Spengiančioje tyloje sustingę „valstybininkai“ laukia, ką nuveiks prezidentės Dalios Grybauskaitės ilgai ieškotas Valstybės saugumo departamento vadovas. Prieš šešerius metus vyriausiojo saugumiečio keitimas sukėlė neregėtą audrą, kurios kulminacija tapo šalies vadovo nušalinimas. Prezidentas Rolandas Paksas „Balsas.lt savaitei“ atvirai pasakoja apie 2003-2004 m. politinių įvykių pamokas.
- Kaip dabar, prabėgus šešeriems metams po nušalinimo ir artėjant procesui Žmogaus teisių teisme vertinate to meto įvykius?
- Politikoje yra susiję du dalykai: žinojimas ir galėjimas veikti. Kai ateina jaunas, nepatyręs, politikoje nebuvęs žmogus, kuris turi visas galimybes veikti, jis veikia švariame lauke, baltam lape ir už jo nestovi niekas. Jis su niekuo nėra susijęs. Bet jis dar neturi patirties. Jis dar nesuvokia, kaip išties vyksta procesai. Kuo daugiau žinai, tuo labiau esi suvaržytas.
Žiūrint iš šešerių metų perspektyvos, tai, ką aš prisimenu būtent tą pirmąjį vakarą, prasidėjus perversmui, ir tai ką žinau dabar, tai be abejo yra du skirtingi dalykai, tai tarsi diena ir naktis. Prisimenu tą jausmą, kai ant mūsų galvų, ant mūsų pečių užgriuvo lyg koks škvalas. Tada nedavė ramybės vienas klausimas: kodėl taip yra, kas čia darosi, kas tam vadovauja ir kas už viso to stovi? Iš perspektyvos aš dabar galiu pasakyti, kad tai nors ir nebuvo karinis perversmas, tai buvo tipiškas perversmas. Perversmas, kokie rengiami daugelyje valstybių. Tik šiuo atveju, tai buvo Temidės vardu pridengtas aktas. Perversmas, kurio pagrindinis tikslas buvo pašalinti neparankų Prezidentą.
Iš šešerių metų perspektyvos tai ir noriu pasakyti: Prezidentą Kazį Grinių pašalino ginkluoto perversmo metu. Demokratinių ar spalvotų revoliucijų mes matėme paskutiniu metu ne vieną ir ne dvi. Galime vieną po kito vardinti perversmus Lotynų Amerikos ar Afrikos žemynuose. Štai, pavyzdžiui, Turkijoje nuo 1960-ų metų kariškiai ten surengė net keturis perversmus. Lietuvos atveju, antrosios Lietuvos Respublikos istorijoje 2003-2004 metų įvykius galime drąsiai įvardinti kaip prezidentinį perversmą. Atmetus tam tikrą emocinį krūvį, primestas klišes ir kryptingai formuojamus, tiesiog brukamus stereotipus, įvertinus tai, kad iš pirminių kaltinimų, dėl kurių buvo pradėta apkaltą, nieko nebeliko, dabar jau galima aiškiai įvardinti tuos įvykius kaip perversmą.
- Visgi, ar per šešerius metus pavyko atsakyti į esminį klausimą, kas šiam perversmui vadovavo, kas stovėjo už viso šio proceso, kokios buvo esminės Prezidentinio perversmo priežastys?
- Įvykių sutapimas. Tie įvykiai gulė vienas ant kito. Aš manyčiau, kad jėgos – tiek vidinės, tiek ir išorinės, tiek politinės, rado bendrą sąlyčio tašką. Nesutaikomi priešininkai, susitarė vienu aspektu, kad reikia pakeisti Prezidentą, kuris kelia grėsmę jų interesams. Galima įžvelgti ir išorines priežastis. Aš turiu galvoje užsienio žvalgybas, kurios Lietuvoje elgiasi taip kaip savo kieme. Jos dalyvavo privatizavimo procesuose, darė įtaką politiniams procesams. Dabar jau vis daugiau žinome ir apie slaptuosius CŽV kalėjimus Lietuvoje ir kitose ES valstybėse.
