurio Europą. Tai atkartotų dviejų per Gruziją einančių vamzdynų sėkmę, kurie padėjo susilpninti Rusijos kontrolę Rytų-Vakarų eksporto maršrutuose.
Rusija labai stengiasi tam sutrukdyti. Ji gaivina tarptautinio dujų kartelio su Kataru ir Iranu idėją. Ji tai pat nori sustabdyti „Nabucco“ savo pačios konkuruojančiu projektu – milžiniškai brangiu (12,8 mlrd. dolerių) „Pietų srautu“ (angl. „South Stream“). „Gazprom“ (Kremliaus dujų padalinys) ir Italijos ENI remiamas projektas jau gavo Austrijos, Bulgarijos ir Serbijos paramą. Dabar projektas nukeltas dvejiems metams iki 2015 m.
Dėl šių projektų smarkiai politikuojama. Praeitą savaitę Kremliui pavyko įkalbėti Rumuniją – iki šiol ryžtingai palaikiusią „Nabucco“ pusę – pradėti derybas dėl prisijungimo prie „Pietų srauto“. Kaip pastebi patyręs Vašingtone įsikūrusio tyrimų „Jamestown Foundation“ centro analitikas Vladimir Socor, tai sukuria kaip tik tokio pobūdžio, kaip mėgsta Kremlius, varžybas, kuriose Europos šalys grumiasi viena su kita tam, kad su Rusija sudarytų geriausią sandorį. Anksčiau tai pavyko Vidurio Europos mūšyje tarp Austrijos ir Vengrijos dėl to, kuri bus Rusijos labiausiai privilegijuota partnerė regione. Dabar Kremlius, siekdamas dar labiau padidinti savo įtaką, įtraukė ir Slovėniją.
Visa tai pavyksta tik todėl, kad Europos Sąjunga (ES) nesiima darbo. Keista, bet Europos lyderiai viešai tvirtina, kad abiejų vamzdynų projektai nėra varžovai. „Nabucco“ populiarinimo užduotį jie pavedė į pensiją išėjusiam olandų politikui, kuris pastaruoju metu nesilankė svarbiausiose projekto šalyse (o kai kuriose šalyse nėra buvęs iš viso).
Pagrindinė priežastis, dėl kurios trūksta privataus sektoriaus susidomėjimo, yra dujų trūkumas. Didelių rezervų yra Turkmėnijoje, bet Rusija jų irgi nori. Kad jos būtų užtikrintos „Nabucco“, ES ir Amerikai reiktų drauge vykdyti smarkų diplomatinį spaudimą. Tam taip pat reikėtų per Kaspijos jūrą nutiesti dujų vamzdyną.
Techniškai tai nėra sunku (beje, skirtingai nuo „Pietų srauto“, kuris eitų giliomis, toksinėmis medžiagomis užterštomis ir uolėtomis Juodosios jūros gelmėmis). Bet projektui kyla teisinių kliūčių ir jį gali vetuoti Rusija ir Iranas. Kaip naujame pranešime teigia Zeyno Baran iš Niujorke įsikūrusio tyrimų centro „Hudson Institute“, „abiejų vamzdynų likimus sieja atvirkštinis ryšys“.
Tai Amerikos dilema. Susidraugavusi su Iranu Rusija turėtų didelių problemų. Lankstas aplink Kaspijos jūrą per Iraną turkmėnų dujoms (ir gausiems paties Irano rezervams) leistų tekėti į Turkiją ir vėliau į Europą. Bet tie patys karingiausiai Rusijos atžvilgiu nusiteikę Amerikos pareigūnai, politikai ir analitikai taip pat linkę būti ypač skeptiški derybų su mulomis atžvilgiu (ar netgi dėl to, kad Irano dujos tekės Amerikos remiamu vamzdynu).
Jei Iranas galėtų įtikinti, kad nenori sunaikinti Izraelio ar skatinti terorizmo (ir nustotų šiais klausimais retoriškai pasisakinėti), tai atneštų didžiulės naudos. „Didysis sandoris“ dar niekada neatrodė toks gundantis – ir toks neatidėliotinas.
