Tarp šalies vadovės siūlymų – prievolė kiekvienai mokyklai vykdyti nuoseklią prevencinę programą prieš patyčias, susikurti reagavimo į patyčias sistemą, ne vėliau kaip per penkias dienas suteikti psichologinę pagalbą ir smurtą patyrusiam, ir smurtavusiam mokiniui.
Tais atvejais, kai mokykla neturi dirbančio psichologo, mokyklos direktorius privalėtų užtikrinti, kad pagalba būtų suteikta kitur. Mokyklos direktorius taptų atsakingas už efektyvų reagavimą į smurtą švietimo įstaigoje. Nereagavimas galėtų būti vertinamas kaip pareigų nevykdymas.
Apie D.Grybauskaitės planus Seimui teikti naujas pataisas prezidentės patarėja Rūta Kačkutė antradienį pranešė per spaudos konferenciją, vykusią po šalies vadovės susitikimo su vaiko teisių apsaugos specialistais, psichologais, mokyklų vadovais, nevyriausybinių organizacijų atstovais.
Patarėja teigė, kad šiuo metu mokyklų vadovai dažnai nepastebi ar neatskiria patyčių.
„Matyti, kad turbūt mes dar nemokame suprasti, kas yra patyčios“, – žurnalistams sakė R.Kačkutė.
Pataisomis, be kita ko, būtų įtvirtintas patyčių apibrėžimas. Patyčios (taip pat ir patyčios elektroninėje erdvėje) būtų reglamentuotos kaip smurto rūšis.
Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, Lietuvoje patyčių mastas yra vienas didžiausių Europoje, tačiau iki šiol patyčių sąvoka nėra teisiškai reglamentuota, niekas nėra teisiškai įpareigotas imtis priemonių užkirsti kelią patyčioms, pažymi Prezidentūra, taip pat nurodanti, kad šiuo metu psichologinį smurtą mokykloje patiria 30 proc. Lietuvos vaikų.
Prevencines programas prieš smurtą ar patyčias šiuo metu įgyvendina apie pusė bendrojo ugdymo mokyklų.
Netinkamai į patyčias reaguoja ir mokykla, ir tėvai
Susitikime Prezidentūroje dalyvavusi vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė vylėsi, kad pataisos paskatins geriau atpažinti patyčias ir tinkamai į jas reaguoti.
„Turbūt didžiausia problema yra tai, kad dažniausiai į tai nereaguojama. Gana dažnai, kada tiriame skundą, pirmiausia klausiame mokyklos, pasitaiko atvejų, kada mokyklos neigia problemą arba irgi sako, kad tai buvo vaikų tarpusavio problemos tiesiog elementarios. Pasitaiko atvejų, kada paaiškėja, jog mokykla nors formaliai ir dalyvauja ilgalaikėje programoje – Olweus ar panašioje – tačiau tai yra tik formalumas“, – aiškino E.Žiobienė.
Ji sakė pastebinti, kad ir tėvai dažnai netinkamai reaguoja į vaikų skundus dėl patiriamų patyčių palikdami santykius išsiaiškinti patiems vaikams. Į kontrolierę dėl problemų mokykloje tėvai dažnai kreipiasi tik nusprendę perkelti atžalą į kitą ugdymo įstaigą.
„Gana dažnai pasitaiko tokių problemų, kad tėvai nesikreipia tik todėl, jog nenori sugadinti santykių su mokykla. Labai dažnai pastebėjome tokį sprendimo būdą, kad tėvai kreipiasi tada, kada nusprendžia, jog vaikas pereis į kitą mokyklą. Tada yra tam tikras sąskaitų suvedimas, bet savo vaiką jie perkelia į kitą mokyklą, kad jam būtų saugiau ir vėliau su juo nebūtų susidorojama“, – pasakojo kontrolierė.
Ji atkreipė dėmesį, kad mokyklos linkusios kelti ne tik vaiko teisių, bet ir pareigų klausimus.
„Dalykas, kuris iš suaugusiųjų labai negražiai išeina – labai dažnai yra sakoma, kad vaikai žino savo teises, o kur jų pareigos. Tai iš suaugusiojo pusės yra pats negražiausias (požiūris). Mes, suaugę, savo pareigų neieškome nei tarptautinėse deklaracijose, konvencijose ar kitur, nes ten mes ieškome valstybės pareigos, kaip užtikrinti žmogaus teises“, – dėstė E.Žiobienė.
Mokyklų vadovai atsakomybės nesikrato
Lietuvos mokyklų vadovų asociacijos prezidentė Ramutė Mečkauskienė savo ruožtu sakė nemananti, kad mokyklos slepia problemas. Kartu ji teigė, kad mokyklų vadovai nesikrato atsakomybės, net jei tiesiogiai su probleminiais vaikais dirba socialiniais pedagogai ar psichologai.
„Aš manau, kad bet kuriuo atveju aukščiausio lygio vadovas prisiima ir turi priimti atsakomybę už tai, kas vyksta jo institucijoje. Ir jis prisiima atsakomybę už savo darbuotojų kompetentingus ar nekompetentingus veiksmus“, – sakė ji.
R.Mečkauskienės nuomone, prezidentės pataisa pataiko į „pačią skaudžiausią vietą“.
„Ir dabar vadovas atsako už mokyklos saugumą, tačiau šita įstatymo pataisa iš tikrųjų pataiko į tą pačią skaudžiausią vietą, ją iškelia į prioritetinę vietą. Manau, kad tokia pataisa iš tikrųjų yra reikalinga ir iš tikrųjų orientuota į šios dienos iššūkius, nes iš tikrųjų mes matome, kad šiandien mokykla atlieka daugiau mažiau socialinę funkciją, negu kad ugdomąją, nes, kaip matome, šeima, tarkime, bando nuo tam tikrų socialinių dalykų nusisukti“, – dėstė ji.