Tai yra ir Valstybės saugumo departamento vadovai, kurie pajuto realią grėsmę. Būtent prieš pat perversmą aš pasiūliau keisti saugumo vadą. Valstybės saugumo departamentas man siuntė signalą: „Jei jau Mečį Laurinkų siunčiate į Ispaniją, tai mes dar galime susitaikyti su tuo, tačiau vietoj jo turi būti paskirtas Arvydas Pocius“. Aš su tuo nesutikau ir pasiūliau savo kandidatą. Pasiūliau Gintarą Bagdoną, kuris dabar yra vienas aukščiausių karinių vadovų NATO. „Valstybininkai“ pamatė, kad Prezidentas nejuokauja, ir tuoj ateis sąžiningas karininkas ir galbūt pasižiūrės, kokios yra problemos, kokia ten užklasine veikla užsiiminėjama. Dabar jau vis daugiau žinome apie „valstybininkų“ klaną ir tai, kad Užsienio reikalų ministerijoje, įvairiose verslo struktūrose, Valstybės saugumo departamente buvo „savi“ žmonės, kurie pasijuto aukštesniais už valstybę, kurie pasijuto galintys daryti sprendimus vietoj piliečių, vietoj jų išrinktos valdžios ir net jais manipuliuoti. Suprantu, kad saugumo vadai negalėjo susitaikyti su tuo, kad aš asmeniškai nepritariau jų planams kurti Lietuvoje slaptus CŽV kalėjimus. Greičiausiai dėl jų steigimo jau buvo susitarta, todėl Prezidentas, galintis blokuoti, kelti šį sumanymą į viešumą, tapo pagrindine kliūtimi, kurią reikėjo kuo skubiau pašalinti.
Trečias dalykas - žmonės, kurie dalyvavo rinkimuose. Visai neseniai buvo pasibaigę rinkimai, ir kažkas juos pralošė. Pralošė tuometinis prezidentas ir pralošė praktiškai visi politikai, kurie palaikė tuometį Prezidentą. Išskyrus gal vieną žymesnę partiją. Taigi, visų partijų vadovai pasisakė už Prezidentą Valdą Adamkų. Net girdėjosi tokie dalykai, kam čia tas antras turas reikalingas, užtenka pirmo. Ir štai, atsibundam ryte, suskaičiuojami balsai, ir ne V.Adamkus laimėjo rinkimus, bet R.Paksas. Taigi, kiekvienam politikui, kiekvienam partijos vadovui tenka pripažinti, kad ir jis pralošė. Tačiau niekas nenori prisipažinti, kad pralošė, kad buvo silpnesnis, kad jų programa prastesnė arba komanda silpnesnė, ir, kad keliami uždaviniai menkesni arba jie patys kažką ne taip padarė. Reikėjo sugalvoti ir pasakyti, kad tas, kuris laimėjo, padarė kažką netinkamo. Tuomet buvo išmesta įvairiausių pseudo istorijų: šimtai milijonų litų, rusai, visokie nešvarūs viešųjų ryšių projektai ir t.t., ir pan. Net skrydis po tiltu buvo įvardintas tik kaip propagandinis triukas. Aktyvus važinėjimas po Lietuvos regionus ir bendravimas su žmonėmis – irgi tik projektas. Tris-keturis kartus apvažiavau šalį – irgi blogai. Jiems reikėjo kažkaip sumenkinti visa tai. Štai čia galiu užlenkti trečią pirštą.
Ketvirtas dalykas, tai - buvęs prezidentas ir jo rato žmonės, kurie norėjo dar vienos kadencijos su visa savo įtaka, su visais savo žmonėmis, su savo santykiais užsienyje ir pan. Jis pralošęs taip pat turi pateisinti tą dalyką ir norą sugrįžti. Dar vieną pirštą lenkiam.
