Prezidentė susikvietė diplomatinių atstovybių vadovus, tačiau tauta apie užsienio politikos gaires išgirdo tiek pat, kiek iš jos metinio pranešimo. Tiksliau – dar mažiau.
Kolega Vladimiras Laučius apie politikų norą “dirbti, o ne kalbėti” yra taikliai pasakęs, pavadindamas tai bulviakasio filosofija. Tiesą sakant, politikas, kuris ragina “dirbti, o ne politikuoti” ir nesugeba nieko apie savo politiką papasakoti, yra daug mažiau naudingas už bulves kasantį valstietį.
Negabiam politikui, kuris nelabai ir turi ką pasakyti į temą, būdingos trumpos kapotos frazės apie tai, kad viskas turi būti daroma “teisingai ir gerai”, dažnas susirūpinimo reiškimas. Dar svarbu, kad viskas būtų ištarta griežtu tonu, efektingai gestikuliuojant.
Viešai turi būti kalbama mažai, paruoštais tekstais, prieš tai išsiaiškinus, kas gali patikti publikai. Būtina sudaryti įspūdį, kad paskui, už uždarų durų, “neformaliai ir kolegiškai” nuverčiami kalnai. Kaip su tais diplomatais….