Vėliau aš atidariau naują platų frontą. Pirmas klausimas: kas nužudė Jurą Abromavičių? Klausimas buvo keliamas generalinei prokuratūrai. Tie, kurie nužudė, o aš įsitikinęs, kad be politikų čia neapsieita, turėjo labai neramiai jaustis: kodėl čia kažkas kapstosi? Gal siūlas nusivynios ir iki jų? Kas susprogdino tiltą per Bražuolę - antras klausimas. Ir vėl kai kam neramu. Kodėl, už kiek, kas ir kaip pardavė „Mažeikių naftą“? Šitie trys klausimai nuveda į vieną partiją. Atsakymai – taip pat. Aš kėliau klausimą ir dėl Kauno holdingo bylos. Kodėl senaties terminas suėjo ir kodėl žmonės buvo apgauti ir kas už to stovi? Šitie klausimai, matyt, nuveda į kitas politines partijas. Po to buvo iškeltas dar vienas klausimas: kaip ten su tomis žemėmis, su tais sklypų perkėlimais ir grąžinimais? Buvo pradėta rinkti medžiaga apie vadinamuosius „žemgrobius“ ir su jais susijusias įtartinas schemas, kuriose šmėkščioja ir politikų pavardės, aukštų Lietuvos valdininkų pavardės. Kaip šiandien atsimenu, iš visos tos gausybės „žemgrobių bylos“ personažų, kurie neteisėtai arba prisidengdami įstatymais grobstė žemę, mat patys jie ir leido tuos įstatymus, rekordininkas buvo įsigijęs 142 sklypus. 142 sklypai - viena pavardė! O tokių buvo šimtai. Paskui buvo klausimas dėl teisėjų, kuriuos man teko atleisti už pagalbą kontrabandininkams. Dar buvo imtasi rimtų žingsnių prieš narkotikų platinimą. Ir visų pirma prieš narkotikų platinimą mokyklose. Štai tokie frontai buvo atidarinėjami vienas po kito.
Po to pradėjau dar vieną naują ir labai prasmingą dalyką. Ėmiau steigti visuomeninių patarėjų tarybas. Buvo virš 130 tokių visuomeninių patarėjų. Ne visiems tai patiko, bet su tuo susitaikė. Žengiau dar vieną žingsnį, kad Prezidentas galėtų gauti informaciją tiesiogiai iš pirmų lūpų, iš pačių žmonių, be jokių tarpininkų. Buvo iškeltas uždavinys kiekvienoje apylinkėje įkurti Prezidento atstovus. Tai vėl reiškia tiesioginį ryšį su žmonėmis. Be tarpinio filtro.
Kai tokius dalykus sudedi į vieną krūvą, tai neveltui yra posakis, kad žinojimas ir galėjimas yra du skirtingi dalykai. Viskas vienoje krūvoje: ir Prezidento rinkimų rezultatai, ir CŽV kalėjimai, ir visokie wiljamsai – visi tie dalykai paskatino tartis dėl R.Pakso nušalinimo.
- Žymus Renesanso politikas ir mąstytojas Nikolas Makiavelis kalbėdamas apie liaudies iškeltus vadovus aiškiai įvardijo pavojus, kurie kyla iš priešpriešos su didikais. Yra tokia patarlė: „Kas kurdamas valdžią remiasi liaudimi, tas stato rūmą ant ledo, kuris gali bet kada ištirpti“. Ar neatrodo Jums, kad prezidentiniam perversmui Lietuvoje prielaidas sukūrė per didelis jūsų ryšys su tauta, pasitikėjimas iš rinkėjų gauto mandato tvirtumu bei priešprieša, atvira trintis, konfrontacija su vadinamuoju visuomenės elitu, „valstybininkais“?
- Makiavelis ir daugiau gerų dalykų yra pasakęs. Man labai patiko jo pasakymas, kad vienodi veiksmai, nesvarbu kurioje amžių sandūroje jie būtų atlikti, visuomet duoda tuos pačius rezultatus. Jeigu senovės Graikijoje kažkas padarė kažkokį veiksmą, tai rezultatas bus toks, kokį žinome iš istorijos. Jei tą patį veiksmą pakartosime dabar, tai rezultatas vėl bus tas pats. Tik galbūt kontekstas, aplinkybės bus kitos. Sutikdamas su tuo, noriu pasakyti paprastą dalyką: iki prezidento rinkimų turėjau šiokią tokią patirtį politikoje, buvau sostinės meras, premjeras, opozicijos lyderis, Seimo narys. Negaliu pasakyti, kad ši patirtis nebuvo įvertinta. Neturėjau griežtos nuostatos, kad pasiremsiu tik liaudimi, atsiribosiu nuo vadinamųjų „didikų“. Nors, reikia pripažinti, kad buvo užuominų, jog būtinai turėsiu rasti sutarimą su vienu ar kitu asmeniu, su tam tikrais galios centrais ir panašiai. Bet aš sakiau, sakau ir žadu sakyti, kad man tuomet visiškai nerūpėjo Prezidento reitingai ir kas ką rašo apie mane, ką apie mane kalba „valstybininkai“ ar jų parankiniai. Man rūpėjo tas laikotarpis, kaip kokiam sprinteriui ar stajeriui, nuo taško A iki taško B nubėgti kuo greičiau ir nuveikti konkrečius, Lietuvai naudingus darbus. Kita vertus, pagrindinė mano klaida, aš galiu dabar tai jau tiesiai, aiškiai pripažinti buvo ne „smailytės“ ar „borisovai“, ne vienokia ar kitokia komanda, bet neįvertinimas to, kad gali įvykti įžūlus perversmas. Visi tie smulkūs dalykai, apie kuriuos buvo daug kalbama, kurie buvo dirbtinai pučiami – ne esmė. Čia tik detalės. Tik kažkieno sukurptas intriguojantis scenarijus. Pagrindinė mano klaida buvo ta, kad aš neįvertinau galimybės, jog šalyje, kuri jau be penkių minučių yra Europos Sąjungos narė, įmanomi perversmai. Įžūlus valdžios užgrobimas lyg kokioje trečiojo pasaulio šalyje. Štai ko aš neįvertinau.
Kodėl buvo ryžtasi tokiam drastiškam žingsniui? Matyt, aš labai stipriai kliudžiau kažkieno interesus. Ir dar vienas dalykas – aš suvokiau, kad nebūsiu geras tiems, kurie, mano supratimu, kažką ne taip daro mūsų valstybėje. Aš supratau, kad reikės tas bambagysles apkapot, supratau, kad reikės tokių sprendimų, dėl kurių nebūsi geras visiems. Norėjosi situaciją keisti kuo greičiau, kad ateitų toks kritinis laikas, kai šitas elitas jau nieko nebegalės padaryti. Ir jeigu dar būtų buvę pora ar trejetas mėnesių, taip būtų ir nutikę. Trūko kelių mėnesių.
- Šiandien žiniasklaidoje Dalia Grybauskaitė dažnai lyginama su jumis. Kaip jūs vertinate Prezidentės galimybes įveikti „valstybininkus“ ir galimybes atsispirti vietiniams galios centrams?
- Vaclovas Havelas prieš dvidešimt penkerius metus yra išvardijęs pavojus jaunoms demokratijoms: tarytum egzistuoja laisvi rinkimai, laisvas žodis, žmogaus teisės, bet realiai to nėra. Viskas tik įvilkta į menamos demokratijos rūbą. Tai ir yra didžiausias pavojus jaunoms demokratijoms. Grupelė žmonių, vadinkime juos „valstybininkais“, uzurpuoja valdžią per specialiąsias struktūras, per politikus, per verslo ryklius, per žiniasklaidos lyderius ir daro įtaka visiems procesams. Ir V.Havelas tada pastebėjo, kad toks pavojus yra labai realus. Po išorine demokratija mes neturime realios demokratijos. Viskas yra kelių žmonių rankose ir valstybė yra sukinėjama taip, kaip tie žmonės užsigeidžia. Jeigu kalbėtume apie prezidentinio perversmo Lietuvoje pliusus (kiekviename dalyke gali įžvelgti ir pliusų ir minusų), tai būtų praregėjimas, akių atvėrimas. Tik dabar žmonės suprato, kad „valstybininkai“ iš tikrųjų buvo, CŽV ir jų agentai iš tikrųjų dirbo, nepasydami net demokratiškai išrinktos valdžios, nesiskaitydami su ja.
Pasirodo, privatizavimo procesai buvo daromi taip, kaip kažkam reikia, kaip naudinga ne šaliai, bet pavieniams asmenims. Pavyzdžiui, kaip vyko privatizavimo procesas? Paprasčiausias dalykas, – dalyvauja kažkokios kompanijos konkurse, norėdamos laimėti, ir nei iš šio, nei iš to Valstybės saugumo departamentas parašo pažymą – šitas nepatikimas. Remiantis ta pažyma, privatizavimo komisija išmeta tą kompaniją lauk, ir viskas. Ta – į teismą. Teismas nenagrinėja, kadangi Valstybės saugumo departamentas neprivalo eiti į teismą ir aiškintis, kodėl kompanija nepatikima. Taip privatizuojamų objektų buvo ne vienas ir ne du. Čia tiktai vienas pavyzdys, kokias galias turi tie, kurių niekas nerinko, bet jie atsidūrė prie tam tikrų svertų. Jie gali sukompromituoti kiekvieną žmogų, žurnalistą, politiką, verslininką, jo verslą, ką tik nori. Taip jie pradeda valdyti gijas per žiniasklaidą, per specialiąsias struktūras, per politikus, pasiklasuydami, sekdami, vykdydami kitas spaudimo priemones. Pradeda valdyti valstybę, nors jų niekas nerinko, nedelegavo. Apie juos viešai nekalbama. Mažai kas juos žino ir pažįsta. Jie tampa realiais šešėliniais valstybės valdovais.
Iš prezidentinio perversmo turėtume pasimokyti, kad daugiau tokių dalykų nebūtų. Jeigu tik mes išmoksime tas pamokas, tai bus pavyzdys ir kitoms Europos valstybėms. Išstudijavus šį pavyzdį, galima būtų apsisaugoti nuo tokių dalykų. Ar tai būtų Makiavelio laikų valstybė, ar tai būtų šių dienų valstybė, perversmai yra įmanomi, tiktai formos ir būdai yra kiti. Tai yra objektyvūs dalykai.
Kalbant apie D.Grybauskaitę, ji turėtų suvokti, kad net ir šiandien ji yra pažeidžiama, ji yra pilkojoje zonoje tūnančių „valstybininkų“ taikiklyje. Jeigu ji nesuvokia šito dalyko ir realiai ims viską keisti iš esmės, neis paviršium, bet sieks pokyčių, tai visko gali būti. Jai reiktų suvokti, kad ta parama, kurią ji turi, yra labai trapi. O, kad Prezidentės retorika yra perimta iš mūsų, veiksmai panašūs, didelė dalis mūsų programos perimta, tai aš tik sveikinu ir džiaugiuosi.
- Anot jūsų, išeitų, kad Prezidentė turi daugiau šansų išlikti, jei taikstysis su vietiniais galios centrais?
- Visiškai teisingai. Pacituosiu Ronaldą Reaganą. Tapęs Prezidentu, jis pasakė tokius žodžius: „Su visa galia, kurią aš turiu, kaip Amerikos, vienos galingiausių pasaulyje valstybės, vadovas, aš valstybės laivo kryptį galiu pakeisti viso labo tik kokiais 5 procentais. Arba į vieną pusę, arba į kitą. Tik tiek. Nes visuomenė, tam tikri interesai, susiklostę ir nusistovėję ryšiai neleidžia daugiau“.
- Kiek prezidentinio perversmo procese galėjo dalyvauti tarptautinės jėgos, ar galima šioje istorijoje užčiuopti ranką iš užsienio?
- Aš galvoju, kad čia yra du dalykai. Jokiu būdu negalima kalbėti apie tai, jog čia yra Jungtinių Amerikos Valstijų politikos interesas arba dėmesys, kad būtent Lietuvoje reikėjo pakeisti Rolandą Paksą. Jokiu būdu. Tačiau, jeigu kažkoks atsakingas žmogus už Rytų Europą praneša, kad bus rinkimai, tai, be abejo, jiems geriau amerikietis, tuo labiau buvęs JAV karininkas ir žvalgybininkas, negu nepažįstamas, naujas asmuo. Jungtinių Amerikos Valstijų politika labai aiški ir paprasta – dirbti su tais, kuriuos išrenka tauta. Tai yra politikų nuostata. Kita vertus, žvalgybos arba žvalgybininkai dažnai viršija savo įgaliojimus. Būdami tose valstybėse, kur jie yra pasiųsti įgyvendinti atskirų uždavinių, pradeda žaisti savo žaidimus. Tuo pačiu ir savo interesų žaidimus: asmeninių, finansinių, sąsajų su vietinėmis struktūromis. Atsiranda visokie verslai. Kartais nešvarūs. Todėl reiktų aiškiai atskirti politinę valdžią nuo tų, kurie daro realią politiką. Du veiksmai: mano, kaip premjero, pasisakymas prieš „Wiliams“ atėjimą ir mano pasisakymas prieš slaptų CŽV kalėjimų steigimą, matyt, sukėlė tiems žmonėms realų pavojų, kad šitas Prezidentas gali prisikasti iki jų juodų darbų. Nekalbant jau apie tai, kad perspektyvoje jų veiksmai gali būti stabdomi. Tai liečia ne tik CŽV kalėjimus, tai liečia privatizavimus, dujų, naftos, elektros pardavimo klausimus, konkurentų nustūmimo klausimus. Ir štai vieną gražią dieną tokią idilę, pradeda griauti atėjęs naujas žmogus. Galiu pateikti pavyzdį, kaip buvo duota komanda Valstybės saugumo departamentui sekti mane ir, man laimėjus, po antrojo rinkimų į Prezidentus turo buvo duota komanda viską naikinti. Juk atėjęs naujas vadovas paklaustų, kur teismo leidimai, kodėl vyksta tokie dalykai. Tai didžiulis pavojus tiek vidinėms jėgoms, tiek ir išorinėms. Manau, kad tai buvo lemiama dingstis.
- Ką reikėtų daryti, kad realios demokratijos būtų daugiau, o nematomi „valdovai“ turėtų mažiau galių ir mažiau galimybių organizuoti panašius perversmus, kompromituoti ir nušalinti visuomenės iškeltus politikus?
- Bet kokiu atveju specialiosios struktūros turėtų būti kontroliuojamos. Bet kokiu atveju tai turėtų būti politikų sukurta kontrolė. Mano supratimu, jei Prezidentas - tiesiogiai renkamas žmogus - turės galimybę, reikalui esant, paleisti Seimą, kaip yra, pavyzdžiui, Prancūzijoje, aš manau, tokia problema nekils. Aš nesakau, kad tas Seimas 2003 metais būtų buvęs paleistas, jei aš būčiau turėjęs tokią galią. Bet aš manau, kad prezidentinis perversmas nebūtų įvykęs.
Mes plika akimi matome politinės korupcijos atvejus, kaip Seime perkami ir parduodami įstatymai, kaip Seimo nariai perkami iš vienos frakcijos į kitą. Mes kalbame apie korupciją bendrai ir apie jos nugalėjimą Lietuvoje, ir kalbame apie buitinę korupciją. Be abejo ji yra. Ar tai būtų sveikatos apsaugos sistema, ar kuri kita sritis. Mano galva pavojingiausia yra politinė korupcija. Ir nuo jos reiktų pradėti kovą su šia blogybe.
Dabar Seimas yra labiausiai nemėgstama institucija Lietuvoje. Jeigu Prezidentas turėtų galią paleisti parlamentą, aš manau, tai drausmintų politikus. Ir visais kitais atvejais žmonės, išrinkę vadovą, turėtų žinoti, kas yra atsakingas už procesus valstybėje. Žmonėms ne tiek svarbu, ar tu turi galių, ar tu jų neturi. Prezidentas automatiškai suponuoja didžiules galias, o tų galių realiai nėra. Aš manau, kad tai labai svarbus dalykas.
Kalbant apie Prezidentinio perversmo pamokas ir kitas valstybes, tai čia peršasi labai aiški išvada. Tam, kad neįvyktų panašūs dalykai, turi veikti politikų ir civilių kontrolė kariškiams ir specialiosioms struktūroms. Šito Lietuvoje nėra.
- Žmogaus teisių teisme Strasbūre balandį prasidės Jūsų ieškinio nagrinėjimas. Ko tikitės iš šio teismo?
- Tikiuosi, kad bus atstatyta teisybė, teisingumas. Jeigu teismo sprendimas bus palankus, bus sugrąžintos pačios elementariausios pamatinės pilietinės žmogaus teisės, kurios buvo pamintos perversmo metu, t.y. galimybė dalyvauti rinkimuose. Juk pripažinkite, - paradoksas: aš galiu dalyvauti Lietuvoje rengiamuose rinkimuose į Europos parlamentą ir žmonės gali pareikšti man pasitikėjimą. Europos parlamente man tenka balsuoti už teisės aktus, kurie galioja visoje Europos Sąjungoje, taip pat ir Lietuvoje. Kiekviename miestelyje, kiekviename kaime. Bet aš negaliu dalyvauti rinkimuose į Lietuvos parlamentą kaip to paties miestelio kandidatas, nes tai draudžia daryti Konstitucinio teismo, vieno iš aktyviausių perversmo dalyvių, sprendimas. Tai yra paradoksas. Aš kalbu tik apie pilietines teises.
Be abejo, šiuo atveju yra svarbios ne vien pilietinės teisės. Yra ir kitų svarbių dalykų man asmeniškai, mano artimiesiems, šeimai, vaikams. Tai liečia mano vardą, pavardę.
Kaip vertinti: gerai ar blogai? Daug dalykų yra. Kai peržiūri istoriją, politikų, valstybės veikėjų biografijas, dar kartą įsitikini, kad savo žemėje pranašu nebūsi.
Kaip ten bebūtų, aš dalyvausiu politikoje, be abejo, aš bandysiu perteikti savo supratimą, žinias, patirtį, įgyvendinti tuos siekius, dėl kurių ir esu politikoje. Tų siekių tikrai daug ir juos reikia realizuoti. Tikiuosi, kad tai pavyks.
Bet kokiu atveju, būtų labai smagu, kad mano, kaip politiko veikla būtų paremta darbiniais santykiais. Politikoje darbdavys, be abejo, yra rinkėjas. Kalbant apie tai, žiūriu paprastai: po prezidentinio perversmo Vilniuje dalyvaujant savivaldybės rinkimuose, už mane balsavo daugiausia žmonių, iš visų kandidatų į savivaldybę man žmonės atidavė daugiausia savo balsų. Vėliau žmonės išrinko mane į Europarlamentą, žiūrint į visuomenės apklausas, matau, kad turiu didelį rinkėjų pasitikėjimą. Bet žinot, kaip politikoje būna: nuo didelės meilės iki didelės neapykantos vienas žingsnis. Ir atvirkščiai. Taigi, ateitis parodys.
Bertoldas Liekis
